– Rimvydai, kodėl taip svarbu gebėti mokytis iš kiekvienos gyvenimo situacijos? Kaip tai padaryti?
– Vienas būdas yra mokytis ir taip prisitaikyti, o kitas – nesimokyti ir stengtis kažkaip išgyventi. Tie žmonės, kurie stengiasi tik išgyventi, vykstant pokyčiams patiria nuolatinį stresą, įtampą, neurozes, pasimetimą gyvenime, motyvacijos trūkumą, yra ne efektyvūs ir t. t. Efektyviausias būdas prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio yra gebėjimas mokytis visą gyvenimą.
Dar prieš 30–40 metų sovietiniai žmonės buvo įsitikinę, kad reikia mokytis tik tol, ko įgyji profesiją, tada dirbi savo srityje ir praktiškai nieko nereikia keisti. Dabar norint toje pat darbovietėje ar pozicijoje išdirbti 10–15 metų, turi viską persimokyti, kartais ir po kelis kartus. Taigi, reikia prisijaukinti požiūrį, kad mokytis privalome nuolat, visą gyvenimą.
– Mėgstame kalbėti apie savo pasiekimus, pasakoti sėkmės istorijas. Tačiau ko galime pasimokyti iš savo nesėkmių, pralaimėjimų?
– Kad žmogus pradėtų mokytis, turi pasikeisti jo požiūris į „nesėkmę“. Jei savo terminologijoje turime žodį „nesėkmė“, reiškia, kad į tam tikrą informaciją reaguojame emocionaliai, kaip į nesėkmę – mažėja savivertė, pasitikėjimas savimi, abejojama tuo, ką darome, ir kt. Neigiamos emocijos lemia aukos būseną, kuri nėra efektyvi. Jei žmogus geba mokytis, jis nežino „nesėkmės“, kiekviena gyvenimo situacija jam yra informacijos šaltinis.
Tie, kurie stengiasi tik išgyventi, vykstant pokyčiams patiria nuolatinį stresą, neurozes, pasimetimą, motyvacijos trūkumą.
Pateiksiu paprastą pavyzdį, vaikas mokosi važiuoti dviračiu (arba vaikščioti). Neįmanoma, kad jis bent kartą nepargriūtų, tiesiog atsisėstų ir nuvažiuotų (ar atsistotų ir nueitų). Tačiau tai nėra nesėkmė, tai – informacija. Reiškia, kažką darau ne taip, reikia kažką pakeisti – elgseną, mąstymą, ar išmokti kažką nauja. Žmogus, kuris mokosi, į viską pradeda žiūrėti kaip į informacijos šaltinį, net ir kritikos nebelieka – tai tik kitų žmonių informacija apie tavo elgesį. Kaip sako mokslininkai, neigiamas rezultatas – irgi rezultatas, jis parodo, kad kažkas neveikia.
– „Wow University“ kurse kalbėsite, kaip išsiugdyti požiūrį, kad viskas yra pamoka?
– Žmogus yra socialinė, visuomeninė būtybė – mokomės iš kitų. Pagal transakcinę psichologiją, per pirmus 7–10 metų vaikas iš tėvų išmoksta bazinius scenarijus, kuriais vadovaujasi visą gyvenimą. Norint pakeisti tuos scenarijus, išmokti kitokio požiūrio į „nesėkmes“ ir „sėkmes“, reikia sutikti naujus „tėvus“ – mokytojus, autoritetus, kurie vadovaujasi kitokiais principais, elgesio modeliais bei požiūriu, ir mokytis iš jų. Skaityti knygas, žiūrėti vaizdo įrašus ir perimti jų mąstymą bei praktikas. Vienas pats žmogus negali mokytis, todėl užduotis yra susirasti mokytoją. Antra užduotis yra sudėtingesnė – turi pats tapti mokiniu. Tai reiškia, kad turi būti imlus, sensityvus, smalsus, o daugeliui vyresnių nei 27 metų žmonių tai yra sudėtinga, nes jiems atrodo, kad jau viską žino.
Tik atradus savyje vidinį norą išmokti iš kitų žmonių ir siekti pokyčių (bet koks mokymas keičia mąstymą, požiūrį, vertybes ir kt.), iškart atsiranda mokytojas. Kol viduje žmogus neatrado mokinio, nepripažino, kad kažko nemoka ar nesupranta, net geriausi pasaulio mokytojai jo neišmokys. Taip, jis gali mintinai išmokti teoriją, turėti daug žinių, bet vis tiek gyvens kognityviniame disonanse, nes nesugebės tos informacijos priimti ir pritaikyti. Taigi, pirmiausia atraskime viduje mokinį, o tada aptiksime, kad aplink mus apstu mokytojų.
– Ar reiktų palikti sau erdvės paliūdėti dėl nesėkmės, išjausti nusivylimą ar kitas emocijas?
– Mano supratimu, žymiai svarbiau žmonėms išmokti ne tik išorinių įgūdžių, kurių mus moko nuo pat vaikystės, bet ir vidinių: išmokti tvarkytis su savo liūdesiu, pasimetimu, pykčiu, spręsti vidinius konfliktus, o kartais išbūti liūdesyje, praradimo jausme. Šios vidinės kompetencijos, mano nuomone, šiais laikais labai svarbios, nes viskas labai sparčiai keičiasi, o permainos sukelia daug neigiamų emocijų.
Kol viduje žmogus neatrado mokinio, nepripažino, kad kažko nemoka ar nesupranta, net geriausi pasaulio mokytojai jo neišmokys.
Kinų patarlė sako „jei nori kažko palinkėti priešui, palinkėk jam gyventi permainų laikotarpyje“... Mes visi dabar gyvename permainų laikotarpyje, todėl nuolat jaučiame pasimetimą – ir sėkmingi, ir nesėkmingi žmonės. Prieš kelerius metus itin emocionaliai išgyvenome pandemijos laikotarpį, vėliau karo grėsmę, dabar nežinome, kaip išgyvensime dirbtinio intelekto įsiliejimą į visuomenę. Žmonės nuolat patiria pasimetimą, vidinius konfliktus, ir jei nesugebėsime patys savyje atrasti vidinių sprendimų – bus sudėtinga, nes tiek daug psichologų nėra paruošiama.
– Kaip ugdyti emocinį intelektą?
– Norint išvystyti emocinį intelektą, reikia šalia savęs turėti aukštesnio intelekto žmogų, juk jei norime išmokti matematikos, nesikreipiame į kitą jos neišmanantį žmogų, nes tokios pamokos bus bevaisės. Patarčiau skaityti aukštesnio intelekto žmonių knygas, žiūrėti vaizdo įrašus, ateiti į mokymus ir sekti jų patarimais.
Dar svarbesnis už emocinį yra dvasinis intelektas. Žmogus turi išmokti susigaudyti savo vidiniame pasaulyje, sugebėti išspręsi vidinius konfliktus, atrasti, ko jis iš tiesų nori, kokie jo tikslai, kas jam prasminga; mokėti išmintingai žiūrėti į sudėtingas gyvenimo situacijas, kai kažką praranda (darbą, verslą, artimus santykius, žmones). Visa tai vidiniai uždaviniai, o pagrindinis iš jų – kaip būti laimingam (darbe, santykiuose, su savimi). Tam reikia lavinti dvasinį intelektą, mokantis iš labiau šioje srityje pažengusių žmonių.
Dar atkreipčiau dėmesį, kad reikia mokytis ne tik praktinių dalykų, bet ir išminties. Negali žmogui tiesiog liepti kažko daryti, pirmiau jis turi pasikeisti. Pavyzdžiui, norint atsisakyti cukraus, reikia pakeisti požiūrį, vertybes, netgi atrasti naujus kulinarinius gebėjimus. Bet koks pokytis reikalauja didelio vidinio persitvarkymo – naujo mąstymo, vertybių, sprendimo būdų.
