Juodu abu užaugo Alytuje. Kaip sako Rasa (33 m.), trumpa kelių mėnesių draugystė buvo užsimezgusi, kai ji dar buvo abiturientė, o Domas (34 m.) jau studijavo Vilniuje. Vėliau jie pasuko savais keliais, palaikė draugiškus ryšius, mokėsi tame pačiame universitete – studijavo teisę, bet kiekvienas gyveno savo gyvenimą. Iki lemtingo vakaro draugų šventėje. Tąkart, prabėgus šešeriems metams, vėl įsižiebė simpatijos kibirkštis, virtusi tikros meilės ir bendro šeiminio gyvenimo ugnimi.
Rasa ir Domas išbandė gyvenimą Vilniuje, Fuerteventūroje, o galiausiai sugrįžo ten, kur viskas kadaise prasidėjo, – į gimtąjį Alytų. Rasa nuotoliniu būdu dirba projektų vadybininke informacinių technologijų bendrovėje, prieš metus pradėjo studijuoti kosmetiko specialybę.
Domas, prieš keletą metų atsisakęs darbo teisės srityje, užsiima tuo, kur iš tiesų atrado save, – dirba videografu, drauge su broliu Andriumi ir antrosiomis pusėmis puoselėja anapilin iškeliavusio tėčio palikimą – sodybą prie Dzūkijos jūra vadinamo Dusios ežero, ir užsiima didžiausia savo gyvenimo aistra – vandens sportu: kadaise su tėčiu plaukiojo burlentėmis, vėliau pamėgo jėgos aitvarus, banglentes ir irklentes.
Su Rasa ir Domu kalbamės apie pasirinkimus, lėmusius tai, kaip juodu gyvena šiandien.
– Domai, jūs prieš keletą metų priėmėte sprendimą mesti darbą teisės srityje, nebelipti karjeros laiptais ir pasukti visiškai į priešingą pusę. Kas paskatino tai padaryti?
– Mano pomėgis ir aistra visada buvo vandens sportas. Visada svajojau, kad norėčiau pagyventi ten, kur galėčiau plaukioti ištisus metus. Tiesiog atėjo metas, kai supratau, kad reikia imtis daryti tai, ką noriu. Tad mečiau darbą ir išvykau į Fuerteventūrą.
– Kodėl būtent ši vieta?
Domas: Kažkada ten vykau atostogų, man ta sala labai patiko. Be to, joje gyveno mano pusbrolis, su juo sukūrėme planą atidaryti banglenčių mokyklą. Taigi viskam susidėliojus tiesiog nutariau išvykti ir daryti tai, apie ką visada svajojau.
– Ar buvo baisu tuo metu priimti šį sprendimą – visko atsisakyti ir išvykti?
– Ne, visiškai nebaisu. Gal tuo metu dar mažai galvojau apie ateitį, neturėjau viskam tiek daug sentimentų. Iš giminės jaučiau, kad jie nesupranta šio mano pasirinkimo, nes profesinėje srityje gana gerai sekėsi, o aš čia trenkiu viską ir išvažiuoju. Tos kalbos priversdavo susimąstyti, ar tikrai gerai darau, bet viduje žinojau, kad tai teisinga.
Iš giminės jaučiau, kad jie nesupranta šio mano pasirinkimo, nes profesinėje srityje gana gerai sekėsi, o aš čia trenkiu viską ir išvažiuoju.
– Rasa liko Lietuvoje ir į Fuerteventūrą atvyko tik po gerų metų. Koks buvo jūsų planas? Kiek laiko ketinote ten praleisti?
Domas: Kadangi nežinojau, kaip viskas klostysis, negalėjau pažadėti Rasai, kad mums tikrai pasiseks, todėl nutarėme, kad iš pradžių vyksiu vienas ir pažiūrėsiu, kaip ten seksis gyventi, ne tik atostogauti. Viskas ėjosi neblogai, taigi daugiau kaip po metų į Fuerteventūrą gyventi atvyko ir Rasa.
Rasa: Studijavau magistrą, turėjau užbaigti mokslus. Be to, man patiko darbas, kurį dirbau, todėl neskubėjau daryti sprendimų – viską mesti ir išvykti. O paskui viskas susidėliojo natūraliai. Domas, dar prieš išvykdamas į Fuerteventūrą, man pasipiršo – taip parodydamas, kad jis nebėga nei nuo mūsų santykių, nei ieškoti ko nors nauja.
Domas: Taip, taip, norėjau pririšti (juokiasi).
Rasa: Ir mes labai greit suplanavome vestuves – po pusmečio atšokome jas Lietuvoje, kai tuo metu Domas jau gyvenoje saloje, o aš – vis dar Vilniuje. Ir medaus mėnuo buvo toks – iš Paryžiaus išskridau į Lietuvą, o Domas – į Fuerteventūrą. Aišku, jau labai norėjosi, kad tas atstumas nebeskirtų, užbaigiau mokslus ir ryžausi išeiti iš darbo. Tačiau po pokalbio su vadovu radome išeitį – man pasiūlė dirbti nuotoliniu būdu. Taigi galėjau išvykti pas vyrą ir neprarasti savo mylimo darbo (šypsosi).
– Džiugu, kad taip gražiai susiklostė. Kalbant apie etapą, kol gyvenote skirtingose šalyse, – ne kiekviena pora įsivaizduotų tokius santykius. Kas judviem padėjo išlaikyti savuosius?
Domas: Man viskas buvo nauja, nuvykęs ten pasinėriau į veiklas. Dalį viso to dėmesio atėmė banglenčių mokyklos kūrimas, gal dėl to nebuvo kada sėdėti ir liūdėti. Žinoma, ilgesys niekur nedingo, labai norėjau, kad Rasa kuo greičiau atvažiuotų čia gyventi.
Rasa: Aš manau, kad mes besąlygiškai vienas kitu pasitikėjome. Kai išleidau Domą, man net nebuvo jokių minčių.
Domas: Pritariu Rasai, nes priešingu atveju, jei tave kankintų pavydas, nepasitikėjimas, galėtum užsigraužti gyvendamas per atstumą. Dėl to gana ramiai išgyvenau tą laiką.
Manau, kad mes besąlygiškai vienas kitu pasitikėjome. Kai išleidau Domą, man net nebuvo jokių minčių.
Rasa: Ir jo pasipiršimas prieš išvykstant man buvo kaip rodiklis, kad mes rimtai žiūrime į savo santykius ir ateitį, o ne tai, kad Domas išvyksta ieškoti savęs ir plaukioti banglente. Ir nebuvo taip, kad visus metus nesimatėme: ir aš ten buvau nuvykusi, ir jis buvo grįžęs, ir vestuvės, ir medaus mėnuo, tad didelės atskirties nesijautė.
– Saloje viskas klojosi gana neblogai, dar beveik metus drauge ten pragyvenote, tačiau vis dėlto sugrįžote namo. Kodėl?
Rasa: Susidėjo kelios priežastys. Aš pastojau ir dar gyvendama saloje supratau, kad noriu gimdyti ir vaiką auginti Lietuvoje.
Domas: O man po poros metų gyvenimo svetur galvoje susirezgė mintys, ką galėčiau daryti grįžęs į Lietuvą. Ir net, sakyčiau, jau visai traukė grįžti namo.
Gyvendamas saloje atradau, kad man patinka filmuoti ir visai gerai sekėsi tai daryti, pasvarsčiau, kad norėčiau rimčiau tuo užsiimti, dirbti videografu.
Po tėčio mirties su broliu paveldėjome sodybą šalia Dusios ežero (Lazdijų r.), turėjome planų ją paremontuoti ir pradėti kaimo turizmo veiklą – kad čia galėtų atvažiuoti šeimos su vaikais ir vandens sporto mėgėjai, nes Dusioje galima buriuoti, o mes patys užsiimame ir irklenčių sportu.
– Tačiau salos iš savo gyvenimo vis tiek nepaleidote – grįžote gyventi į Lietuvą, o jau ketverius metus šaltąjį sezoną praleidžiate Fuerteventūroje. Kuo ta sala jums tokia ypatinga?
Rasa: Norime sutrumpinti lietuvišką žiemą, kuri tikrai tęsiasi ne tik tuos tris kalendorinius mėnesius.
Domas: O Fuerteventūrą renkamės, nes, matyt, užsisėdėjome komforto zonoje – ten jaučiamės kaip namie, jau kitą dieną įkrentame į vietos gyvenimą.
Rasa: Išties salą palyginčiau su vasaros atostogomis pas močiutę kaime, kur tave aplanko visiškas komforto jausmas. Turime ten ir vietinių bičiulių, ir ten gyvenančių lietuvių draugų, ir kalbą mokame, aplinką pažįstame, tad čia viskas daug paprasčiau, nei vykti kur nors kitur.
Domas: Ir bangos geros (šypteli).
– Kokį įspūdį esate susidarę apie salos gyventojus? Ar jie noriai priima kitataučius?
Rasa: Visoje saloje gyvena įvairių tautybių „vietinių“ – turime draugų ir iš Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Maroko, Vokietijos, Dominikos Respublikos, Italijos ir Lietuvos. Tačiau yra miestų, pavyzdžiui, sostinė Puerto del Rosarijas, arba miestelių, viename jų kartais apsistojame ir mes – Gran Tarajal, kuriuose gyvena išskirtinai tik vietiniai ispanai.
Jie tikrai labai šilti ir draugiški. Ypač dėmesingi ir mylintys vaikus. Man labiausiai patinka, kad atsipalaidavę ir be galo pozityvūs. Nuotaikingai sveikinasi, jei nori dainuoti – dainuoja, jei nori eiti miesto šaligatviais basomis – eina, jei nori pasakyti tau komplimentą – nesivaržo. To iš jų išmokau ir aš. Dar labai linksmai ir spalvingai jie švenčia karnavalus!
Vietiniai, jei nori dainuoti – dainuoja, jei nori eiti miesto šaligatviais basomis – eina, jei nori pasakyti tau komplimentą – nesivaržo.
Aišku, yra dalykų, kurie pradžioje mus, vidurio europiečius, skrupulingai planuojančius laiką, nervindavo – kad jie baisingai niekur neskuba... Pavyzdžiui, jei parduotuvėje apsiperka kasininkės draugė, jos tikrai nepraleis progos paplepėti, nesvarbu, kad tau stovint eilėje už jos tirpsta ledai... Bet ilgainiui tai priimi kaip natūralų dalyką, supranti, kad 5 minutės nieko nepakeis ir kartais net pati įsitrauki į tą smagų pokalbį (šypsosi.)
– O kalbant apie pragyvenimą – ar ten brangu, palyginti su Lietuva?
Domas: Būsto nuoma kainuoja daugiau, nes viskas dažniausiai nuomojama trumpam laikui – atostogoms. Ilgesniam laikui, tarkime, mėnesiui, būsto nuoma atsieina apie 750–1200 eurų, priklausomai nuo vietos, miegamųjų skaičiaus ir to, ar nori matyti vandenyną pro langą. Dar reikia nuomoti ir automobilį.
Tačiau maisto kainos tikrai tokios pat kaip Lietuvoje. Kai kas, pavyzdžiui, šviežia žuvis ar jūrų gėrybės, kainuoja pigiau. Šiltnamiuose vietiniai užsiaugina didelę įvairovę daržovių, bet nedideliais kiekiais, tad ūkininkų turgelis būna tik kartą per savaitę. Tačiau importuotų daržovių ir vaisių parduotuvėse visada apstu.
Rasa: Fuerteventūros gyventojai gali didžiuotis ožkų sūriais. Didelėmis bandomis ten auginamos ožkytės, jos duoda daug pieno, tad yra didelis pasirinkimas skaniausių sūrių, kuriuos aš tiesiog dievinu! Ten gyvendami labiausiai pasiilgdavome grikių ir kefyro (šypsosi).
– Pirmą kartą žiemoti į Fuerteventūrą išvykote su aštuonių mėnesių dukrele. Ne visi tėvai ryžtasi tokiems nuotykiams, kai vaikas toks mažas.
Rasa: Taip, ir mums buvo nedrąsu, tikriausiai natūralu, nes Saulytė buvo dar labai maža. Bet gerai žinojome vietą, kur vykstame, kad ten gera medicinos sistema, šiltas, malonus klimatas, labai didelio streso nejautėme. Labai keista, bet per tą žiemą įvyko didelis progresas: dukra, iki sulaukė metukų, atsistojo, pradėjo vaikščioti – buvo smagu stebėti.
– Kai girdime tokias istorijas, kuriose pasakojama, kaip kažkas sugeba gyventi taip, kaip nori, vasaroti čia, žiemoti svetur, užsiimti mėgstama veikla ir pan., visada kyla klausimas – kaip tai pavyksta? Iš šono atrodo kaip prabangos dalykas, bet gal taip nėra?
Rasa: Savo darbą dirbu per atstumą tiek gyvendama Lietuvoje, tiek išvykusi, tad niekas labai daug nepasikeičia. Domo pagrindinė veikla yra filmavimas, jis čia atidirba visą šiltąjį sezoną, beveik be išeiginių, o žiemą ir tų užsakymų sumažėja, tad lieka daugiau laiko poilsiui. Be to, vasarą drauge su Domo brolio šeima rūpinamės sodyba ir poilsiautojais, tad visi turime veiklų ir darbų.
Mes tikrai neturime pinigų nei iki kaklo, nei iki kelių. Tiesiog esame atsisakę tam tikrų dalykų.
Domas: O kalbant apie tai, ar toks gyvenimo būdas yra prabanga, – kaip pažiūrėsi. Mes tikrai neturime pinigų nei iki kaklo, nei iki kelių. Tiesiog esame atsisakę tam tikrų dalykų: apskaičiavome, kad įsigyti būstą Alytuje ir čia gyventi yra kur kas pigiau nei Vilniuje, neperkame naujausių automobilių ar kokių nors prabangių daiktų. Lietuvoje atostogauti keliaujame kemperiuku, kurį pats įrengiau – labai smagi patirtis visai šeimai. Taip ir susitaupome pinigų išvažiuoti pažiemoti svetur.
– Grįžti gyventi į Alytų nutarėte dėl to, kad apskaičiavote, jog ten – pigesnis pragyvenimas? Ar buvo ir kitų priežasčių?
Domas: Viena priežasčių buvo noras persikelti į ramesnę aplinką, kur nebebūtų to didelio lėkimo, spūsčių, žmonių srauto. Ir čia gyvendami supratome, kad auginti vaiką mažame mieste yra daug paprasčiau ir patogiau: nėra problemų dėl vietų darželyje, gyvename centre, mums viskas po ranka, visur gali greit nueiti.
Rasa: Alytus išties yra nuostabus miestas, toks aukso viduriukas. Čia yra ir teatras, ir kino teatras, menų mokyklos – dailės, muzikos, didelis, gražus žalias parkas su ežerėliais vidury miesto, kur geras, švarus oras, nutiesti dviračių takai, ir ligoninė netoli, ir olimpinį baseiną turime, ir ūkininkų turgelis šalia, kuriame apsiperkame.
Minusas tik darbų klausimu – čia nėra didelio pasirinkimo, bet kai turime savus darbus, mums su šia problema susidurti netenka. O infrastruktūra šeimai išties gera. Ir, aišku, mūsų tėvai čia gyvena, tad, kai reikia, turime kam palikti Saulytę (šypsosi).
Be to, man Alytus visada buvo savas ir brangus miestas, tas, kuriame galėčiau gyventi. Tikrai labai myliu Vilnių, jo senamiestį, Vingio parką, bet visada gerai jausdavausi ir sugrįžusi į Alytų. O kai labai užsinori nueiti į renginius, koncertus, parodas, kurių Alytuje pristinga, sėdi į mašiną, tik 100 km – ir tu Vilniuje, Kaunas taip pat netoli.
Domas: Na, aš tikrai norėjau pabėgti į Vilnių po mokyklos ir man labai patiko jame gyventi. Bet, matyt, atėjo etapas, kai kuri šeimą ir pradedi galvoti, ko ir kaip labiau norisi.
– Šalia Alytaus yra ir jūsų minėta sodyba prie Dusios ežero, kur leidžiate jau ketvirtą vasarą. Domai, ar ta vieta visada buvo tokia – traukianti vandens sporto mėgėjus, ar judu su broliu norėjote ją tokia paversti?
Domas: Mano tėtis plaukiojo burlente, jis visada norėjo, kad ši vieta būtų tokia, kur renkasi buriuotojai. Tiesiog su broliu pratęsėme tą idėją, kad sodyba nemerdėtų. Ir dar nutarėme, kad čia smagu leisti laiką ir šeimoms su vaikais.
Alytus visada buvo savas ir brangus miestas, tas, kuriame galėčiau gyventi.
Rasa: Dabar jau labai daug norinčių vasaromis aplankyti Dusią. Viena lietuvės šeima net iš Italijos atskrenda pabūti čia, pas mus, porą savaičių. Labai smagu, kad tas žmonių ratas plečiasi ir kad kasmet sugrįžta tie patys klientai, kurie ilgainiui net tampa draugais.
– Klausant jūsų juntama tokia ramybė, atrodo, kad esate suradę ir savo vietą, ir savo laimę. Kaip patys įvardijate, kas jums yra laimė?
Domas: Man didžiausia laimė yra šeima – kai ji laiminga, ir aš laimingas. Ir tai, kad galiu save realizuoti – kalbu apie filmavimą, kaimo turizmo sodybos vystymą – man tai labai įdomu. Ir trečias veiksnys – mano mėgstama veikla – vandens sportas, kuriuo galiu užsiimti.
Rasa: Gal ir banaliai skamba, bet tas neskubėjimas gyventi, gebėjimas mėgautis šia minute daro mane laimingą. Kai pasiimu Saulę iš darželio, einame niekur neskubėdamos, širdį džiugina mūsų leidžiamas laikas vasaromis Lietuvoje, žiemomis – saloje. Gera, kad turime galimybę tiek daug laiko praleisti gamtoje, užsiauginti savų braškių, įšokti į ežerą, jūrą ar vandenyną, kai to norisi.
Nėra taip, kad visiškai viskas sudėliota į lentynėles. Domas jaučiasi save atradęs ir visiškai realizuojantis, aš dažnai pagaunu save vis dar ieškančią, kas širdžiai išties miela. Kadangi visada patiko masažai, SPA, veido procedūros, prieš metus pradėjau studijuoti higieninės kosmetikos kosmetiko specialybę. Nežinau, ar šis pomėgis kada nors taps mano darbu, pagrindine veikla, bet dabar man tai be galo įdomu – tad tiesiog mokausi ir tuo džiaugiuosi. O ieškoti galime ir visą gyvenimą, kuris, beje, dar – prieš akis.
15min straipsnių ciklas „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens. Tiesiog klausant savo vidinio balso.
VISUS CIKLO TEKSTUS RASITE ČIA.
Jei pažįstate tokių žmonių arba esate vienas jų, parašykite: i.pepceviciute@15min.lt.
