Yra aštuoni pagrindiniai emociniai žmogaus poreikiai:
Saugumas, Įvairovė. Svarbumas. Meilė ir ryšys. Augimas. Dalinimasis. Laisvė. Poilsis.
Pabandysiu pasiaiškinti, kaip man dirbant namuose mėgstamą darbą pasiseka virtualiai patenkinti visus šiuos žmogiškuosius poreikius.
Užtikrintumas
Dirbu iš namų, taigi neturiu nei bendradarbių, nei rūpesčio kaip nukakti į darbą, nei būtinybės pasipuošti ir kiekvieną rytą išeiti iš namų. Neseku madų, neseku naujienų, skandalų. Man juk nereikia su niekuo jų aptarti. Tokiu būdu galiu labiau išlikti savimi, kokia esu ir kokia noriu būti.
Galiu leisti sau pasielgti spontaniškai. O tai iš dalies lemia saugumo ir užtikrintumo poreikio patenkinimą. Esu savo namuose, saugioje, ramioje, patikimoje aplinkoje.
Įvairovė
Norint naujų emocijų, rankos pačios tiesiasi prie kompiuterio ar telefono, tiesa? Gal kažkas parašė, gal kažkas atrašė, gal norisi ką nors pasigooglinti, paieškoti parduotuvėje arba pasižiūrėti žemėlapyje. Todėl toli eiti nereikia: kad galėčiau pasiekti visas man rūpimas temas ir informaciją, užtenka įsijungti kompiuterį.
Ypač ryškiai tai galima pastebėti per atostogas. Nors ir turėtume atostogauti, gėrėtis gamta ir naujais vaizdais bei potyriais, vis tiek didele dalimi laiko tuos potyrius papildome virtualiu pasauliu savo telefone.
Svarbumas
Kurgi gali žmogus šiais laikais pasijusti svarbesniu nei feisbuke arba dar geriau, instagrame? Juk čia gali rašyti ką tik nori ir kada nori. Gali pasakyti, kas tau svarbu, arba kas tiesiog šauna į galvą.
Gali postinti menines arba mėgėjiškas nuotraukas, savo ar kitų sukurtus video, dalintis tiesioginėmis transliacijomis, išreikšti savo mintis, nuomonę, įžvalgas, pritarimą ar pasipiktinimą. Ką tiktai nori. Gali netgi apsimesti tuo, kuo nesi. Virtualiame pasaulyje svarbumo poreikis patenkinamas greitai ir sklandžiai.
Meilė ir ryšys
Vienas iš svarbiausių žmogaus poreikių yra meilės ir ryšio kūrimas. Visą mano dieną užima rašymas, su juo susijusios veiklos, ir šeima. Liūto dalį užima šeima, nes dirbant iš namų man nereikia su niekuo kitu bendrauti. Tačiau visgi bendravimas vyksta ir labai intensyvus. Tai yra, virtualus bendravimas.
Kuo virtualus bendravimas nuo „gyvo“? Galiu pasakyti... – niekuo.
Rašytojo darbas yra vienišas, tačiau vieniša visai nesijaučiu. Man netrūksta žmonių, kai yra feisbukas. Gal mokslininkai dar nagrinės šį fenomeną ateityje, tačiau aš jaučiu, kad pažįstu tuos žmones, kuriuos matau feisbuke, nors niekada gyvai jų nemačiau. Nėra būtina sutikti „gyvą“ žmogų, kad jausčiausi, jog jį pažįstu.
Štai ir pavyzdys iš mano gyvenimo: neseniai buvau „gyvame“ susitikime su keliomis rašytojomis. Tas pats jausmas – kad aš jas jau šimtą metų pažįstu, o jos pažįsta mane. Nors niekada nesimatėme anksčiau, pažinome viena kitą per akimirksnį, sėdome ir tiesiog ėmėme kalbėtis, tarsi būtume tik trumpam kažkur išsiskyrusios.
Žmonės feisbuke, mano draugai man tokie mieli, tokie artimi. Tokie pažįstami. Nors niekada jų nebuvau mačiusi, nejučia imame „tujintis“, kalbėti apie viską ir labai atvirai. Visi jie yra mano draugai feisbuke, aš juos ten matau. To ir užtenka.
Augimas
Virtualių, „online“ mokymų – tūkstančiai. Pokalbių, diskusijų, pasisakymų, laidų, temų – milijardai. Tik lieka pasirinkit savo domėjimosi sritį. Gali klausytis, gali stebėti, gali skaityti.
Dalinimasis
Tarsi žinodami šį žmogaus poreikį, feisbuko kūrėjai sukūrė vieną pagrindinių mygtukų: dalintis. Taigi, gali dalintis, padėti, patarti, daryti pokyčius. Kuo tik nori.
Laisvė
Visų pirma, laisvė daryti savo mėgstamą darbą, tai jau yra didelis šio poreikio patenkinimas. Taip pat laisvė rinktis, kada ir kur dirbti. Laisvė nuspręsti, kiek, su kuo ir už ką dirbti.
Išvada: kuo labiau patenkinsime savo poreikius virtualiai, tuo geriau gyvensime realiai.
Poilsis
Virtualus pasaulis – pramogų pasaulis. Be abejo, nekalbu apie laiką sau, pavyzdžiui, kai žmogus medituoja, eina pasivaikščioti, pabūna tyloje ir gamtoje. Tačiau žiūrėti filmus, žaisti žaidimus ir bendrauti „online“ visgi yra pagrindinis poilsis, kuris vyksta ...virtualiai.
Virtualus mano gyvenimas tampa vis gyvesnis, tikresnis. Nesigiriu ir nesakau, kad visi mano poreikiai visą laiką yra patenkinti. Ne, būna visko. Tačiau kadangi mane labiausiai domina santykiai, o virtualūs žmonės man yra tarsi gyvi, tikri, aš jaučiuosi juos pažįstanti, jaučiu juos, matau, tarsi būčiau susitikusi ir ne kartą, tai man yra keistas ir svarbus fenomenas. O gal visų mūsų ateitis?
Taigi reiškinys:
Pirma, virtualūs žmonės virsta gyvais. Gyvai sutikti jie nei kiek nepasikeičia, nes aš nesu susikūrusi jų vaizdinio iš keleto detalių, bet technologijų dėka aš galiu matyti, kokie jie yra. Todėl man visai užtenka draugystės feisbuke.
Antra, ne tik bendravimas, bet ir visos kitos sritys po truputį virsta... virtualiomis. Ne paslaptis, kad ir tekstus jau rašo ne žmonės, o kompiuterinės programos. Skaito taip pat. Neilgai reikia laukti, kai standartinės istorijos romanas bus sukurtas kompiuterio.
Kita vertus, tyrimai rodo, kad socialiniai tinklai sukelia depresiją. Tačiau pamąstykime, kodėl? Gal jie sukelia depresiją tiems, kurie net nesistengia patenkinti savo poreikių? Arba, kitaip tariant, kurie tik STEBI, kaip kiti tuos poreikius patenkina? Tikiu, kad žmogus, kuris aktyviai bendrauja, dalyvauja, dalinasi, randa įdomios informacijos, jaučiasi svarbus, laisvas ir turintis draugų, tikrai nejus depresijos.
Draugystė, dalinimasis, augimas. Taip pat saugumas, įvairovė, svarbumas. Laisvė, poilsis. Visa tai virtualu, o tarsi tikra. O kas YRA tikra? Poreikiai patys savaime juk yra nematerialūs. Visi šie išvardinti poreikiai yra tik JAUSMAS. O visi psichologai žino: kai emociniai poreikiai nepatenkinti, tai atsiliepia žmogui įvairių materialių dalykų, pinigų trūkumu. Kai poreikiai patenkinti, tokio trūkumo nebėra. Kalbu ne apie pinigų kiekį, bet apie trūkumo JAUSMĄ.
Išvada: kuo labiau patenkinsime savo poreikius virtualiai, tuo geriau gyvensime realiai.
Štai taip.
