Renata neslepia: iš išorės buvo daug gąsdinimų, tačiau į priekį vedė žinojimas, kad viskas bus gerai, nes tai jos kelias. Ir ta aistra viduje buvo tokia stipri, kad nieko nereikėjo galvoti, viskas vyko savaime.
Iš miesto išvedė gamtos ilgesys
Vilniuje R.Paranomova dirbo mėgstamą darbą – mokytojavo viename privačiame darželyje/mokykloje, šeimos menų mokyklėlėje, vedė psichoterapijos užsiėmimus paaugliams. Visgi streso darbe buvo nemažai, o asmeniniame gyvenime teko išgyventi didžiulę krizę – skyrybas.
Stabilumą atkurti padėdavo joga, kurios mokiusi moteris pasikviesdavo į savo senelių sodybą Anykščiuose. Čia Renata susipažino su amerikiečiu, natūralios kosmetikos gamintoju, kuris Lietuvoje vesdavo mokytojams psichologijos seminarus. Ši pažintis, ko gera, padarė didžiausią įtaką esminiams moters gyvenimo pokyčiams.
Dievulis turi savo planą ir, siųsdamas pagalbą, jis tiesiog suveda reikalingus žmones.
„Viduje tuo metu viskas buvo labai skausminga, o likimas suvedė su tinkamais žmonėmis. Mokytojas mus ėmė vedžioti į pievas, mokė pažinti augalus, būti švariai ir ilgai su savimi.
Aš nežinau, kas atsitiko, bet, matyt, kažkas viduje žinojo, kur aš einu ir kodėl man to reikia, nes man buvo labai aišku, kad aš tikrai anksčiau ar vėliau norėčiau čia gyventi. Arčiau pievų vedė ir mūsų pomėgis – sveika gyvensena, joga, psichologijos praktikos, žoliavimai, natūrali medicina, pirties meistriškumo studijos“, – pasakoja Renata.
Užaugusi labai gražioje vietoje, miške prie Gėlos ežero, moteris suprato, kad troškimas pabėgti į didmiestį tebuvo jaunystės užgaida, tačiau iš tiesų gyvenimo ritmas Vilniuje nelabai tiko jos prigimčiai.
„Buvimas gamtoje man visąlaik sukeldavo namų, vidinio atsipalaidavimo, komforto, saugumo jausmo ilgesį. Ir kaip keista: kai aš papasakodavau savo šeimai, ką jaučiu, niekas nesuprato, apie ką aš kalbu.
Prasidėjus asmeniniams išgyvenimams tas ilgesys gerokai paūmėjo, nes siela tiesiog ieškojo savo namų. Manau, Dievulis turi savo planą ir, siųsdamas pagalbą, jis tiesiog suveda reikalingus žmones“, – analizuoja Renata.
Viešint jogos mokytojos sodyboje Anykščiuose gimė naujas pomėgis, kurį inspiravo pažintis su natūralios kosmetikos ekspertu. Trys bendramintės mokytojos pradėjo eksperimentuoti su augalais, juos rinkti, daryti aliejines ištraukas.
„Kai pradėjome gaminti muilus ir pirmuosius aliejus bei kremus, supratau, kad man tai labai patinka. Dalindavome draugams, kolegoms, atnešdavome į darbe vykstančias muges. Niekas negalėdavo patikėti, kad mokytojos pradėjo gaminti kažkokius aliejukus. Ir nors mūsų gaminiai būdavo nelabai išvaizdžiuose buteliukuose ar popieriukuose, juos visus parduodavome, nes jie spinduliuodavo mūsų energija“, – prisimena Renata.
Aistra gamtai virto verslu
Moteris pati stebisi užsimezgusiu santykiu su Anykščiais – su jais iki tol neturėjo nieko bendro, buvo lankiusis čia tik vaikystėje su klase. Tačiau atvažiavus pirminis jausmas, kad čia galėtų būti jos namai, buvo žaibiškas. Keletą metų pavažinėjusi pirmyn atgal nuo Vilniaus iki Anykščių, suprato, kad iš tikrųjų turi drąsos pakeisti savo gyvenimą ir išeiti iš įprastos komforto zonos, palikti darbą, kuriame labai pavargsta ir jau stokoja entuziazmo.
Gyvendama Anykščiuose keldavausi pusę šešių, paimdavau lazdas ir tiesiog eidavau palei Šventosios upę. Be jokių minčių, tikslų, tiesiog eidavau.
Atvykusi į Anykščius pirmiausia užsirašė į darbo biržą, kur susilaukė nustebusių žvilgsnių: atsigrūdo iš Vilniaus į nepažįstamą miestą, kuriame yra bedarbystė, ką tu čia veiksi?
„Man reikėjo pusės metų, kad suprasčiau, kuo galiu paversti visą tą savo aistrą gamtai. Mokytojas man padėjo transformuoti mintis ir užvesti ant kelio. Gyvendama Anykščiuose keldavausi pusę šešių, paimdavau lazdas ir tiesiog eidavau palei Šventosios upę. Be jokių minčių, tikslų, tiesiog eidavau. Ir tas buvimas su savimi tyloje inspiravo padaryti kategorišką pokytį – atvažiuoti ir kurti tai, kas man patinka“, – prisimena moteris.
Vaikščiodama Anykščiuose palei upę, Renata prasimanydavo visokių veiklų, o darbo birža ją vieną kartą išsiuntė į mokymus apie verslumą. Taip moteris gavo pradinių žinių, kaip būtų galima legalizuoti arba sukurti sau darbo vietą, kas ėmė atrodyti labai realu.
Taip pamažu trijų draugių įkurta VŠĮ, kur iš pradžių buvo organizuojamos edukacinės ir sveikatingumo stovyklos apie augalus vaikams ir suaugusiems, pirties programos bei pradėta gaminti kosmetika, laikui bėgant tapo UAB ir įsikūrė Anykščių Menų inkubatoriuje.
„Jeigu būčiau žinojusi, kokia sunki bus ta pradžia, gal būčiau nepradėjusi šio verslo. Nes kiekvieną gaminį reikėjo legalizuoti, t. y. kiekvienas gaminys turi turėti saugos ataskaitą, kurioje yra aibė visokių dokumentų, įrodančių kiekvieno ingrediento naudą ir kokybę. Kaip jie kartu dera, ką duoda sveikatai, o tam reikalingi moksliniai tyrimai.
Visa ta legalizavimo dalis buvo tikrai sunki, bet tada turėjau neapsakomai daug užsispyrimo ir entuziazmo. Po trupučiuką, po vieną ingredientą – užtruko laiko, kad šią nedidelę liniją paverstume apčiuopiama, legalia ir gražia“, – prisimena kosmetikos „Odorata“ gamintoja.
Buvimas gamtoje išgydė ir kūną, ir sielą
Persikėlus gyventi arčiau gamtos ir pradėjus naudoti pačios kurtus natūralius augalinius gaminius, labai atsigavo pačios Renatos oda, išnyko nuo vaikystės kankinusi alergija, spuogai.
„Supratau, kad visos sveikatos problemos yra nuo to, kas vyksta mano viduje, apie ką aš galvoju, kokiomis mintimis gyvenu. Pradėjau save stebėti ir matyti, kad daugybė mano alerginių dalykų buvo gryna psichosomatika. Kai laisvėja ir atsipalaiduoja vidus, daugėja šviesių minčių, tai tvarkosi ir oda“, – sako pašnekovė ir pripažįsta, kad šiais laikais mums beprotiškai trūksta ryšio ir santykio vieniems su kitais.
Pasak Renatos, tą santykį galima perduoti labai įvairiais būdais – ir kepant duoną, ir skinant žolę. „Tai ir yra didžiausia mūsų kosmetikos vertė: kad kiekvienas augalas yra surinktas rankomis, sukarpytas, iš jo paruoštas fitolis. Man atrodo, kad žmonės jaučia tą rankų šilumą, ir labai norėčiau, kad sugebėtume tai išlaikyti ir perduoti vartotojams, nes tame labai daug intymumo“, – rankų darbo vertę pabrėžia moteris.
Įdomu tai, kad ir pats šis užsiėmimas veikia gydančiai. Renata prisipažįsta, kad niekur taip nepailsi, kaip pievoje arba prie upės, basa, skindama žoles. Net savo daržiuke lysvėje po vieną žolytę skabydama atsigaunanti. Todėl persikrausčiusi į Anykščius, net dvejus metus kruopščiai rinkosi sau namus. Vienas svarbiausių rodiklių buvo, kad būtų senų medžių ir plotas žemės.
Rinka greitai pasiūlo tam savų būdų – cigaretė, alkoholis, vaistukas. Nukreipk dėmesį kitur, tik nebūk su savimi.
„Kai susikasiau pirmąją savo lysvę – kapsčiausi ir kapsčiausi. Ir jaučiau, kaip grįžta jėgos, norai, svajonės. Supratau, koks yra stiprus mano su žeme ryšys ir kaip viskas iš tiesų yra paprasta. O ką mes darom, kai pervargstam ir stresuojam, nusiviliam, turime krizinių išgyvenimų? Norisi tuos kylančius jausmus nuslopinti.
Rinka greitai pasiūlo tam savų būdų – cigaretė, alkoholis, vaistukas. Nukreipk dėmesį kitur, tik nebūk su savimi. Ir aš ilgus metus bėgau nuo savęs. Todėl tas buvimas žemėje grąžina mane į vidinį pasaulį“, – analizuoja ryšio su žeme svarbą pašnekovė.
Svarbiausi dalykai, kurie nieko nekainuoja
Klausantis Renatos, apima idilės jausmas. Regis, ši moteris gyvena visiškai kitame pasaulyje nei mes. Jos namai dabar – ant didelės kalvos prie pat miško. Namo ramybę saugo senas ąžuolas ir beržas, tad rytai ir vakarai čia kitokie, nei mieste – gerokai ilgesni ir jaukesni, pripildyti ir tylos, ir paukščių čiulbėjimo. Renata prisipažįsta, kad čia gyvenant viduje daug kas ėmė keistis, atsirado daugiau erdvės ir vietos.
Kai žvilgsnis nukrypsta iš vidaus į išorę, pametame save.
„Pačiai su savimi būti tapo daug lengviau. Ir natūralu, kai pačiai su savimi lengviau, tai ir su kitais jaukiau ir lengviau. Anksčiau man atrodė, kad reikia kažkur bėgti, kad jei pakeisiu šalį, miestą, vyrą – išsispręs visos problemos. Niekas neišsispręs.
Dabar tiksliai žinau, kad galiu keisti ką noriu, bet esmė yra mano viduje. Visi natūralūs dalykai nori nenori nuvedė į esmę. Tas keliukas gal per daugybę klystkelių, bet iš tikrųjų nuvedė į vidų. Ir tai yra geriausia žinia“, – net spindi moters akys.
Atradusi savo tobulą buvimo būdą, Renata dabar turi atsakymus ir į seniai ją kankinusius klausimus. Kodėl viską turėdami, mes esame tokie nelaimingi? Kodėl moterys viduje tokios tuščios? Kodėl aplink yra tiek tuštumos? Kodėl, turint patirtį ir galimybes, taip sunku jausti pilnatvę?
Tvyrant vartojimo ir grožio kultui, mes viską galime nusipirkti ir gauti, pasidaryti tobulą krūtinę ar užpakaliuką. Tačiau kai žvilgsnis nukrypsta iš vidaus į išorę, pametame save.
„Man visada buvo svarbu, jog kai moteris negerai su savimi jaučiasi, nepriima savęs, kad ji galėtų, tepdama savo kūną kvepiančiu aliejumi, kremuku ar muilu, jį sužadinti. Atgijus receptoriams, atgyja ir pasitenkinimo jausmas. Ir per tokius paprastus dalykus, kaip savęs lietimas kiekvieną dieną, atsiranda ryšys su savimi“, – sako kosmetikos kūrėja.
Renata įsitikinusi – norint save mylėti, nereikia kažin kokių kursų, nors aplink skamba gausybė teorijų ir praktikų, kaip tai daryti. Juk mūsų močiutėms tokie klausimai nekildavo, o ar ryšio jos turėjo mažiau nei mes? Tikrai ne. Tie paprasti dalykai – eiti į žemę, iškišti į ją rankas, atsistoti basomis ant žolės – ir nuveda į tą ryšį su savimi.
Dalinimosi džiaugsmas ir neįkainojamos patirtys
Moteris prisimena stovyklas suaugusiems, į kurias atvažiuodavo ir gydytojai, kurie tarsi viską žino apie žmogaus sveikatą ir kūną, tačiau savo kūno signalų, poreikių ir pojūčių visai nepažindavo. „Kaip mes galime gydyti kitą, jei nejaučiame savęs?“ – retoriškai klausia pašnekovė.
Išbandžiusi su savimi, Renata dabar drąsiai teigia – gerai savijautai nereikia didelių investicijų į save, nes gali nemokamai padaryti. Tiesiog reikia turėti ėjimo į gamtą ritualus, savo rytą, savo vakarą arba valandą laiko sau kitaip dienoje. Ir viskas yra nemokama.
„Žmogus kažkodėl yra nepatiklus, netiki tuo, kad tai, kas nemokama, gali būti vertinga. Atvažiavę užsieniečiai žavisi mūsų pievomis, nes žino vertę augalų, kurių jie patys nebeturi. O mes turime visko, bet nežinome daugelio dalykų“, – sako gamtos mylėtoja.
Pasak moters, žmogui visada reikia laidininko, kas jį nuvestų prie to, kas yra elementaru ir paprasta. Nes kartais tas paprastas būdas mūsų galvai atrodo labai sudėtingai.
„Man pasisekė, nes aš irgi pati nenuėjau, nors gamtoje užaugau. Ne pati grįžau, man reikėjo inspiracijos ir vedimo per tą rūką ir akių miglą. Todėl man dabar taip svarbu dalintis viskuo. Aš tai vadinu vedimu per rūką, kaip mane vedė mano mokytojas, mano draugės mane atvedė iš miesto į gamtą“, – sako pašnekovė.
Atvažiavę užsieniečiai žavisi mūsų pievomis, nes žino vertę augalų, kurių jie patys nebeturi. O mes turime visko, bet nežinome daugelio dalykų
Buvusi pedagogė prisipažįsta, kad iki šiol jai mieliausia savo žiniomis dalintis su vaikais, nes jie labai imlūs ir jautrūs. Ir nors atvažiavę į stovyklą iš pradžių negali iš rankų paleisti telefono, net dreba, kai paprašai jį padėti, pamažu viskas keičiasi.
Kadangi Renatos organizuojamos stovyklos vyksta vietoje, kur nėra ryšio, vaikai atsigauna ir išsilaisvina nuo tų visų ydingų prisirišimų per savaitę. Jie atgauna ryšį ir su savimi, ir sukuria jį su kitais, nes gamtoje jie yra nuogi perkeltine ir tiesiogine prasme. Čia daug vandens, gamtos stichijų, oras būna visoks.
„Tikrai esame turėję stovyklų, kai visą savaitę lijo, bet nė vienas neišvažiavo nelaimingas, kad oras buvo prastas. Vaikas yra nuogas gamtoje ir jam nieko netrūksta, jam gerai taip, kaip yra. Ir tai yra patys gražiausi dalykai, kai jis gali eiti, plaukti, lipti, kūrenti pirtį, rišti vantą, vanotis, liestis prie augalų.
Pabuvus taip gyvai gamtoje, jam išsitrina senas failas, kad viskas nepatinka ar neįdomu, nes tai negali nepatikti. Kai vaikams atvedi dešimt žirgų, leidi joti ir lipti į vandenį, eiti į upę ir maudytis, tai kuriam tai gali nepatikti?“ – neįkainojamas patirtis vardija stovyklų organizatorė.
Didelį dėmesį šioms veikloms skirianti Renata žino, kad yra tikrai daug paprastesnių būdų užsidirbti pragyvenimui. Tačiau ji kelia esminį klausimą: ar tada ji būtų laiminga? Nes būdas jai yra labai svarbus. O kai vidinis kūrybinis vaikas atsigauna per savaitę, tai yra pati didžiausia atgaiva sielai ir didžiausias džiaugsmas.
