Kai įsijungę televizorių išgirstame R.Petrausko balsą, daugelis pasijuntame taip, tarsi į svečius būtų užsukęs senas geras pažįstamas – visada energingas, galintis smagiai papokštauti net ir tuomet, kai džiaugtis nėra kuo.
„Kai susipažįstu su žmonėmis, kažkodėl jie klausia: „Ką tu veiki?“ Na, sakau, protų kovas organizuoju, kartais kokią knygą parašau. Tada klausia, ką gyvenime veikiu, į kokį darbą einu? Tas darbas jau dešimt metų ir yra protų kovos. Man gyvenime dažnai taip nutinka, kad laisvalaikio užsiėmimai virsta rimtais darbais – ir protų mūšiai, ir istorija iš pradžių buvo pomėgis, o dabar jau šis tas daugiau.
Kai pradėjau organizuoti viktorinas, pats kurdavau klausimus, įgyvendindavau visus sumanymus, buvau steigėjas ir organizatorius. Dabar yra komanda, kuri padeda galvoti klausimus, darbuojamės su tarptautinėmis kompanijomis, užmezgėme ryšius su užsienio šalimis – iš jų imame klausimus. Jaučiuosi šiek tiek nutolęs nuo kūrybos ir tapęs organizatoriumi. O vis dėlto man labiau patinka kūryba“, – pasakoja jis.
Gyvenime – kiek įmanoma daugiau kūrybos
Kūrybos alkį R.Petrauskas patenkina su kaupu: prieš keletą mėnesių pasirodė jo knyga – jau trečioji serijos apie Antrąjį pasaulinį karą dalis, kurios istorijos ir gerų knygų gerbėjai laukė net penkerius metus.
„Turime savo serialą, kuriame netrūksta intrigos, tarsi „Sostų karus“, tik čia personažai žūsta greičiau. Man smagu, kad žmonės, kurie sako, jog knygos nueina užmarštin, klysta. Didelis džiaugsmas ir įvertinimas, kad tiek daug žmonių domisi istorija“, – tikina LRT televizijos laidos „Tūkstantmečio vaikai“ vedėjas.
Kai pasirodė pirmoji R.Petrausko parašyta knyga, jis dar buvo krepšinio komentatorius, ką tik grįžęs iš Turkijoje vykusio pasaulio čempionato, kur Lietuvos rinktinė pasirodė puikiai ir iškovojo bronzos medalius.
„Abu mano tėvai mokytojai, todėl labai gerai suprantu streikuojančius pedagogus, nes mes tikrai gyvenome sunkiai sudurdami galą su galu. Sekmadieniais valgydavome bulvių košę su spirgais dėl dviejų priežasčių: pirma – mano tėtis ją skaniai gamindavo, o antra – maistas būdavo paskaičiuotas taip, kad užtektų savaitei. Bulvių košė buvo pigus patiekalas, kuriam reikia tik bulvių ir spirgų. Dar kartais miltų įdėdavo. O kartą per savaitę valgydavome žuvį“, – prisimena R.Petrauskas.
Metė mokyklą ir išėjo į niekur
Tai buvo laikai, kai turgaus prekeiviai gyvendavo kur kas geriau nei intelektualai. Ypač tokiame nedideliame miestelyje kaip Gargždai, kuriuose gimė ir augo R.Petrauskas. Natūralu, kad jauno žmogaus galvoje kilo klausimų ir iš jų išsirutuliojo netikėti sprendimai. Besimokydamas 11 klasėje jis pareiškė tėvams, kad mokslai niekam nereikalingi, ir metė mokyklą.
„Mano tėvas reagavo blogai. Pasakė, kad jo pareiga mane išlaikyti, jog baigčiau mokslus, ir išleisti į gyvenimą. Mano pareiga – mokytis. Jeigu savo pareigos nevykdau, tai galiu eiti, kur noriu. Ir aš išėjau iš namų, nes toks buvo susitarimas. Mamai tai nepatiko, nes atsidūrė tarp dviejų ugnių. Kai žmonių klausia, ką jie svarbiausio gyvenime pasiekė, protingi atsako: dugną. Nes tik tuomet gali pamatyti dalykus, kurie yra svarbūs.
Metus laiko aš tiesiog prašlitinėjau – važinėjau prekiauti į Lužnikų turgų, nakvojau, kur papuola. Esu miegojęs net daugiabučio koridoriuje ant radiatoriaus. Kartais pas draugus, kartais kur papuldavo. Tai buvo įsimintini metai, kuriuos pravalkatavau, kad žinočiau, kas tai yra. Už tas pamokas daug kam esu dėkingas“, – prisimena R.Petrauskas.
Iki soties prisižiūrėjęs tikrojo gyvenimo vis dėlto grįžo į mokyklą ir į tėvų namus, baigė dvylika klasių, tačiau studijuoti neskubėjo – sužinojęs, kad Klaipėdoje įsikūrė radijo stotis, įsidarbino joje vedėju ir dar metams atidėjo profesijos pasirinkimą.
„Įstojau į Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultetą, kuriame buvo trys specialybės: politologija, istorija ir geografija. Po pirmo bendro kurso reikėjo pasirinkti, ką nori studijuoti. Žinoma, jeigu gali rinktis, nes vertindavo pagal balų vidurkį. Aš stojau manydamas, kad rinksiuosi politologiją, kuri man patiko. Nes istoriją dėstė mano mama, todėl maniau, kad jau viską žinau ir būtų neįdomu eiti pramintu keliu.
Bet nesugebėjau atsikratyti įpročio mokytis tai, kas man patinka, – per daug gilindavausi į disciplinas, kurios buvo įdomios, ir paviršutiniškai žvelgiau į tas, kurios neatrodė svarbios. Kai po pirmo kurso atėjo laikas apsispręsti dėl ateities, paaiškėjo, kad geresni studentai pasirinko politologiją, o tokiems kaip aš liko istorija ir geografija. Nusprendžiau, kad geriau istorija“, – pasirinkimus aptaria jis.
Lietuvoje mažai knygų apie Antrąjį pasaulinį karą
Profesionaliai dirbančiu istoriku R.Petrauskas taip ir netapo – darbas radijo stotyje tuo metu jam atrodė pats šauniausias, o konkurse laimėta krepšinio komentatoriaus vieta mintis apie akademiko karjerą nustūmė į paskutinį planą. Tačiau garbių lektorių pasėtas grūdas nesunyko – laisvalaikiu jis ir toliau domėdavosi tuo, kas labiausiai žavėjo studijų metais, – XX amžiaus istorija.
„Istorija į mano gyvenimą grįžo kaip pomėgis – komentuodamas krepšinį ir dirbdamas televizijoje skaitydavau knygas apie Antrąjį pasaulinį karą. Tuomet supratau, kad Lietuvoje mažai apie tai knygų, ėmiau jas siųstis iš užsienio. Skaitydamas vis galvojau, kad Lietuvoje trūksta istorinių knygų, kurias galima skaityti su malonumu, iki paryčių nenueiti miegoti, nes tau įdomu. Vienu momentu dingtelėjo mintis, kad reikia pamėginti rašyti“, – sako jis.
Su kelių skyrių pavyzdžiais R.Petrauskas nuėjo į leidyklą ir sutarė dėl knygos, kurią reikėjo ne tik parašyti, bet ir surinkti nuotraukas, pagaminti žemėlapius ir atlikti begalę kito ne tokio kūrybiško darbo. Kai po devynių mėnesių dienos šviesą išvydo pirmasis R.Petrausko kūrinys, jį visur lydėjo klausimas: kodėl iš visos žmonijos istorijos rašytojas pasirinko būtent Antrąjį pasaulinį karą?
„Kuo toliau analizuoju, tuo daugiau galvoju, kad karas yra išgryninta būklė, kai aiškiau matai, kas yra kas. Gyvenime mes sureikšminame dalykus, kurie nėra svarbūs – pripažinimas, pinigai, darbas, automobilis... Visa ta daugybė dalykų, kuriems skiriame tiek dėmesio, nueina į antrą planą, kai prasideda karas. Turime išgyventi, apsaugoti savo vaikus, kaip nors gauti valgyti. Pavyzdžiui, tu pats nieko neturi, bet kitas žmogus prašo tavo pagalbos ir tu gali arba pasmerkti jį myriop, arba išgelbėti – taip išaiškėja tavo santykis su sąžine. Tokiomis išgrynintomis sąlygomis aiškiau matai, kas yra tikra“, – pasakoja LRT laidos vedėjas.
Praėjus trejiems metams po pirmosios knygos, R.Petrauskas išleido antrąją, dar po penkerių – trečiąją. Rašydamas pastarąją ryžosi savotiškam eksperimentui – išsinuomojo sodybą gamtoje ir keturiems mėnesiams išjungė telefoną: „Nuo gegužės pradžios iki rugpjūčio pabaigos išvažiavau į sodybą pasiryžęs išjungti bendravimo mygtuką: neatsakinėti į laiškus, nepriimti renginių užsakymų, nedirbti jokių papildomų darbų.“
Po tylos pabėgo į Indiją
Buvimas ramybėje privertė iš šalies pažvelgti į gyvenimą ir atlikti savo 42 metų auditą – išvyko į Indiją.
„6 val. pradėdavo giedoti imamas, nes saulė tekėdavo 7 val. Mes, saulei tekant, valandą ant stogo medituodavome. Saulei patekėjus, eidavome prie jūros, pasimankštindavome. Arba, pavyzdžiui, sutinkame rusę kūno rengybos trenerę, kuri tiesiog ten atsidūrė. Ji veda treniruotę. Paskui išsimaudome jūroje. 8 val. atrodydavo, kad diena jau labai ilga, nors laikas dar ankstyvas. Paskui valgydavome pusryčius, tarkime, avižinius dribsnius su kokosais, kuriuos ką tik vietinis indas nuskynė užlipęs į medį už vieną pinigą. Jaučiau labai gerai supratęs, kaip gera be nuolat mus lydinčio šurmulio, skubos, pinigų, pripažinimo. Tiesiog buvau ramybėje“, – dalijasi jis.
Po dviejų Indijoje praleistų savaičių grįžęs į Lietuvą R.Petrauskas dar skausmingiau pajuto mus supančio šurmulio beprasmiškumą. Žinoma, bėgant laikui rutina jį vis labiau traukė atgal, tačiau puikiai žinojo, kad šiame žaidime, vardu gyvenimas, viskas priklauso nuo paties žmogaus pasirinkimo.
„Tai, ką mes gyvenime darome, yra savotiškos žiurkių lenktynės, kuriose visi bėga ir nelabai žino, dėl ko. Nes vienintelis tikras dalykas, kurį žinome, yra tai, kad visi mirsime. Visa kita keičiasi. Tose žiurkių lenktynėse aš 4 mėn. buvau išsijungęs, bet grįžęs pamačiau, kad aplinkiniai nė trupučio toliau nenubėgo ir, kaip buvo, taip ir yra toje pačioje vietoje – niekas nepasikeitė“, – kalba jis.
Supratęs, kad net ir sportuodamas nesijaučia taip gerai, kaip norėtų, jis ėmė ieškoti, kaip tai pakeisti, ir nuėjo į sveikos mitybos kursus. Taigi, prieš trejus metus prie viryklės nesiartindavęs vyras dabar dienos gerumą vertina pagal tai, ar spėjo šeimai pagaminti vakarienę. Iki šiol viena namuose maistą ruošusi antroji Roberto pusė Vaida su malonumu vietą virtuvėje užleido vyrui.
„Tai ne meilė, jei laikai žmogų: būk čia, tuomet mylėsiu. Tai yra savininkiškumas. Meilė yra besąlygiška. Jeigu kitą paleidi, suteiki jam laisvę, tai ir yra tikroji meilės apraiška. Tiesa slypi kažkur per vidurį. Aš manau, kad žmonės nėra paprastos būtybės, o santykiai – pats sudėtingiausias dalykas iš visų. Mes su žmona kartu 15 metų. Buvo visokių bangų, bet dabar matau viską aiškiau nei bet kada“, – įsitikinęs R.Petrauskas.
Juodu su Vaida augina dvi dukras – dešimtmetę Kotryną ir ketverių Agotą. Moteris puikiai sutaria ir su dvidešimtmete R.Petrausko dukra Guoda Marija iš pirmosios santuokos. „Esu menininkas ir tai jokiu būdu nieko gero nereiškia mano antrajai pusei. Tačiau ji atlaikė tuos 15 metų ir aš Vaidai esu dėkingas už tai, ką šiame gyvenime galėjau pasiekti dėl to, kad ji buvo šalia. Jeigu jos nebūtų buvę, kažin ar man taip sektųsi.“
Vaikams reikia leisti klysti
Prisimindamas jaunystės protestus, R.Petrauskas šypsosi vos pagalvojęs, kad kada nors tokį pokštą su mokykla, kokiu jis nustebino savo tėvus, galėtų iškrėsti ir jo dukros. Vis dėlto trijų dukrų tėvas įsitikinęs, kad vaikams reikia leisti klysti.
„Jeigu mano dukra ateitų ir sakytų, kad sugalvojo kokią nors nesąmonę, manau, leisčiau jai tai daryti, nes tai yra jos gyvenimas ir, kol ji visko pati neišbandys, kol su viskuo nesusidurs, kol nenusivils, tol nežinos, kas yra gerai. Negali žinoti, kas yra gerai, kol nežinai, kas yra blogai.
Bet žinote, jeigu visi būtų tokie liberalūs, kiltų nemažai problemų. Todėl yra griežta žmona, kuri sako: „Baikite klausyti tėvo nesąmonių, jokių tokių dalykų nebus.“ Tuomet dukros mato, kad yra ne viena tiesa. Tėtis gal ir protingai kalba, bet yra ne tik taip, kaip jis sako. Iš tikrųjų pas mus mamos žodis yra lemiamas“, – tikina R.Petrauskas.
Jis įsitikinęs, kad svarbiausia – ne taisyklės, o laikas, kurį praleidi su šeima. Kai per gyvenimą keliauji kartu su mylimais žmonėmis, kurie palaiko bet kokią, net ir labiausiai pašėlusią tavo idėją, gali nebijodamas pasitikti visus nuotykius, kuriuos ruošia likimas.
