Ąžuolo lapais mėlynų marškinių kišenę papuošęs gidas tikina, kad pasaulyje priskaičiuojama 670 ąžuolų rūšių, Vilniaus universiteto botanikos sode jų kiekis kuklesnis.
Tiesa, ir čia galima sutikti hibridinių ąžuolų rūšių, taip pat Kairėnuose galima pamatyti, kaip atrodo Tolimųjų Rytų ąžuolai, kurie Lietuvoje auga kaip krūmai, taip pat – persinis (kaukazinis) bei centrinės Europos ąžuolas.
Čia galima išvysti ir Šiaurės Amerikoje augančias ąžuolų rūšis, tarp kurių savo lapija išsiskiria malksninis ąžuolas (Quercus imbricaria Michx.), taip pat keliaudami su gidu būtinai išvysite Anglijos ambasadoriaus dovanotą ąžuoliuką.
Ilgaamžiai ir tūkstančius metų šalia lietuvių sodybų augę ąžuolai mūsų kultūroje užima ypatingą vietą: tai šventi medžiai, dar kitaip vadinami dievų buveinės vieta.
Apžiūrinėjant skirtingus ąžuoliukus ir jų lapus, E.Kerbelis primena, ką žmonės iš gilių, jų lapų ir žievės gamino nuo seniausių laikų.
Anksčiau, badmečiu, lietuviai giles ir maistui naudojo, tik nuimdavo jų kartumą piene išmirkę, o tada jau išdžiovindavo ir maldavo į miltus.
Tokios gilės naudotos ne tik maistui (iš ąžuolų lapų rištos vantos, o ąžuolo žievė ir gilių kepurėlės (guželės) iki šiol naudojamos liaudies medicinoje.
Žievės nuovirai buvo labai vertinami ir naudoti odai, plaukams, gleivinei, esant uždegiminiams procesams.
Jokia paslaptis, kad ąžuolai pasižymi antibakterinėmis savybėmis, taip pat dar iki šiol atliekami tyrimai dėl jų žaliavos (žievės, medienos ir lapų) panaudojimo gydant onkologines ligas: prostatą, melanomą ir pan. Savyje šie medžiai talpina daug taninų, fenolių ir kitų naudingų medžiagų.
Tiesa, tiems, kurie norėtų išmėginti ąžuolo gilių skonį, gidas turi patarimą: jas būtina prieš naudojant išmirkyti. Jei to neatliksite, galite ir apsinuodyti, kas gana dažnai pasitaiko arkliams ir kitiems gyvuliams ąžuolo lapų parupšnojus.
E.Kerbelio teigimu, gilių kartumas priklauso nuo ąžuolų rūšies: vienos jų bus kartesnės už kitas. Lietuvoje dažniausiai sutinkamas paprastasis ąžuolas, tai jo gilės kur kas kartesnės nei bekočio ąžuolo (žmonės sako, kad ir šernai šias pamėgę labiau).
Egidijus prisimena, kad pats pirmąjį gilių kavos receptą išmėgino dar antroje klasėje: „Giliukus surinkau, išlukštenau, paviriau piene, paskrudinau orkaitėje, sumaliau. Paprasčiausias receptas, bet jo variacijų gali būti pačių įvairiausių. Išmėginkite ir jūs.“
Gilių kavos receptas
- Surinktas (paprastojo lietuviško ąžuolo) giles išgliaudykite.
- Užpilkite giles vandeniu ir virkite, kol suminkštės.
- Nupilkite vandenį ir įpylę pieno tęskite kelių valandų virimą, kartais pamaišydami.
- Išvirtas giles sumalkite mėsmale ir iš lėto skrudinkite orkaitėje.
Skrudintas giles sumalkite kavamale, o kavą gaminkite iš jau paruošto ruošinio:
- 1. Užvirkite vandenį ir įpilkite į jį gilių kavos ruošinio.
- 2. Pavirkite keletą minučių, įpilkite pieno ir dar pakaitinkite.
- 3. Gardu kavą saldinti ruduoju cukrumi arba medumi, cinamonu, gvazdikėliais ar kardamonu. Rudenėjant šis gėrimas sušildo ir suteikia stiprybės.