– Sakoma, nepakeičiamų žmonių nėra, bet jums, ilgus metus dirbančiam kavos aparatų versle, vėl pasiūlė vaidinti Oskaro Koršunovo spektakliuose. Tai gal jūs iš tiesų nepakeičiamas?
– Kas čia per nesąmonė, kad nepakeičiamų nėra? Nesutinku. Na, taip, mane pakvietė, kai Oskaras sugalvojo atnaujinti kelis pastatymus. Nuo sezono pradžios vaidinu Montekį spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, Tėvą pjesėje „Jelizaveta Bam“. Ją rodome visiškai naujoje erdvėje – po scena. Kadangi ten telpa tik 55 žiūrovai, galėtume kad ir po tris kartus per dieną vaidinti – vis tiek bilietai būtų išpirkti. Tiesa, norėjo atgaivinti ir „Ten būti čia“, šiais laikais jis būtų dar aktualesnis nei anksčiau, bet nespėjo.
Sakoma, numirėlio neprikelsi, bet kodėl gi nepabandžius? Tai buvo pirmas mūsų darbas su Oskaru, pirmas rimtas spektaklis teatre dar tebestudijuojant. Nors reikėtų pasitikrinti, ar jam dar užtektų kvapo, nes ten buvo daug visokių šokinėjimų, griuvinėjimų, akrobatikos, – gal dabar sprandus nusilaužtume? Kita vertus, jeigu muzikinės grupės prisikelia ir koncertuoja arenose, kodėl mes negalėtume rodyti „Ten būti čia“?
– Ar smagu po gero dešimtmečio vėl grįžti į sceną?
Teatras kaip ir anksčiau – su savo virtuve, kurioje daug visko vyksta, kurioje pilna įvairiausių stalčiukų, tamsių užkaborių...
– Iš pradžių ta žinia maloniai sušildė, bet kai į visa tai įsiliejau, supratau, kad nors ilgai manęs teatre nebuvo, niekas labai nepasikeitė. Gal net nieko per daug nepraradau. Teatras kaip ir anksčiau – su savo virtuve, kurioje daug visko vyksta, kurioje pilna įvairiausių stalčiukų, tamsių užkaborių... Nors nelabai jais domiuosi. Ateinu, man svarbiausia darbas, su niekuo pernelyg nebendrauju, nepalaikau didelių draugysčių.
Anksčiau teatre draugų irgi nedaug turėjau, nesvarbu, kad visos kolonos ir visos kavinės mieste mano apdainuotos, – dainuodavau juk vienas, be pritariamųjų balsų. Vienur pasirodai, kitur – vykdavo toks veiksmas ir būdavo labai linksma. Gyvenimas tekėjo laisvai, tarsi savaime, galėjau ir teatre save parodyti, ir kavinėje atsipalaiduoti. Bet vadovams nepatikdavo, kai spektaklio metu dainuodavau fojė prie fontano, – man iškart kviesdavo policiją. Nors viena kitam gi netrukdydavo – pasidalydavome erdvėmis. „Kas? Vėl Benas dainuoja? Policija!“ O kai ji įbėgdavo pro centrinį įėjimą, aš ramiai išeidavau pro tarnybinį ir mes nesusitikdavome. Žodžiu, bananu lupti negavau – išvengiau to „džiaugsmo“. Iki šiol nesuprantu, kodėl dainuoti yra blogai? O štai kai teatre chebra susimušė, snukius vieni kitiems sudaužė, kažkas net į ligoninę pateko, viskas ramiai buvo užglaistyta. Vargšai žmonės.
TAIP PAT SKAITYKITE: Londone kurianti menininkė Paulina Pukytė: „Aš nenoriu būti jokiame gete“
– Tai gal jums reikėjo rinktis atlikėjo profesiją?
– Metus mokiausi operos vokalo specialybės, kai nepatekau į aktorinį. O stojau septynis kartus! Kitą tokį idiotą kaip aš turbūt sunkiai surastumėte. Mane net iš armijos išleisdavo, kad galėčiau stoti, nes tarnavau netoliese, prie Nemenčinės. Pirmais metais bandžiau pakliūti į Jono Vaitkaus renkamą kursą, bet iš rašinio gavau dvejetą. Ir gerbiama profesorė jau amžinatilsį Irena Vaišytė pasakė, kad šitas, kol ji gyva, tikrai neįstos.
– Kuo jūs jai nepatikote?
– Ji tuo metu su J. Vaitkumi konfliktavo. Man ir režisierius Algimantas Galinis, irgi jau amžinatilsį, sakė girdėjęs, kad galiu stengtis, kiek noriu, – nieko nebus. Ir tikrai: pereidavau du turus, o iš trečio mane vis išgrūsdavo. Beje, vienais metais norėdamas pasitikrinti, kaip moku rašyti, stojau į lietuvių kalbą – padariau tik vieną klaidą, kablelio nepadėjau. Supratau, kad rašyti moku.
– Iš kur toks atkaklumas? Juk yra ir daugiau puikių specialybių.
– Nežinau, kažkas užsiciklino. Labai norėjau, jaučiau potenciją, kuri turbūt buvo įskiepyta kiemo draugų. Vienuoliktoje klasėje, kai reikėjo rinktis, visi sakė, kad man – tik į aktorinį. Kieme dažnai pasakodavau visokias būtas ir nebūtas istorijas, visi labai juokdavosi, būdavo labai linksma. Nors mokykloje dėl tokio mano pasirinkimo pakraupo, nes buvau geras, stropus mokinukas, vaikščiojau ramiai iš pamokos į pamoką, nieko blogo nedariau, gerai elgiausi.
– Tai kada pavirtote tuo chuliganu, kuriam tenka kviesti policiją?
– Gal aktorinis mane kažkaip išlaisvino? Nes prieš tai tėvas namie labai stipriai laikė, o čia staiga tas laisvės pojūtis kaip smogė! Ir prasidėjo...
– Bet dabar kavinėse jau nebedainuojate?
– Nebedainuoju, viskas labai pasikeitė. Bet gal dabar mane labiau suprastų? Šiais laikais jaunimas kitoks, kitas muzikos supratimas – manau, pritapčiau (šypsosi).
TAIP PAT SKAITYKITE: Kultinių užeigų ambasadorius Kristupas Baublys
– Kodėl apskritai pasitraukėte iš aktorystės ir pasukote į verslą?
– Teatras man buvo uždarytas, niekas nenorėjo su manimi dirbti, nes buvau nepatogus žmogus. Prieš visus didžiuosius režisierius atsikalbinėdavau, niekam nelindau į užpakalį. O jie iš kažkur ištraukė, kad esu nepatikimas, kad su manimi sunku, kad manęs geriau nekviesti.
– O jūs patikimas?
– Patikimiausias. Aš tik, kaip sakoma, kovodavau už tiesą. Bet mane atleido už blogą elgesį.
– Dėl alkoholio?
– Būta ir to, bet mes visi tais laikais sėdėdavome kavinėje, gerdavome, dainuodavome. Visi tada gėrė. Tokiu atveju reikėjo visą teatrą uždaryti: padaryti valymą, patiems save išmesti ir užkalti duris.
– Po kurio laiko jūsų neliko ir Oskaro Koršunovo vadovaujamoje trupėje...
– Išvažiavau filmuotis į Rusiją pas Aleksejų Germaną. Kaip tik tuomet Oskaro teatras šventė jubiliejų – reikėjo vaidinti spektakliuose „Ten būti čia“ ir „Senė“. Iš filmavimų manęs neišleido, sakė, kad jeigu išvažiuosiu, galiu negrįžti – paims kitą. Turėjau pilkojo kareivio vaidmenį filme „Sunku būti Dievu“, ne šiaip sau už kampo stovėjau. Tada kilo konfliktas su teatro direktoriumi. Dar vienas skandalas kilo, kai neatvykau į spektaklį „Romeo ir Džuljeta“, kurio atnaujintame variante dabar vaidinu.
– Kas tąsyk pakišo koją?
– Pirmas Lietuvoje „užsišaldžiau lede“ – netikėkite, kai sako, kad „DiArchy“ magai pirmieji tą padarė (juokiasi). Grįžome iš gastrolių Rokiškyje šiek tiek padalyvavę, nes ten juk žmonės vaišingi. Vilniuje su keliais aktoriais nusprendėme prasieiti po miestą. Bet paskui jie kažkur dingo ir aš likau sėdėti su pusiau pažįstama kompanija.
Kažkaip netikėtai atsidūriau Nemenčinėje, o daugiau nieko neatsimenu – atsibudau žiemą apie 9 valandą ryto gulintis ant grindinio be pinigų, telefono, tik su buto raktais kišenėje. Žmonės iškvietė policiją. Atlikę tyrimus, mano kraujyje rado didžiulę dozę klofelino. Kitą vakarą turėjau vaidinti spektaklyje, bet tris dienas negalėjau atsikelti iš lovos, nes vestibulinis aparatas visiškai neveikė. Man šito neatleido ir išmetė iš teatro. Tada pradėjau galvoti, kaip gyventi toliau ir iš ko valgyti duoną.
– Atradote turįs verslininko gyslelę?
– Kavos galėjau daug gerti, bet Lietuvoje didelių pinigų iš to neuždirbsi. Be to, norint ką nors plėtoti, reikia turėti pradinį kapitalą, orientuotis rinkoje, atrasti joje savo vietą. Kadangi su draugu daug pinigų neturėjome, negalėjome kavos aparatais užversti viso Vilniaus, be to, atsirado kitų panašių įmonių. Visi vieni kitiems lipa per galvas, vieni kitus išstūminėja, klientams siūlo geresnes sąlygas – nebepajėgėme konkuruoti.
– O kaip jūsų laisva natūra jautėsi griežtuose dalykiniuose rėmuose?
– Iš pradžių buvo sunku, bet kažkaip susiėmiau – neturėjau kitos išeities. Supratau, kad teatras man visiškai uždarytas.
– Ar jautėtės laimingas?
– Kur jau ten... Vis tas pats ir tas pats. Ir taip – keturiolika metų. Kaip sakoma, ten jau išnaudojau visas savo galimybes.
– Prieš metus šventėte jubiliejų – amžiaus krizę teko patirti?
Popkultūra prasismelkė ir į teatrą, aplinkui vieni verslininkai, net didieji režisieriai prisitaikė prie kapitalistinio režimo.
– Prieš kokius septynerius metus kažkas buvo užėję, galvoje visokių nesąmonių sukosi. Aišku, ir sistema prie to prisidėjo, požiūris į meną. Koks gali būti menas, kai nesi niekam reikalingas? Visi tik laksto išsižioję, visi viską moka, nes toks gyvenimas – turi ir dainuoti, ir šokti, ir vaidinti. Popkultūra prasismelkė ir į teatrą, aplinkui vieni verslininkai, net didieji režisieriai prisitaikė prie kapitalistinio režimo. Vienas daro verslą Lietuvoje, kitas – Rusijoje, trečias – Italijoje, ketvirtas – Skandinavijoje... O aktoriai – tarsi prisukami kareivėliai, kurie eina, eina, paskui sustoja ir laukia, kol vėl kas nors prisuks.
TAIP PAT SKAITYKITE: Aktorė Agnė Šataitė: „Nenoriu drungno vandens“
Savo darbe irgi nemačiau nei perspektyvų, nei alternatyvų, nei prasmės. Apie moteris taip pat nieko gero negalėčiau pasakyti. Yra puikių, bet sutikau tik tokias, kurios norėjo manimi pasinaudoti. Gal buvau per daug geras? Kai šeimoje vyras tampa nereikalingas nei kaip vyras, nei kaip partneris, nei kaip draugas – svarbu tik pinigai, tada ir eini kažkur, ieškai, ko nepametęs. Tuomet atsiranda per daug draugų, o kai jų per daug, prasideda barai. Bet visa tai jau praeityje – jie manęs nebetraukia. Nors gal dar ne visos dainos sudainuotos? Norėčiau suburti muzikinę grupę, kurioje būčiau ir vokalistas, ir dirigentas, esu sugalvojęs net pavadinimą „AkademNacDramJazz“. Būtų visai smagu – galėtume pagroti per šventes. Dabar jau legaliai.
– Ar teatras padarytų jus laimingesnį?
– Tai gal AŠ jį padaryčiau laimingesnį? Ateičiau, o teatras apsidžiaugtų, sakytų: „Ačiū, Benai, iki šiol buvau toks pilkas, neįdomus, toks tuščias, o dabar tu mane pavertei gyvu organizmu.“ Juk kadaise jame tvyrojo kitokia aura, kita energija – dabar jis tarsi numiręs. Eini ir jauti: šalta. Reikėtų išvalyti tuos magnetinius laukus – kokį gerą tūsą surengti, pramušti ledą. Manau, iš kokio trečio karto gal ir pavyktų.
