– Dažnai esate vadinama gerumo ambasadore. Kodėl negalite gyventi ramiai ir nuolat atsiduriate ten, kur žmonėms reikia pagalbos?
– Tai paprasti žmogiški dalykai – empatija, suvokimas, kad gera yra daryti gera, tiesiog ateina. Tiesiog aš žinau, kad padėdamas kitam tuo pačiu padedi ir sau. Žinoma, nereikia to daryti per prievartą, tiesiog turi jausti malonumą darydamas gera kitam, suvokti, kad tai, ką tu kitam duodi, kokiu nors būdu grįš tau pačiam.
Kai paaukoji pinigų ar kokiu nors kitu būdu padedi, prisidėti prie socialinių iniciatyvų ir po kurio laiko pamatai, kad tavo įdėtos pastangos virsta konkrečiais rezultatais, gerais rezultatais, džiugiais rezultatais, ir pats patiri satisfakciją. Tai džiugina. Kartais juokauju, kad jaučiuosi priklausoma nuo darymo kažkam gera. Tai iš tiesų labai malonus dalykas.
Aišku, turi įsivertinti, kiek gali įdėti jėgų, pastangų, kad nenukentėtum pats, tavo šeima. Tačiau turėdama gyvenime įvairios patirties, žinau, kaip svarbu, kai tau kažkas ištiesia pagalbos ranką, kai jos labai reikia, kai sulauki dėmesio ir supratimo. Patyrusi kitų gerumą, aš noriu ir kitiems žmonėms suteikti tą džiaugsmo ir gerumo pojūtį.
Taip jau gavosi, kad dirbdama vis dažniau sulaukdavau siūlymų prisijungti prie įvairių socialinių iniciatyvų, taip po truputį tas ratas ir užsisuko. Vėliau atsirado ir papildomos veiklos, kuri nesusijusi su televizija, ne visada matoma, bet gerumo ratas neturi būti visada viešas. Aš lygiai taip pat gerai jaučiuosi turėdama tik intymų ryšį su žmogumi, kuriam padedu, daugiau niekam apie tai nekalbėdama. Kita vertus, nematau nieko bloga apie tai garsiai kalbėti ir viešinti gerumo istorijų, nes tai užkrečiama.
– Kaip manote, kokie žmonės linkę padėti? Esate atviravusi, kad ir pati vaikystėje patyrėte patėvio fizinį smurtą? Galbūt ši patirsi yra jūsų varomoji jėga?
– Man atrodo, kad gimstantis noras padėti kiekvienam žmogui labai individualus ir kartu spontaniškas. Daugeliu atvejų lemia labai subjektyvios priežastys, kodėl žmonės pradeda daryti gerus darbus. Ir kiekvienas gerą darbą įsivaizduoja savaip. Vieni jaučiasi patenkinti pervedę tam tikrą pinigų sumą, kiti plėtoja įvairius socialinius projektus, ieško rėmėjų. Žmonės skirtingi. Gal mano praeitis ir pridėjo empatijos taškų, tačiau kitiems įtaką sėkmingai gali daryti visai kitos patirtys.
– Kokios istorijos ar socialinės grupės jus sujaudina labiausiai?
– Yra tam tikros kategorijos, kurios mane visada jaudina. Tai vaikai, seni žmonės ir gyvūnai. Į jų problemas visada reaguosiu jautriai. Taip pat yra ir kitų jautrių temų – moterų padėtis, smurtas prieš jas. Aš visada skirsiu dėmesio ir šioms temoms, bet pirmoje vietoje visgi yra vaikai, vaikų gerovė – tiek jų ligos, tiek patiriamas smurtas, tiek kiti išgyvenimai.
Galbūt tai paliečia mažą vaiką, kuris gyvena manyje ir kuris patyrė daug skaudžių dalykų. Matyt niekada negalėsiu jų pamiršti, ir šie išgyvenimai visada bus mano mano dėmesio, mano energijos, mano jėgų, kurias aš skiriu vaikų problemoms, varomoji jėga.
– Taip gimė ir „Vilties spindulėlio“ grupė „Facebook“? Kokia buvo pradžia?
– Pradžia buvo labai viltinga, po to tapo labai skaudi. Viskas prasidėjo nuo smegenų auglį turinčios Evutės, Airijos lietuvių dukrytės. Ši istorija vyko prieš dvejus metus. Buvo pradėta rinkti pinigus jos gydymui. Tuo užsiėmė kaunietė Rūta. Ji sukūrė atskirą „Facebook“ grupę, skirtą Evutei, ir labai reikėjo išviešinti šią grupę, paskleisti šią žinią apie ją.
Niekas tokioms šeimoms nepasako, kad tokią teisę jos turi. Pavyzdžiui, viena šeima tik „Vilties spindulėlyje“ iš kitų patirties sužinojo, kad jiems kartą per savaitę priklauso slaugė.
Ji man parašė ir paklausė, ar nenorėčiau kuo nors prisidėti, pasidalinti savo patirtimi. Taip mes pradėjome kartu viešinti Evutės istoriją, išsiunčiau krūvas laiškų savo „Facebook“ draugams, kurie žinomi vieši asmenys, kad dalintųsi istorija, turėjome laidą televizijoje. Mums pavyko surinkti reikiamą pinigų sumą, bet Dievas nusprendė kitaip, Evutė iškeliavo.
Po šios patirties Rūtai kilo idėja, kad nereikėtų taip visko dabar mesti, juolab kad ji sulaukė ir kitų mamų prašymų padėti. Kaip ji pati sako, po vienos bemiegės nakties gimė idėja įkurti „Vilties spindulėlio“ grupę, kurioje galėtume padėti šeimoms, auginančioms įvairiomis ligomis sunkiai sergančius vaikus.
Lietuvoje turime nemažai paramos fondų ir grupių, remiančių vėžiu sergančius vaikus. Tačiau Rūta akcentavo, kad pagalba turi būti teikiama visiems įvairias negalias turintiems vaikams.
Rūtą manęs užklausė, ką aš galvoju apie tokią jos mintį, ar neatrodo tai utopiška, ar atsiras žmonių, kurie tikės. Aš stengiausi ją visada labai palaikyti. Todėl dabar sakome, kad Rūta yra šios grupės mama, aš – krikštamotė.
Ši grupė ne tik gyvuoja, bet ir didėja. Auga prisijungiančių žmonių skaičius, taip pat daugėja aukotojų.
– Kuo ypatinga ši grupė?
– Tai nėra joks paramos ir labdaros fondas. Tai „Facebook“ gerumo grupė, įkurta tik vedant gražiems norams ir iniciatyvoms. Mes, grupės administratorės, už tai negauname jokių pinigų, jokių paramų, nurodomi tiesioginiai vaikų tėvų kontaktai ir rekvizitai. Viską darome neatlygintinai.
Man šis projektas – tyro gėrio pavyzdys. Didžiulis dėkingumas, tėvų džiaugsmo ašaros, kai pavyksta surinkti lėšų gydymui ar reabilitacijai, yra didžiausias atpildas. Arba kai mažieji ligoniukai žengia pirmuosius žingsnius, atsistoję iš neįgaliojo vežimėlio.
Gerumo ratas neturi būti visada viešas. Aš lygiai taip pat gerai jaučiuosi turėdama tik intymų ryšį su žmogumi, kuriam padedu, daugiau niekam apie tai nekalbėdama.
Būna įvairių stebuklų. Viena mergaitė Lukrecija turi labai sunkią ligą, kuri ketverius metus progresavo ir medikai žadėjo liūdnas prognozes, niekas nežinojo, kas jai atsitiko – ji nustojo kalbėti, vaikščioti. Neseniai ji staiga atsistojo iš vežimėlio ir pradėjo eiti. Ir norisi verkti iš džiaugsmo, kad visos aukos, kurios buvo skirtos Lukrecijos gydymui, dabar bus skirtos jos reabilitacijai.
– Ar stebina, kad žmonės iš tiesų dosniai aukoja?
– Taip, mane iki šiol tai stebina – gerąja prasme. Tai įrodymas, kad mes nesame tokie blogi ar nejautrūs, kaip daugelis galvoja. Prireikus mes sugebame susivienyti ir ištiesti pagalbos ranką.
Be galo vieningi yra užsienyje gyvenantys lietuviai. Jų dosnumas ir noras padėti esantiems Lietuvoje yra begalinis.
Taip pat ir Lietuvoje yra neįtikėtinų atvejų. Pavyzdžiui, viena moteris testamentu užrašė labai solidžią sumą, kelis tūkstančius eurų, Ramunei Barborai, kuri serga sunkia autoimunine liga, dėl kurios jos oda nusėta negyjančių žaizdų.
„Vilties spindulėlis“ subūrė labai gražią bendruomenę, kuri skatina tikėti geresniu pasauliu. Kai visi susivienija, užtenka paaukoti 1–2 eurus, bet galiausiai susidaro įspūdinga suma, kadangi tai daro daug žmonių. Taigi tokia paprasta iniciatyva virsta gerumo reiškiniu.
– Tokios šeimos iš tiesų turi atsisakyti daugybės dalykų...
– Beje, vertingi ne tik pinigai. Dėmesys, palaikymo komentarai ir žinutės, šiltas žodis, malda kartais daro dar didesnius stebuklus negu paaukotas euras. Tiems žmonėms, kurie su savo bėdomis ir ligomis atsiduria visiškai vieni, ne visada reikia tik finansinės paramos, bet labiau supratimo, dėmesio, šilumos.
Būna, kad administratorės po kelias valandas kalba su tomis mamomis, nes joms reikia, kad jas kažkas išklausytų, suprastų, išgirstų jų širdies sopulius. Aš pati taip pat ne su viena mama susirašinėju, kartais sprendžiame ir teisinius klausimus, bandau ieškoti informacijos, nukreipti.
Šios šeimos turi ir atskirą bendravimo grupę, kurioje dalinasi savo pasiekimais, skauduliais, problemomis, informacija, patirtimi, kaip jiems pavyko gauti tam tikrus dalykus. To labai reikia, nes institucijoje dažnai atsakymų nesulaukiama, o šeimos, auginančios neįgalų vaiką, poreikiai yra didžiuliai.
Onkologinių ligų gydymas tikrai jau yra labai pažengęs, tačiau yra daug sunkių ligų, kuriomis sergantys vaikai reikalingos pagalbos dažnai nesulaukia, nes nėra daug jiems skirtų fondų ar paramos grupių. O šeimos su tokiu vaiku kartais atsiduria ant visiškos skurdo ribos, nes vienas iš tėvų nebegali dirbti. O jeigu mamos vienišos? Jeigu turi daugiau vaikų?
Štai turime vieną mamą, kuri augina tris vaikus ir dar prižiūri savo seną močiutę, o mažiausia mergytė turi sunkią plaučių ligą, yra prijungta prie aparato. Todėl moteris sukasi kaip voverė rate, net naktimis dirba, kad išlaikytų savo šeimą.
Man kartais atrodo, kad tokios šeimos net valstybės požiūriu yra atskirtyje, užribyje. Jos turi praeiti kryžių kelius, kol gauna, kas joms priklauso, o kartais net nežino, kad gali gauti. Niekas tokioms šeimoms nepasako, kad tokią teisę jos turi. Pavyzdžiui, viena šeima tik „Vilties spindulėlyje“ iš kitų patirties sužinojo, kad jiems kartą per savaitę priklauso slaugė.
– Nejaugi niekada nebūna, kad pavargstate nuo viso šito? Ką tuomet darote?
– Būna tokių akimirkų. Tuomet dviem–trim paroms tiesiog atsijungiu nuo interneto. Jeigu jau kažko labai reikia, susirašau telefonu su Rūta. Perspėju, kad išnykstu ir kad manęs neieškotų. Beje, ir Rūtai taip būna, ir kitoms administratorėms. Todėl džiaugiamės, kad mūsų yra keletas ir galime perduoti viena kitai darbus, kai pajaučiame, kad mums laikas pailsėti, pabūti su savimi ir pasikrauti energijos.
Mes iš tiesų turime šaunią komandą. Dvi administratorės – Raminta ir Diana – gyvena netgi ne Lietuvoje, dirba iš užsienio, o Lietuvoje, be mūsų su Rūta, savo laiką ir energiją aukoja Kristina ir Gaja. Jos atlieka tikrai fantastišką darbą.
– Vedate laidą „TV pagalba“, tačiau televizija paprastai asocijuojasi su šou. Kaip randate pusiausvyrą tarp šou ir žmogiškumo?
– Yra įvairių istorijų ir įvairių atvejų. Vienais atvejais mes niekuo negalime padėti, tačiau jeigu žmonės kreipiasi, vadinasi, jiems kažko reikia. Dažniausiai reikia tiesiog išsikalbėti. Jiems atrodo, kad žmogus iš šalies padės geriau viską suvokti ir susidėlioti taškus. Būna, kad žmonės kreipiasi, nes jiems reikia dujinės ar šaldytuvo, tačiau dažniausiai paaiškėja, kad pirmiausiai reikia jiems atkurti ryšius su artimaisiais, išsikalbėti ir išsiaiškinti daugelį dalykų.
Būna problemų, kurių mes nepajėgūs išspręsti. Tuomet toliau bendraujame išjungę kameras, bandome tuos žmones kažkur nukreipti. Taip pat daug problemų priklauso nuo pačių žmonių. Pavyzdžiui, jeigu žmogus turi priklausomybę, mes negalime jam padėti, jeigu jis nenorės. Mes suteikiame jam galimybę gydytis, bet tik nuo jų priklauso, ar jis ja pasinaudos.
