Justas regėjimo neteko būdamas dešimties, baigdamas ketvirtą klasę. Kaip pats pasakoja, tą dieną su tėčiu obliavo lentas, sugedo staklės ir staiga atšokusi detalė pažeidė jam akis: „Aš realiai to net neatsimenu. Pabudau jau nematydamas. Atliko operaciją, bet išsaugoti regėjimą šansų nebuvo.“
Natūralu, kad visas šeimos gyvenimas tą dieną apsivertė aukštyn kojomis. Paklaustas, ką pats pamena iš to laikotarpio, ką jautė, kaip teko pratintis prie naujojo gyvenimo, pašnekovas svarsto, kad galbūt situaciją lengvino tai, jog jis buvo dar vaikas.
„Man atrodo, kad vaikai psichologiškai lengviau pakelia tokius dalykus, nes, jei tokią „dovanėlę“ gautum būdamas 20-ies, kai jau ir kažkokį savo gyvenimą esi susikūręs, manau, būtų skaudžiau.
Sunku pasakyti, kaip aš tada jaučiausi. Be to, man niekas ir nesakė, kad aš jau niekad nebematysiu. Gal tokia viltis buvo, kad reikia prisitaikyti, o paskui viskas grįš kaip buvę.
Tėvams, kurie niekad nebuvo susidūrę su neregiais, atrodė, kad mano gyvenimas bus ne rožėmis klotas (nusijuokia).
Iš prigimties esu judrus, prisitaikiau prie to, kad nematau. Gal ir nebuvo etapo, kad būčiau paniręs į liūdesį. Aišku, pasikeitė viskas, reikėjo išmokti Brailio raštą, ketvirtą klasę baigiau bendrojo lavinimo mokykloje, o nuo penktos atsikrausčiau į Vilnių ir lankiau Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Buvo tų pasikeitimų, ne pačių maloniausių, bet kažkaip išgyvenau“, – pasakoja Justas.
– Kas labiausiai padėjo apsiprasti su kitokiu gyvenimu?
– Turėjau palaikymą iš tėvų, aplinkinių. Nors, tiesą sakant, kai pradėjau nematyti, tėvams, kurie niekad nebuvo susidūrę su neregiais, atrodė, kad mano gyvenimas bus ne rožėmis klotas (nusijuokia). Ne tik man, bet ir aplinkiniams reikėjo prisitaikyti. Tiek aš, tiek tėvai vis ką nors nauja atrasdavome. Taigi padėjo tai, kad buvau ne vienas.
O dabar visiems jau įprasta. Būna situacijų, kai mama dar labai jaudinasi – kai man reikia kur nors nuvažiuoti ar kai butą norėjau pirkti, darbą keisti. Bet čia gal tiesiog mamų rūpestis, nepriklausomai nuo to, matai ar nematai. Aš toks esu, kad dažniausiai viską padarau taip, kaip man pačiam atrodo.
– Įdomu sužinoti apie jūsų kasdienybę, buitį, ar jums reikalinga kokia pagalba, ar viską gebate pasidaryti pats? Galbūt toks klausimas skamba kvailai ar juokingai, bet žmogui, su tuo nesusidūrusiam, jis kyla.
– Dažnai sulaukiu tokių klausimų, man jie iš tiesų juokingi. Vienintelė aplinkinių pagalba reikalinga, kai reikia deklaruoti skaitliukų rodmenis – reikia, kad kas nors juos pažiūrėtų. O šiaip viską pasidarau pats, nėra bėdų apsipirkti, maistą gamintis, namie tvarkytis ar į darbą nuvykti. Galbūt nueiti į parduotuvę būtų šiek tiek komplikuota, bet kam ten eiti, jeigu galima užsisakyti internetu. Tai viską juo ir užsisakau.
Kalbant apie maisto gamybą – pats mėgstu skaniau pavalgyti, tad ir gamintis tenka ką nors mandriau. Retai einu ar važiuoju maršrutu, kuris man nežinomas. O kai prisireikia, tiesiog jį išmokstu. Pavyzdžiui, reikėjo pradėti vaikščioti į naują darbą, kelis kartus praėjau tą maršrutą ir jį išmokau.
– Šiuolaikinės technologijos dabar suteikia daug galimybių, kokių anksčiau nebuvo. Kad ir jūsų darbas – dirbate programuotoju. Papasakokite, kaip jos padeda regėjimo negalią turintiems žmonėms? Ir kokia yra jūsų darbo specifika, kaip jis vyksta, ar klaviatūra specialiai pritaikyta, ar į pagalbą pasitelkiate kokias nors garsines priemones?
– Šiuolaikinės technologijos neregiams suteikia savarankiškumo. Ypač didelis proveržis buvo, kai atsirado išmanieji telefonai. Ir pats dar anais laikais turėjau „Nokią“, buvau išmokęs mygtukus minkyti, bet perskaityti nieko negalėjau. O atsiradus išmaniesiems, atsirado ir daugybė programėlių.
Pavyzdžiui, gali nufotografuoti kokį nors objektą ir tau jį apibūdins. Yra programėlė, leidžianti persiskaityti tai, kas parašyta. Tarkime, nuėjęs į restoraną gali pasinaudoti ja ir perskaityti valgiaraštį. Galima pasižiūrėti ir šviesą, spalvas. Tikrai yra daug dalykų, kurie pagelbėja.
Vienintelė aplinkinių pagalba reikalinga, kai reikia deklaruoti skaitliukų rodmenis – reikia, kad kas nors juos pažiūrėtų.
Naudojamės tokiais pat telefonais ir kompiuteriais, kaip ir visi, tik juose įrašytos tam tikros programos, kurios tai, kas yra ekrane, balsu įgarsina. Tokiu pačiu principu ir savo darbą dirbu. Skirtumas tik tas, kad visiškai nesinaudoju pelyte, darbas vyksta įprasta klaviatūra. Yra ir tokių, ant kurių lipdukais Brailiu užrašyta, bet, kai moki visus klavišus – aš kompiuteriu dirbu jau apie 15 metų, tai nėra reikalo.
– Esate Lietuvos vyrų golbolo rinktinės narys, įvairių tarptautinių golbolo turnyrų ir Lietuvos čempionatų nugalėtojas ir prizininkas. Kada šis sportas atėjo į jūsų gyvenimą ir kaip nukeliavote iki rinktinės?
– Tas kelias buvo gana ilgas. Viskas prasidėjo, kai penktoje klasėje pradėjau lankyti aklųjų mokyklą. Ten buvo ne tik golbolas, bet ir aklųjų tenisas, jį taip pat žaidžiau. Sportas man buvo artimas, juo užsiėmiau dar matydamas – savo tėviškėje (Joniškyje – aut.) lankiau imtynes. Taigi penktoje klasėje pradėjau lankyti golbolo treniruotes.
Iš pradžių tai buvo daugiau kaip pažaidimas, treniruotės tik porą kartų per savaitę. Bet, kai pradėjo sektis, pradėjome važinėti į varžybas. Pastebėjo rinktinės treneris, pakviesdavo pasitreniruoti su rinktinės nariais.
Baigęs mokyklą po poros metų pradėjau treniruotis su rinktine, o dar po trejų pakliuvau į pačią rinktinę, 2015 m. sudalyvavau Pasaulio žaidynėse, kurios buvo skirtos kelialapiui į paralimpines žaidynes išsikovoti. 2016 m. paralimpinėse žaidynėse laimėjome auksą. 2017 m. auksą laimėjome ir Europos čempionate. 2018 m. Pasaulio čempionate šiek tiek nepasisekė – likome ketvirti.
Bet 2019 m. per atrankines Pasaulio IBSA žaidynes, kurios vyko Amerikoje, pavyko išsikovoti kelialapį į 2021-ųjų paralimpines – užėmėme pirmą vietą. Tiesa, tais pačiais metais Europos čempionate Vokietijoje užėmėme trečią vietą. O 2020-ieji tušti (juokiasi). Po pirmojo karantino, kai buvo leista, vėl pradėjome treniruotis. Jokių varžybų neturėjome, bet žinome, kad šiemet Tokijuje laukia paralimpinės, tad ūpo netrūksta.
– Išties įspūdinga puokštė medalių. Ką jums pačiam jie reiškia?
– Iškovojus medalį svarbiausias ne jis, o ta emocija, kurią jauti, tapęs čempionu. Medalis lieka kaip tų akimirkų priminimas. Jis yra kaip prizas, įvertinimas viso įdėto darbo. Pergales smagu prisiminti, pralaimėjimus – nelabai (juokiasi). Bet ir kai jų būna, išgyveni ir vėl eini į priekį.
Mano namuose medalių nėra, visus juos esu išvežęs tėvams. Jie pasidžiaugia, kartais kam nors juos parodo. O aš ir taip prisimenu.
– Kokio amžiaus golbolo sportininkai „išvaromi“ į pensiją?
– Mūsų rinktinės vidurkis yra 33–35 metai. Esami vieni vyresnių. Tiesa, aš ten esu jauniausias. Pasaulio čempionate dalyvaujantys sportininkai yra nuo 20 iki 40 metų.
– Atmetus sportą, turite ir dar vieną pomėgį – muziką, tiesa? Papasakokite, kaip ji atėjo į jūsų gyvenimą, kaip tas muzikinis kelias klostėsi ir kiek vietos ji užima šiandien?
– Būdamas penktoje klasėje įstojau į muzikos mokyklą mokytis skambinti fortepijonu. Esu dalyvavęs konkursuose, kartą – net ir matančiųjų, ir tapęs laureatu, keletą kartų dalyvavau Sankt Peterburge vykstančiame festivalyje, vienas pastarųjų didesnių festivalių, į kurį buvau pakviestas, vyko Varšuvoje. Ta atranka į festivalį vyksta paprastai: nusiunti jiems savo vaizdo įrašą, jei patinka tavo atlikimas, pakviečia dalyvauti.
Pianinas buvo pirmas mano baldas atsikrausčius į butą.
Šiaip norėjau gyvenimą sieti su muzika. Baigęs mokyklą svarsčiau stoti į garso režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Bet tais metais nerinko kurso. Nenorėjau, kad metai nueitų veltui, įstojau į įstaigų administravimą, maniau, kad vėliau perstosiu, bet taip ir baigiau šią specialybę. Muzika atitolo, liko tik pramoga. Šiuo metu ji mano gyvenime užima maždaug porą kvadratų bute – nes turiu pianiną (juokiasi). Jis buvo pirmas mano baldas atsikrausčius į butą.
– Ar dažnai skambinate ir ką?
– Savaitgaliais prisėdu kaimynams pagroti (šypsosi). Dažniausiai – tai, ką mokiausi dar mokykloje – klasiką, esu savarankiškai pramokęs ir kitokių kūrinių, bet ne tiek jau daug.
– Na, dar ne viskas prarasta – sporte išeisite į pensiją, galėsite grįžti prie muzikos.
– Neatmetu tokios galimybės, nes baigus sportuoti atsiras daug laisvo laiko, kuo nors reikės jį užpildyti.
– Prieš keletą metų buvote pakviestas nusifilmuoti japonų dokumentiniame filme „Who I am“ (liet. „Kas aš esu“). Kaip atsidūrėte filmo kūrėjų akiratyje?
– Šiemet olimpiada ir paralimpinės žaidynės vyks Tokijuje, japonai dar 2016 m. sumanė sukurti dokumentinio filmo „Who I am“ ciklą apie sportininkus, kurie Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse iškovojo medalius. Man atrodo, jie atrinko aštuonis paralimpiečius. Nežinau, kaip išėjo, bet tarp tų aštuonių papuoliau ir aš.
– Esate sportininkas, dirbate mėgstamą darbą. Atsižvelgdamas į savo gyvenimo patirtis, kaip manote, ar sunku mūsų visuomenėje integruotis negalią turinčiam žmogui? Ir ar tenka susidurti su diskriminacija?
– Yra tų sunkumų. Kalbant apie įsidarbinimą – yra iššūkių. Kai studijavau, reikėjo atlikti praktiką kokioje nors įmonėje. Yra tekę susidurti, kai pakviečia į pokalbį ir pasako „viso gero“. Laikydavausi taktikos, kad savo gyvenimo aprašyme geriau neminėti, jog nematau, ir susitikus bandyti pralaužti ledus. Jei nebūtų tokios problemos, gal ir tokios taktikos nebūčiau taikęs.
Bet kartais man gyvenime pasiseka. Pamenu, pirmąją praktiką. Pokalbį turėjome skaipu, bet ne vaizdo, o audioskambučiu. Viską sukalbėjome ir maždaug po dešimties minučių aš lyg tarp kitko pasakiau, kad nematau, bet jiems jau nebebuvo, kaip suktis, ir papuoliau į tą praktiką. Manau, jie irgi nepasigailėjo.
Manau, kuo kai kurie mūsų labiau būname užsidarę tarp keturių sienų, neišeiname į visuomenę, tuo visuomenė lėčiau tobulėja.
Siekiant tikslo reikia kantrybės ir noro, ir vienaip ar kitaip, jei kalbame apie įsidarbinimą, turi pavykti. O kalbant bendrai, iš neįgaliųjų pusės, mes galime kaltinti visuomenę, kad ji yra ne tokia, kokios mes norėtume. Bet svarstau, kaip žmonėms būti kitokiems, jei jie nesusiduria su neįgaliaisiais. Manau, kuo kai kurie mūsų labiau būname užsidarę tarp keturių sienų, neišeiname į visuomenę, tuo visuomenė lėčiau tobulėja.
Yra skirtumas tarp didmiesčio ir mažų miestelių. Vilniuje kur nors važiuodamas, eidamas sulaukiu kur kas mažiau reakcijų ir tikrai jaučiama, kad visuomenė per pastaruosius dešimt metų patobulėjo. Bet mažesniame miestelyje į tave vis dar žiūri kaip į kokį ateivį. Reikia švietimo, bet pats paprasčiausias dalykas, kurio reikia ir kuris išspręstų daug problemų, – kad žmonės susidurtų su neįgaliaisiais.
– Labai geras pastebėjimas, su kuriuo visiškai sutinku. Ar esate pats kada susimąstęs, ką jums davė, ko galbūt išmokė neregystė?
– Žiūrint, su kuo lyginsi. Kartais pagalvoju, kas būčiau, jei matyčiau. Nesu tikras, ar mano gyvenimas būtų kaip nors geriau susiklostęs. Aš linkęs vertinti filosofiškai: netekau regėjimo, bet tai man atnešė kitų dalykų.
Tas pats sportas – kiek išvažinėjau po šalis, kiek būta patyrimų, jei matyčiau, tikrai nebūčiau sudalyvavęs olimpiadoje. Arba su kiek žmonių susipažinau grodamas. Tikriausiai taip jau yra, kad ko nors gyvenime netenki, bet kažkas ir atsiranda. Gal tai mane išmokė filosofiškai žiūrėti į gyvenimą.
– Užsiminėte apie keliones, aplankytas šalis. Kas jums padeda pajusti, įsivaizduoti aplinką, kuri jus supa, arba žmogų, tam tikrus daiktus?
– Kai kur nors keliauju, to, kas yra šalia, paprašau, jog papasakotų, kas yra aplinkui, kad bent kokį supratimą galėčiau turėti. Labai patinka, kai muziejuose būna padarytos didelių skulptūrų mažos reprodukcijos, kad žmonės jas galėtų pačiupinėti ir susipažinti. Arba būna 3D maketai.
Jei taip sąžiningai, viena, ko man labiausiai gaila, kad pasaulyje yra daug gražių dalykų, kurių negali pamatyti ar įsivaizduoti.
Kai nuvažiuoji į kokią katedrą, pasakoja apie jos didingumą, bet tau vienodai. Geriausiai įsivaizduoti, pajausti padeda, kai gali tuos dalykus pačiupinėti. Daugelis muziejų juda ta linkme, bet dar nemažai reikia ir patobulėti.
Jei taip sąžiningai, viena, ko man labiausiai gaila, kad pasaulyje yra daug gražių dalykų, kurių negali pamatyti ar įsivaizduoti. Galvoju, jei matyčiau, turbūt pereičiau visus žymiausius muziejus – man patinka ir architektūra, ir menas. Nes dabar yra spraga.
– Nors kalbamės telefonu, vienas kito nematydami, jaučiu, kad turite labai daug vidinės stiprybės. Prisipažinsiu, kad pastarieji jūsų žodžiai labai suspaudė širdį. Bet visą laiką, nors tai ir nebuvo matoma, šypsojausi jūsų klausydamasi.
– Tokie dalykai irgi matosi (nusijuokia).
– Labai ačiū jums už tai, kad pasidalijote savo istorija. Didžiausios sėkmės ir sporte, ir gyvenime!
