Bitė – visada šalia, todėl kai kalbamės ji vis laksto prie durų, prašydama dėmesio: „Neįpratusi ilgai sėdėti vienoje vietoje – jai norisi bėgti, nes kasdien su manimi nueina ne vieną kilometrą“, – meiliai apie augintinę atsiliepia Regina. Prieš metus per Jonines priklydusi Bitė rado tikrai jaukius namus ir tapo nepakeičiama drauge, laigančia po įvairiausius Lietuvos miškus.
– Greičiausiai ne kiekvienas žino, ką daro taksatorius ir kas tai apskritai yra. Papasakokite, kuo ypatingas jūsų darbas, – klausiu Reginos. – Juolab kad jūs vienintelė moteris Lietuvoje, dirbanti tokį darbą.
– Kas tai per darbas? Miškų inventorizacija. Pagrindinis mūsų tikslas – vaikščioti po miškus ir pasižiūrėti, kaip tas miškas atrodo realybėje. Taksatorius kiekvieną mišką suskirsto į taksacinius sklypus. Kiekviename taksaciniame sklype nustato medyno rūšinę sudėtį, vidutinį aukštį, skersmenį, skalsumą, augavietę ir viską surašo į specialią tam skirtą lentelę; surašo ir įvertina per praėjusį dešimtmetį sklype vykdytas ūkines priemones (želdinimą ir kirtimus) ir dar daug įvairiausių duomenų.
Miškai yra skirstomi į kategorijas. Ketvirtos kategorijos (ūkinių) miškų pagrindinė funkcija – auginti medieną. Taip pat dar yra apsauginiai miškai, draustiniai ir rezervatai. Kiekvienoje iš šių grupių vis kitaip ūkininkaujama Pirmos grupės miškuose (rezervatuose) ūkinė veikla visai draudžiama. Negalima net grybauti ar uogauti. Kortelėje būtinai įrašoma sklypo priklausomybė vienai ar kitai kategorijai.
Pagal visus gautus duomenis projektuojamos ūkinės priemonės ateinančiam dešimtmečiui. Labai tankiuose jaunuolynuose projektuojami ugdymo kirtimai, kurių metu reikia išretinti per tankiai augančius ir iškirsti menkaverčius medelius, sudaryti optimalias sąlygas pagrindinių rūšių augimui.
Kodėl šiose srityje nėra moterų? Tenka visą laiką praleisti komandiruotėse, todėl aš namuose beveik negyvenu. Neįsivaizduoju moters, vaikų mamos, kad ji galėtų tik porą sykių per mėnesį pamatyti savo šeimą, nes visą laiką praleidžia kažkur miškuose. Aš irgi pradėjau dirbti šį darbą tik tada, kai vaikai suaugo ir išėjo iš namų, kai nieko namuose neliko.
Kodėl šiose srityje nėra moterų? Tenka visą laiką praleisti komandiruotėse, todėl aš namuose beveik negyvenu.
Anksčiau dirbau ir kitokius darbus, buvau miškininke, vėliau auginau vaikus, paskui konsultavau miškų savininkus apie miškus, želdinimą, kirtimus, rėžiau biržes.
– O kiek laiko dirbate taksatore?
– Pradėjau dar 2008-aisiais, taigi, jau greitai bus 10 metų. Darbas per tiek laiko man visai neatsibodo. Kai pradėjau dirbti pajutau didelį džiaugsmą, netgi euforiją.
Kai mes ūkininkavome, buvau labai atsiskyrusi nuo savo bendruomenės, man labai trūko kolektyvo. Juk ir vanduo, ilgai būdamas vienoje vietoje, užsistovi. Žmogus tobulėja bendraudamas su kolegomis, bendraminčiais.
Šiandien galiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi, jog išdrįsau, nes visą laiką įsivaizdavau, kad taksacija – tai aukštasis pilotažas, mokslo viršūnė ir kad tai skirta ne man.
– Jeigu reikėtų apibūdinti savo darbo dieną – kokia ji būtų?
– Visas darbas vyksta miške – pasiimi reikiamą įrangą ir keliauji. Pagrindiniai prietaisai – tai aukštimatis, kuriuo nustatomas medžio aukštis, amžiaus grąžtas medžio amžiui nustatyti.
Mane šis darbas ir žavi tuo, kad kiekviena diena kitokia. Nėra dviejų vienodų miškų ir dviejų vienodų dienų.
Mane šis darbas ir žavi tuo, kad kiekviena diena kitokia. Nėra dviejų vienodų miškų ir dviejų vienodų dienų.
Paprastai stengiuosi pradėti darbą aštuntą valandą ryte ir penktą baigti. Tiesa, grįžus iš miško ir truputį pailsėjus, dar tenka sutvarkyti medžiagą.
Būna, kaip aš sakau, tobulų dienų, kada nei karšta nei šalta, nei lyja, nei uodai kanda. Tada vaikštinėju dešimt, o kartais ir daugiau valandų.
Būna be galo karštų dienų. Tada keliuosi dar naktį, ir darbo diena prasideda vos išaušus.
Būna dienų, kai nuo ryto iki vakaro merkia lietus. Tada sėdžiu kambaryje ir suvedinėju duomenis į kompiuterį. Svarbiausia šiame darbe mokėti susitvarkyti savo laiką taip, kad neliktų viso darbo mėnesio pabaigai. Juk visą mėnesį esi vienas, už nugaros nestovi joks darbų vadovas.
– Kokie medžiai Lietuvoje pagrindiniai?
– Pagrindinėmis rūšimis Lietuvoje laikomos ąžuolai, pušys, eglės, beržai, juodalksniai, o menkavertėmis – baltalksniai, drebulės, blindės. Bet tai iš žmogaus pozicijų. Gamtai kiekviena joje egzistuojanti gyvūnų ar augalų rūšis yra svarbi ir reikalinga.
Jei kalbėtume apie pavienius medžius, tai didelis Lietuvos turtas yra Stelmužės ąžuolas. Yra labai daug ir kitų vertingų medžių. Viskas priklauso nuo to, kokiu kampu į tai pažiūrėsim.
Galima aptikti ir netikėtų rūšių medžių, kadangi kai kurie žmonės veža šiltųjų kraštų augalus ir bando juos pritaikyti mūsų šalyje. Būna, atrandame ir pavienių augalų, pavyzdžiui, Šilutės rajone teko matyti cūgą. Savaime ji negalėjo atsirasti, gal toje vietoje buvo kokia sodyba, ir augalas išliko.
– Kokie medžiai ypač saugomi mūsų šalyje?
– Kiekvieną medelį ar krūmelį reikia saugoti, nesvarbu, įrašyti jie į Raudonąją knygą ar ne. Pavyzdžiui, kadagius masiškai laužo verboms per Verbų sekmadienį. Jų jiems tinkamose augavietėse dar yra nemažai, bet tai nereiškia, kad galima laužyti, nes auga tikrai labai lėtai. Apskritai nereikia skinti augalų glėbiais. Tie patys pataisai, žibutės, pakalnutės – kiek jų daug matome pardavinėjant turgeliuose? O juk užtektų paprasčiausiai pasigrožėti.
– Ar skaičiavote, kiek per dieną tenka nukulniuoti kilometrų? Kokių įdomių potyrių miškuose patiriate?
– Specialiai neskaičiuoju, tačiau paskutinį kartą nuėjome gal 15 km. O vaikščiojame kiekvieną dieną. Gyvūnų sutinku pačių įvairiausių – elniai, briedžiai, stirnos, voveraitės, šernai, žalčiai... Tokie kone kasdieniai, tačiau labiausiai mane nustebino susidūrimas su lūšimi.
Dirbome po stichinės nelaimės miške, kuriame buvo vėjovartų, tik kilst galvą – o ten lūšis stovi. Tačiau ji dingo akimirksniu, nežinia kur. Galvoju, kad matyt ten, tarp vėjovartų, jos vaikai buvo, nes kitu atveju kažin ar ji būtų taip ilgai prie mūsų išstovėjusi. Visi plėšrūnai, ir apskritai miško gyvūnai, žmonių vengia. Prisimenu, tada kuriam laikui stabdėme miško kirtimą, kad lūšis tuos vaikus užsiaugintų ir išsivestų. Kai kurie net netiki, kad mačiau lūšį, nes jos – didelės slapukės.
Teko ir su vilkais susitikti – tačiau jie tik pasižiūrėjo ir nuėjo, tarsi sakydami, kad nenori turėti jokių reikalų su manimi.
– Vaikštote po tankius Lietuvos miškus viena. Ar jums nebaisu?
– Nebaisu. Kai manęs klausia, kas yra taksatorius, visada atsakau, kad tai turi būti žmogus, pirmiausia nesusipykęs nei su savimi, nei su kitais. Jeigu viduje bus koks nors nerimas, tikriausiai negalėsi tokio darbo dirbti, nes visą laiką būni vienas. Aš pasitikiu likimu ir Dievu (šypsosi).
Jeigu tenka sutikti žmonių, tai jie būna geranoriški. Daug kas bijo to miško – apiplėš, padarys ką nors blogo, tačiau visi „blogiečiai“ gyvena miestuose. Ką jiems veikti miške, kur nėra žmonių?
Jeigu jau stipriai pasiklydote, eikite žemyn palei upelį. Kiekvienas upeliukas dažniausiai nuveda link gyvenvietės ar didesnės upės.
Būna, eini eini, galva aukštai, tyrinėji medžius – ir atsiduri duobėj. Prieš porą metų stipriai pasitempiau raiščius, nors duobė buvo gal tik pusės metro gylio ir kokių 20–30 cm pločio. Tiesiog nemačiau, kad į ją stojuosi. Kartais būna, kad įeini į pelkę o kaip išeiti, – neberandi... Pelkės vidury daugiau mažiau sausa, o iš kraštų ratu supa vanduo. Įėjai, išėjimo nerandi, telefonas išsikrovė, ir dar temsta... Ką daryti? Labai svarbu išlaikyti vidinę ramybę, nesinervinti, nepulti į paniką.
Kartą atsidūriau prieš penkerius metus iškirstoje kirtavietėje, kur jau buvo prižėlę daug jaunų medelių, ir girdžiu, kaip kriuksi priekyje, kriuksi dešinėje, kriuksi kairėje, kriuksi už nugaros. Kriuksi visur! Ir per drebulaites pamačiau šerną. Na, taip ir stovėjau, kol jis nukriuksėjo su savo šeimyna (juokiasi).
Žvėrys miške žmogaus vengia. Pulti žmogų gali tik tikrai užspeisti į kampą. Gali pulti patelės, jei joms atrodys, kad keliu grėsmę jų jaunikliams, todėl stengiuosi, kiek tai įmanoma, netrikdyti jų ramybės, pamačiusi – pasitraukiu.
– Kas miške pavojingiausia?
– Man pasiklysti miške taip, kad tektų nakvoti, neteko, be to, laikui bėgant išmoksti mišką pažinti, kokie pavojai gresia, tad kuo toliau, tuo drąsiau jautiesi. Žinoma, mes dabar su prietaisais vaikštome, tačiau anksčiau jų neturėjome, teko orientuotis tik pagal kompasą.
Jeigu mano nenuplauta mašina ar nepjauta pieva, niekada nesakau, kad nebuvo laiko. Tiesiog mano kiti prioritetai – sustoju ir ramiai pagalvoju, kas man šiandien svarbiausia.
Labai pavojingos miške tos vietos, kur anksčiau buvo ganyklos, ir yra išlikusios spygliuotos vielos tvoros, galinčios skaudžiai sužeisti.
Saugotis reikia ir pelkių, akivarų. Žvėrių miške aš nebijau, o dabar dar einame kartu su Bite. Kasdien ji žymiai daugiau už mane nueina kilometrų (šypsosi).
– Kadangi daug laiko praleidžiate miškuose, ką patartumėte žmonėms, kad nepasiklystų?
– Pagrindinis dalykas – neperlipkite upeliuko, takelio ar kito linijinio objekto, nes jie klaidina labiausiai. Jeigu sykį perlipote, paskui lengva paklysti – jums atrodo, kad grįžtate į pradinę vietą, o išties perlipate per antrą upelį ar takelį ir atsiduriate bala žino kur. Jeigu jau stipriai pasiklydote, eikite žemyn palei upelį. Kiekvienas upeliukas dažniausiai nuveda link gyvenvietės ar didesnės upės.
– Turbūt išnaršėte visus Lietuvos miškus?
– Kasdien prisižiūriu labai daug gražių vaizdų, tačiau tikrai nesu išnaršiusi visos Lietuvos miškų. Sau sakau: kai išeisiu į pensiją, tai ramiai, be strioko aplankysiu visus nacionalinius parkus, muziejus, pilis. Lietuva tokia nuostabi.
Anksčiau nešiodavausi fotoaparatą, o dabar miške fotografuoju telefonu. Daugiausiai į akiratį patenka augalų pasaulis, peizažai, nes gyvūnų paprasčiausiai nespėji įamžinti. Vienas įdomesnių, unikalių kadrų – rasta lūšis, kuri buvo jau mirusi; voverytė, kuri nešėsi kankorėžį ir bandė pasislėpti už šakos ir jai atrodė, kad bus nematoma.
Man darbas kaip liga, atkreipiu dėmesį į miškus apsilankydama ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, susižavėjau Estijos miškais, kurie labai sutvarkyti, primena paveiksliuką ir man paliko gerą įspūdį.
– Ar dirbant tokį darbą lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
– Aš priklausau tai žmonių kategorijai, kuriems visada trūksta laiko. O gal tiesiog norai per dideli. Reikia prižiūrėti kaime esančią sodybą, norisi pabendrauti su Vilniuje gyvenančiais vaikais ir anūkais, Kaune gyvenančiu septynerių metų sūnėnu (labai myliu vaikus), kiekvieną vakarą skambinu vienišai 85 metų tetai...
Mėgstu keliauti. Visada galima gauti dalį atostogų vasarą. Jeigu mano nenuplauta mašina ar nepjauta pieva, niekada nesakau, kad nebuvo laiko. Tiesiog mano kiti prioritetai – sustoju ir ramiai pagalvoju, kas man šiandien svarbiausia. Jau seniai supratau, kad neperskaitysiu visų knygų, nesuinventorizuosiu visų miškų ir neaplankysiu visų šalių.
– Kuo jums brangus jūsų darbas?
– Visų pirma, savo buvimu gamtoje, nes esu visiškai kaimo vaikas ir mieste jau po pusdienio pradeda skaudėti galvą, norisi atgal į gamtą. Džiaugiuosi, kad mylimas darbas padėjo pažinti Lietuvą ir daug nuostabių žmonių.
