Sulaukęs pagalbos ir apsigyvenęs apsaugotame būste, vyriškis neseniai susirado ir darbą, atnaujino nutrūkusį bendravimą su dukra ir jos šeima. Dabar svarbiausias jo tikslas – įveikti priklausomybę alkoholiui.
Savarankiškai gyveno nuo 16 metų
Pasakodamas apie savo gyvenimą, Ramūnas jį skirsto į etapus. Vienas gražiausių – kai gyveno šeimoje su tėvais. Tačiau šviesi vaikystė baigėsi, kai jam buvo 11 metų. Tuomet per trumpą laiką – mėnesį – mirė net trys paaugliui artimi žmonės. Po šio įvykio našlaitis apsigyveno specialiosios mokyklos internate, kur, anot Ramūno, jam patiko.
„Internate mane išmokė tvarkos. Sutariau su auklėtojomis, stengiausi padaryti viską, ką reikėdavo“, – pasakojo vyriškis. Tačiau ugdymo įstaigoje jis neužsibuvo – vos po metų atsirado globėjai, nusprendę pasiimti Ramūną į savo namus. Atrodytų, jog gyventi šeimoje – kur kas geriau nei internate. Tačiau Ramūnas tikino, kad pas globėjus jautėsi net blogiau nei specialiojoje mokykloje.
„Nesiklostė mums, nemylėjo manęs… Nesutarėme“, – apie tą laiką nedaugžodžiavo vyriškis. Prasidėję pykčiai tęsėsi kelerius metus, tačiau sulaukęs 16-os Ramūnas nutarė, kad jau yra gana suaugęs gyventi savarankiškai ir paliko globėjų namus.
Įgijo profesiją, dirbo įvairiausius darbus
Iš pradžių jaunuoliui neblogai sekėsi – baigęs profesinę mokyklą, jis dirbo įvairiose įmonėse, tarp jų – ir Šiauliuose įkurtoje „Vairo“ gamykloje.
„Buvau gavęs ir bendrabučio kambarėlį, uždirbdavau, atrodė, kad neblogai gyvenu“, – tikino Ramūnas. Sunkumų kilo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai daug valstybinių įmonių bankrutavo. Darbo neteko ir Ramūnas. Susirasti naujo vis nepavyko – nepadėjo ir tai, jog Ramūnas yra iš dalies nedarbingas (turi psichosocialinę negalią – aut. past). Teko verstis, kaip išmano. Tad vyriškis keliavo po Lietuvą, dirbdamas pas ūkininkus – dažniausiai už stogą virš galvos ir maistą. Kai ir tokio darbo nebūdavo – uogaudavo, grybaudavo ir surinktas miško gėrybes parduodavo.
Kai ir tokio darbo nebūdavo – uogaudavo, grybaudavo ir surinktas miško gėrybes parduodavo.
Įklimpo į alkoholizmą
Tuo metu, kaip Ramūnas pasakojo, jis pradėjo labai daug gerti. Tačiau neslėpė, jog alkoholio buvo ir anksčiau, tik tuomet jam pavykdavo šią priklausomybę bent iš dalies kontroliuoti.
„Pirmą kartą alkoholio paragavau būdamas gal 16-os šokiuose. Na, žinote, kaip būna: nori patikti mergaitėms, bet nedrįsti pakviesti šokti – tai išgeri „ant drąsos“. Paskui atsirado „draugų“, su kuriais vis išgerdavome. To nedraudė ir sugyventinė, su kuria susilaukiau dukros. Ilgai kartu negyvenome. Santykiai nesusiklostė – ji nebuvo ištikima, išsiskyrėm. Su dukra irgi ilgai nebendravau, – sakė vyriškis. – Labiausiai gerti pradėjau, kai dirbau pas ūkininkus. Tada jau buvo blogai“.
Nori patikti mergaitėms, bet nedrįsti pakviesti šokti – tai išgeri „ant drąsos“.
Kaip ir kiekvienam, sergančiam alkoholizmu, progų išgerti jam nereikėdavo toli ieškoti: gerdavo, kai kas nors pasiūlydavo, kai būdavo liūdna, vieniša.
Nors tuo metu buvo žmonių, kurie siūlė gydytis, kartu ieškoti pagalbos, išsivaduoti iš priklausomybės Ramūnui nepavyko. Atsitiesti nepasisekė net ir reabilitacijos centre. Ten alkoholio nevartojo, tačiau grįžęs į realų gyvenimą „atkrito“.
Lemtingas susitikimas
Lūžis audringame Ramūno gyvenime įvyko prieš nepilnus dvejus metus. Tuo metu jis gyveno žmonių jam patikėtoje sodyboje, kurią prižiūrėjo. Pasak vyriškio, savininkai juo pasitikėjo be reikalo – tuo metu jis nuolat vartojo alkoholį, sodyboje neretai būdavo su sugėrovais, tad kartais kildavo ir konfliktų, į kuriuos įsitraukė teisėsauga. Apie juos vyriškis nenori pasakoti. Tik pastebėjo, kad būtent tada atsidūrė „gatvėje“.
„Sodybos šeimininkai pasakė, kad turiu išeiti. O aš galvojau, kad jau viskas – dugnas. Arba būsiu benamis, arba dar blogiau – galiu net mirti“, – mintis, kurios tuomet sukosi galvoje, prisiminė vyriškis.
Tačiau tuomet įvyko stebuklas: pažįstami apie Ramūną papasakojo Radviliškio rajono Šiaulėnų seniūnijos darbuotojai, kuri išgirdusi vyro istoriją ištiesė jam pagalbos ranką. Susitikęs su ja Ramūnas sužinojo, kad gali gauti apsaugoto būsto paslaugą. Darbuotoja jam paaiškino, kas tai yra ir ką konkrečiai jis turės daryti, apsigyvenęs apsaugotame būste. Taip pat susipažino su socialine darbuotoja Egle Šveckiene, kuri iki šiol rūpinasi juo ir kitu apsaugoto būsto gyventoju – 24 metų vyru.
Suprasti akimirksniu: kas yra apsaugotas būstas?
- Apsaugotame būste apsigyvena savarankiškiausi intelekto ar psichosocialinę negalią turintys žmonės. Jiems sudaroma namų aplinka, specialistų pagalba teikiama minimaliai, t. y. socialiniai darbuotojai su jais nuolat negyvena, tačiau reguliariai palaiko ryšį, pagal poreikį padeda spręsti iškilusias problemas.
- Apsaugotas būstas – viena iš Lietuvoje vykdomos globos institucijų pertvarkos paslaugų. Jame gyventojai gali gyventi iki trejų metų – tiek laiko jiems teikiama pagalba, ieškant darbo, susikuriant galimybę grįžti gyventi savarankiškai.
- Tokiame būste vienu metu gyvena du žmonės su intelekto ar psichosocialine negalia. Paprastai tos pačios lyties.
Netikėjo, kad gali pasikeisti
„Susitikusi su Ramūnu, didelių lūkesčių jam nekėliau. Atrodė, na, ką galima pasiekti, kai žmogui jau 50 metų? Tačiau jis pranoko visus mano lūkesčius“, – neslėpė Ramūnui kabintis į gyvenimą padedanti socialinė darbuotoja Eglė.
Atrodė, na, ką galima pasiekti, kai žmogui jau 50 metų?
Pasak jos, vienas svarbiausių Ramūno tikslų buvo gauti „valdišką“ darbą. Prieš mėnesį svajonė išsipildė – vyriškis įsidarbino kiemsargiu vienoje iš Šiauliuose veikiančių įmonių, administruojančių pastatus ir jų prieigas Šeduvoje, kur šiuo metu gyvena Ramūnas.
Kasdien su vyriškiu bendraujanti Eglė pasakojo, kad pradėjęs dirbti kiemsargiu, Ramūnas pajuto savo vertę, atsirado daugiau motyvacijos.
„Jis be galo džiaugiasi darbu. Sako: „Pagaliau galėsiu imti biuletenį, kai reikės važiuoti pas gydytojus.“ Jau apsisprendė, kad nori gydytis priklausomybę nuo alkoholio. Taigi žada prašyti siuntimo ir gultis į ligoninę. Labai juo didžiuojuosi!“ – neslėpė pašnekovė.
Apie tai, kad dabar jam ypač svarbu įveikti alkoholizmą, Ramūnas pasakojo ir 15min. Jis neslėpė suprantantis, kad savarankiškai to nepadarys.
„Noriu to atsikratyti. Vienas draugas gulėjo ligoninėje ir grįžo pasveikęs. Bandysiu ir aš“, – kalbėjo pašnekovas.
Ramūnas dalyvavo ESF finansuojamame projekte „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“. Projektą įgyvendina Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kartu su Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Radviliškio Viltis“.
„Žingsniai“ – Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) projektų sėkmės istorijų̨ konkursas. Rubrikoje pateikiame ekspertų komisijos atrinktas istorijas apie tai, kaip projektai pakeitė konkrečių žmonių gyvenimus. Liepos antroje pusėje, paskelbę visas 20 istorijų, pakviesime portale 15min balsuoti ir išrinkti 5 savo mėgstamiausias.