Jau antri metai, kai pats Vladislavas gyvena Lietuvoje. Anglijoje įkurtas reabilitacijos centras talpina tik 13 lovų, o visgi žmonių skaičius, kuriems reikia pagalbos, yra didesnis. Taip jam gimė mintis dar vieną centrą įkurti Lietuvoje, Marijampolėje. Tad tie, kurie šiandien negauna vietos Anglijoje, grįžta gydytis į tėvynę.
Visų gerai žinoma tiesa, kad pinigai neatneša laimės, čia pasitvirtina dar kartą. Į reabilitacijos centrą Anglijoje kreipęsi vyrai – nuo priklausomybių ir bėdų bėgo iš Lietuvos, tačiau svečioje šaly gavę atlyginimus, kurių jų akys dar nėra regėjusios, į liūną įklimpo tik giliau.
Ne ką mažesnės pagalbos reikia ir jaunuoliams, kurie į Angliją atvažiuoja daryti nusikaltimų – Vladislavas yra tokių aplankęs kelias dešimtis, ir jų nemažėja.
– Vladislavai, kodėl pats išvykote gyventi į Angliją?
– Lietuvoje dirbau socialiniu darbuotoju reabilitacijos centre, taip pat fitneso treneriu. Tuo metu buvo įtempti santykiai su mergina. Aš jau norėjau šeimos, bet ji norėjo neskubėti. Tai mane sukrėtė, nuliūdino. Kaip tik tuo metu draugas, gyvenęs Didžiojoje Britanijoje, pasiūlė atvažiuoti, pasisvečiuoti ir pakeisti aplinką. Tuo pačiu metu nusprendžiau ir padirbėti per vasarą, pasitaupyti pinigų.
Bėgant laikui ir pats supratau, kad tie santykiai niekur neveda. Todėl mano pirminis tikslas pabūti tris mėnesius, išaugo iki 13-os metų.
– Taip sužavėjo Anglija? Pinigai?
– Ne, ten visada jaučiausi svetimas. Bet buvo geros galimybės užsidirbti.
Iš pradžių maišiau statybose skiedinį. Gaudavau apie 1000 svarų. Žinodami, kad galime užsidirbti kur kas daugiau, po metų su draugu susipirkome įrangą ir tapome staliais. Pinigai buvo žymiai geresni – gaudavau 2500 svarų per mėnesį. Nors net patirties didelės neturėjome – dažnai draugas telefonu konsultuodavo, kaip ką daryti.
Vėliau perėjome dirbti į privatų sektorių, ten atlyginimas buvo 1120 svarų per savaitę – per mėnesį apie 4500 svarų. Niekada nebuvau turėjęs tokių pinigų, net nelabai žinojau, ką su jais daryti.
– Turėjote labai džiaugtis!
– Nors atlyginimas vis kilo, kuo toliau, tuo labiau jaučiausi suirzęs, supratau, kad esu ne savo vietoje. Pinigai nedarė manęs laimingu, aš neturėjau tikslo, kaip kiti – nusipirkti namą ar iškelti vestuves.
Kaip vėliau sužinojau psichologės konsultacijose, mano pašaukimas buvo tarnauti žmonėmis, teikti pagalbą, ištraukti juos iš priklausomybių. Nuėjęs pas specialistę supratau, kad man tiesiog reikėjo išsilieti, išsikalbėti. Manau, kad daugeliui emigrantų taip pat to trūksta.
Ir nesvarbu, kad atlyginimai toli gražu neprilygo tam, ką aš galėčiau turėti, dirbdamas staliumi, visgi laimingas tapau tik tada, kai Anglijoje įkūriau reabilitacijos centrą „Alfa“.
– Kaip atrodė jūsų reabilitacijos centro įkūrimas?
– Kai patalpas gavau Anglijoje, buvau ir laimingas, bet kartu ir nuliūdęs. Dvejus metus mūsų veikla vyko bažnyčios patalpose, svečių kambary. Tai buvo lyg dienos centras – atėjęs žmogus gauna karšto maisto, surengiame jausmų ratą, kai visi kalbamės apie savo jausmus, tuomet žaidžiame stalo žaidimus, žiūrime terapinius filmus, pravedu paskaitėlę, einame su kunigu žaisti krepšinio. Su priklausomybėmis kovojančiais vyrais ten laiką leisdavome blaiviai. Tačiau ši saugi aplinka būdavo tik iki vakaro.
Vakare jie vėl grįždavo į gatvę, kur vėl vyksta apšilimas, vartojama, vagiama… Vėliau mes radome apleistą barą, kuriame apsigyveno pirmasis savanoris, nekreipdamas dėmesio į tai, kad ten nebuvo nei elektros, nei vandens. Bet jis ten jautėsi saugus. Per mėnesį ten apsigyveno jau 10 žmonių.
Vakare jie vėl grįždavo į gatvę, kur vėl vyksta apšilimas, vartojama, vagiama.
– Į dienos centrą turbūt toli gražu ne visi grįždavo blaivūs?
– Buvo griežta sąlyga, kad jei vartosi – būsi išprašytas ne tik iš dienos centro, bet ir nakvynės namų. Per slenkstį jie turėjo žengti blaivūs. Tie, kurie vis tiek pasirodydavo neblaivūs, pasakydavau – išsipagiriosi ir kitą dieną ateisi.
Mes jiems suteikiame motyvą nevartoti – jie juk turi galimybę šiltai, gerai jaustis, pavalgyti ir prasmingai leisti laiką.
– Bažnyčia lengvai patikėjo jūsų idėja?
– Viena lietuvių krikščionių bažnyčia davė patalpas, kita – inicijavo projektą ir rėmė. Aš gaudavau minimalų atlyginimą, buvau išlaikomas ir vadovavau centrui.
Be to, dabar ten besigydantys vyrai dar papildomai dirba statybose, kad padėtų išlaikyti centrą. Bažnyčia nėra melžiama karvė, reikia ir patiems rūpintis. Būna suskirstyta – yra laikas dirbti, yra laikas mokytis. Tą daro senbuviai, naujokai, žinoma, neina dirbti – nuvažiavę į nesaugią aplinką, greičiausiai nebegrįžtų po darbo dienos.
– Bet Vladislavai, kodėl vyrai galiausiai atsiduria pas jus centre? Atrodytų, juk turi gerą darbą, didelį atlyginimą – ko jiems dar trūksta?
– Vienareikšmiškai galimybių Anglijoje daugiau, bet vis tiek ten jautiesi nesavas.
Tenka pripažinti, kad toje aplinkoje nemažai žmonių yra vartojantys. Be to, jie ne visi moka vietinę kalbą. Mano paties anglų kalbos žinios per visus 13 metų buvo gana silpnos, mokėjau tik buitinę kalbą.
Didžioji dalis į reabilitacijos centrą besikreipusių žmonių į Angliją atvyko jau su kažkokiomis neišspręstomis problemomis. Jie tiesiog bėgo, bet svetimoje aplinkoje, nežinodami kalbos, tik dar giliau įklimpo.
Žmonės atvažiuoja galvodami: Lietuvoje neuždirbu, žinau sėkmingą Petro istoriją, tai ir aš varau, surizikuosiu. Ta rizika baigiasi dar didesnėmis problemomis. Visi, kurie ieško lengvesnio duonos kąsnio, greitesnio rezultato, skaudžiai nusivilia. Visai kaip narkomanas negalvoja apie pasekmes, o galvoja tik apie čia ir dabar, gyvena šia diena.
Visi, kurie ieško lengvesnio duonos kąsnio, greitesnio rezultato, skaudžiai nusivilia.
– O kuo jie nusivilia?
– Neapgalvoja visko. Visi čia atvažiavę jau būna suskaičiavę, kiek užsidirbs po mėnesio, po trijų ir po metų. Jie jau žino, kur tuos pinigus išleis. Bet jie nepagalvoja, kad gali pradėti skaudėti dantį, kad savaitę dėl ligos neišeis į darbą, kad nesumokės atlyginimo... Žmonės atvažiuoja su lūkesčiais, bet greitai būna skaudžiai pasodinami ant žemės.
Prie viso to prisideda kalbos nemokėjimas, nevisavertiškumo jausmas… Visa tai sukelia stresą. O būtent tai tampa priklausomybių priežastimi. Ne alkoholis ar narkotikai yra problema, tai tik pasekmės to, kad negali susitvarkyti su įtampa, bėdomis.
Ir jeigu tu jau bėgai nuo kažkokių problemų, tai emigracijoje atsimuši tik į dar didesnes. Tokioje būsenoje gali atkristi ir žmogus, kuris niekada nevartojo.
Ne alkoholis ar narkotikai yra problema, tai tik pasekmės to, kad negali susitvarkyti su įtampa, bėdomis.
– Aplinkos pakeitimas dar neišsprendžia visų problemų, tiesa?
– Dažnai priklausomybių turinčiam žmogui atrodo, kad jam tereikia pakeisti aplinką. Jis yra teisus, bet to nepakanka. Taip pat kaip ir lūžusiai kojai tik gipsas nepadės – reikia operacijos, įdėti varžtus, ją suremontuoti ir tik tada uždėti gipsą. Taip ir kenčiančiam žmogui yra visas komplektas, ką reikia sustyguoti, kad jis nebeatkristų. Turi keistis ir įpročiai, požiūris į gyvenimą, vertybės, žmonės.
Kaip tyčia emigravus vis tiek atsiranda žmonių, kurie pasiūlo išgerti ar parūkyti žolės. O kai esi pavargęs, pasimetęs, kai trūksta kompanijos, tam ir pasiduodi.
Be to, dažnas net nepripažįsta savo problemų. Pavyzdžiui, skambina alkoholikas, kuris jau prarado šeimą, darbą, kodavosi tris kartus. Kai paklausiu, kokių problemų turi, jis atsako: norėčiau truputį pasigydyti. Paklausiu: tai tu alkoholikas? Nes aš visada noriu, kad žmogus pats įvardintų savo problemas: aš esu toks ir man reikalinga pagalba. Pirmas žingsnis yra pripažinimas. Tačiau jie sako: aš dar ne alkoholikas, nes dar nesu tas bomžas, kuris iš konteinerių maistą valgytų.
Su narkomanais panašiai – pavyzdžiui, žmogus, kuris kiekvieną savaitgalį jau kelerius metus rūko žolę, vartoja amfetaminą ar kokainą, vis tiek sako: aš ne narkomanas, aš dar nesileidžiu į veną.
– Paradoksalu, kad gavę tai, apie ką svajojo, žmonės tik dar labiau nusirita.
– Ten atvykus galvoji, kad turėdamas daugiau pinigų būsi visavertiškesnis. Bet iš kitos pusės, jei esi viduje pažeistas, turi neišspręstų bėdų, pinigai greičiau atvers tavo neišgydytas žaizdas nei padės.
O ir kiek žmonių nežino, kaip su tais pinigais elgtis... Kai grįžta į Lietuvą, emigrantas surenka visus draugus, visiems stato, nusigeria. Ir galvoja, kad yra krūtas, patiria tam tikrą pakilimą. Tai, ką sunkiai uždirbo per 3 mėnesius, išleidžia per kelias dienas. O grįžęs į Angliją vėl toliau aria tokiai kelionei.
Be to, dažniausiai Anglijoje žmonės gyvena tame pačiame name, kaip bendrabutyje. Tad lėbavimai nesibaigia. Ypač kai žmonės dirba šešias dienas per savaitę sunkius fizinius darbus, jie kas dieną į rankas čiumpa alaus buteliuką ar kažko stipresnio neva atsipalaidavimui, o savaitgaliai baigiasi visiškais užtemimais – šeštadienį viską nuplauni, sekmadienį prasipailpalioji, padarai pachmieliuką, o pirmadienį vėl viskas iš naujo.
Anglijoje tapti benamiu yra patogios sąlygos – duoda nemokamai valgyti, yra nakvynės namai, dušai, labdaros aprengia.
– Daug jų galiausiai tampa ir benamiais, tiesa?
– Tai yra dar viena dažna klaida tų, kurie atvažiuoja dirbti į užsienį – tikisi, kad draugai jiems padės. Jie išgirsta: tu tik atvažiuok, iškart darbą gausi, apgyvendinimą gausi. O juk dažnu atveju draugai tenori, kad jūs tiesiog atvažiuotumėte, kad jiems būtų linksmiau.
Susikrovus daiktus ir atvykus iš Lietuvos, kaip tyčia išeina taip: darbo nėra, projektas baigėsi, pas save draugas priimti negali, o ir kambarys, kuris turėjo būti laisvas, jau užimtas. Žmogus atvažiuoja su dideliais lūkesčiais, bet lieka ant ledo.
Tuomet jie ieško prieglobsčio. Neretai tampa benamiai. Anglijoje tam yra patogios sąlygos – duoda nemokamai valgyti, yra nakvynės namai, dušai, labdaros aprengia. Kartą kai atėjau į vieną iš maitinimo misijų, iš 15 benamių 12 buvo lietuviai. Visi neblaivūs, o negana to, dar pyko, jog valgyti davė ryžius su kiaušiniu. Kai lietuviai atkala anglų sistemą, jie jau žino savo teises ir tampa pasaulio bamba.
Turėjome įdomią situaciją: vienas lietuvis parke gyveno kone penkerius metus. Jis net buvo subūręs parko bendruomenę, buvo gaujos lyderis, kuri kartu gyveno ir skirstėsi atsakomybėmis – vieni eidavo rinkti ir priduoti metalo, kiti gamindavo valgyti, o tada visi kartu kažką veikdavo. Aišku, viskas baigdavosi muštynėmis, lėbavimais.
Tačiau vieną žmogų iš tos bendruomenės mes ištraukėme. Jis grįžo į savo gaują jau kitoks – visi prieš save pamatė akivaizdų jo pokytį. Tada tas lietuvis lyderis irgi užsimanė tokio pokyčio, kreipėsi į mus, baigė centrą ir dabar – jau 3 metai, kai gyvena blaiviai, atgaivino santykius su penkiais savo vaikais, keletą jų atsivežė į Angliją. Negana to, gaujos lyderio pokytis įkvėpė visus kitus, gyvenusius parke, tai šiandien iš valkatos gyvenimo jau yra išbridę 4 mūsų vyrai.
Vienas lietuvis buvo subūręs parko bendruomenę, kuri skirstėsi atsakomybėmis – vieni eidavo rinkti ir priduoti metalo, kiti gamindavo valgyti. Taip jis gyveno 5 metus.
– Įkūrus centrą, daug kreipėsi į jus žmonių?
– Ten yra ribotos galimybės priimti visus norinčius – tėra 13 lovų. Kadangi centras dažniausiai būna pilnas, tai pastūmėjo mane įkurti centrą ir Lietuvoje. Be to, yra dalis žmonių, kurie jau atsikando gyvenimo Anglijoje, nori grįžti namo, bet nežino kaip, bijo arba tiesiog neturi kur. Dabar 80 proc. žmonių, kurie gydosi Marijampolėje atidarytame centre, atvyko iš Anglijos.
– Kas šiuos žmones užsienyje pasodino ant žemės ir privertė suprasti, kad laikas keistis? Kaip ir giminių šalia nėra, juk niekas nežino tikrosios situacijos, negali priversti važiuoti į reabilitacijos centrą.
– Juos priverčia aplinkybės. Lietuvoje – kai neveikia manipuliaciniai žaidimai su šeima, Anglijoje – jau esi vienas, todėl tereikia prarasti kelis draugus arba atsidurti gatvėje. Kelias savaites taip pagyvenęs žmogus supranta, kad kažkas ne taip. Jei jis laiku neima ieškoti pagalbos, tas parkas tampa jo gyvenimo būdu.
Bet subrendusių ir apsisprendusių žmonių nėra daug. Tas, kuris šiandien nori, po savaitės ar dviejų centre jo sparnai sutvirtėja, jis prasiblaivo ir ima galvoti, kad jau toliau gali eiti pats. Bet programa trunka metus.
– Kokių dar buvo atvejų? Ar tuos žmones galima skirstyti į kažkokias grupes?
– Jie visi dažniausiai jau būna teisti. Pavyzdžiui, kai narkomanui reikia vis didesnės dozės, reikia ir didesnių pinigų. Tų pinigų greitai neuždirbsi – savaitės atlyginimo užteks dviem dienoms. Vadinasi, reikia iš šalies pinigų. Tai kai pas mus ateina narkomanai, supranti, kad jie yra darę nusikaltimus.
Dažnai kreipiasi vyresni vyrai, nes tam, kad pasiektum dugną, reikia laiko. Vidurkis – apie 30 metų.
Su alkoholikais truputį kitokia situacija – jie galbūt yra mažiau kartų teisti, dažniausiai būna praradę šeimas dėl vartojimo.
Apskritai, didžioji dalis gyvena parkuose, nes draugės, sesės jau juos atstūmė, todėl jie susiranda bendraminčių ir bando išgyventi gatvėje. Iki tol, kol vieni per kitus sužino apie mūsų centrą ir čia atvyksta.
Gaujos sugaudo asocialius žmones, išsiveža į Angliją ir verčia vagiliauti – automobilius nuvarinėti, parduotuves plėšti.
– Su reabilitacijos centru lankėtės ir Anglijos kalėjimuose, kuriuose sėdi lietuviai. Ką ten sutikote?
– Būna, kad gaujos sugaudo asocialius žmones, išsiveža į Angliją ir verčia vagiliauti – automobilius nuvarinėti, parduotuves plėšti.
Pavyzdžiui, tiems, kurie buvo žemesnėje kastoje kalėjime, išėjus į laisvę pasiūloma taip užsidirbti. Dažniausiai tai būna 20–25-erių vaikinai, neturintys šeimos. Tie žmonės, kurie tai organizuoja, yra kaip vilkai – jaučia, kada žvėris kraujuoja. Ir kai žinai to žmogaus silpnąsias vietas, tereikia laiku paspausti, ir jis pasiduos.
Jie sako: nori užsidirbti? Bus nerealu. Bus šiek tiek kriminalo, bet nebijok, žinant Anglijos įstatymus, už vagystes gausi daugiausiai savaitę ar mėnesį pasėdėti. Ir tik tuo atveju, jei pagaus 15 kartų.
Toks pažeistas vaikas galvoja, kad jam apsimoka, verta surizikuoti, juk yra galimybė užsidirbti. O jei ir atsisės už grotų, laisvėje yra kompanija, kuri atsiųs siuntinių, ir prasėdėsi viskuo aprūpintas.
Žinokite, ten sėdi labai daug tokių jaunuolių. Pas mus į susirinkimus ateidavo po 40. Ir tai yra kaip konvejeris – vieni išeina arba būna perkelti į Lietuvą, kiti ateina.