„Vaikystėje esu naiviai svajojęs, jog vieną dieną žaisiu pasaulio futbolo čempionate. Bet daug karščiau svajojau vieną dieną jį komentuoti. Žiūrint pirmuosius mano gyvenimo pasaulio futbolo čempionatus per tik vieną kanalą rodžiusį nespalvotą televizorių Darbėnuose šita svajonė atrodė tolima kaip mėnulis“, – prisimena R.Grajauskas.
Išsipildžiusia svajone R.Grajauskas suskubo pasidalinti socialiniuose tinkluose ir aiškiai įvardijo, kam dedikuoją šį pasiekimą.
„Šitą beribį džiaugsmą ir pasididžiavimą aš noriu dedikuoti žmogui, su kuriuo kartu jau minėtuose Darbėnuose stebėdavom šiuos nepamirštamus futbolo spektaklius, atmintin įsirėžusius visam gyvenimui. Žmogui, kuriam esu dėkingas už neišvardijamą gausybę dalykų, tarp jų – ir meilę futbolui.
Mane ji kartais vadina paukščiu Roku, nes, na, yra toks mitinis diiiidelis paukštis. Aš nuo vaikystės į šį kreipinį atsakau kažkuo panašaus, nors jokios mitologijos ar net elementarios logikos tame nėra.
Per šį artimiausią mėnesį aš padarysiu viską, ką galiu, kad tu galėtum manimi didžiuotis, mylimas paukšti Mamai. Ir patyliukais prijausiu tavo nuo Diego Maradonos ir Gabrielio Batistutos iki Lionelio Messi mylimai Argentinai, tik niekam nesakyk.
Nuo mažytės šaltos trobelės Vidurinėje gatvelėje iki tiesioginio nacionalinio transliuotojo eterio. Gerų trisdešimties metų amžiaus svajonė. Sunku tuo patikėt, bet mes čia, paukšti Mamai. Ir čia, ir dabar, ir per amžių amžius“, – čempionato išvakarėse savo feisbuko profilyje rašė R.Grajauskas.
Pastaraisiais mėnesiais R.Grajausko gyvenime būta ir daugiau reikšmingų įvykių. Vienas jų – visai neseniai įvykęs debiutinio solo albumo „Jama“ pristatymas.
Iš Klaipėdos kilęs 34-erių Rokas nuo 2006-ųjų gyvena Vilniuje. Universitete jis įgijo teatro mokytojo-dėstytojo specialybę, bet su šia sritimi savęs nesieja jau daug metų. Visgi panašu, kad studijos nenuėjo veltui – teatrališkumo Rokui nestinga nei repuojant scenoje, nei sėdant į sporto komentatoriau kėdę.
– Rokai, kaip atsidūrėte sporto komentatoriaus kėdėje?
– Nuo vaikystės visada įsivaizdavau, kad tai yra ta veikla, kuria norėčiau užsiimti. Galiausiai gyvenime taip susiklostė, kad beveik prieš devynerius metus laimėjau konkursą, kurio prizas buvo viename iš televizijos kanalų pakomentuoti tiesiogiai futbolo rungtynes. Nuo to viskas užsisuko ir sėkmingai tęsiasi.
– Žiūrėdamas televizorių sėdėdamas ant sofos kiekvienas gudrus komentuoti sporto žaidynes, bet kai tai reikia daryti profesionaliai, visai kas kita. Ruošiatės tam?
– Be abejo, po kelias valandas prieš rungtynes vyksta pasiruošimo procesas, jau nekalbu apie nuolatinį informacijos sekimą, kas vyksta toje sferoje, kurią komentuoji. Tai tikrai nėra tas darbas, į kurį galėtum ateiti be jokio pasiruošimo.
– Principas „ką matau, tą dainuoju“ netinka?
– Taip daryti galima, bet, mano akimis, tai nėra profesionalu. Prieš kiekvienas varžybas reikia susirinkti informaciją apie komandas, žaidėjus ir t.t.
– Sirgaliai paprastai vertina ne tik žaidžiančius, bet ir komentuojančius. Kokių reakcijų, vertinimų sulaukiate?
– Įvairių. Visiems niekada neįtiksi ir kuo greičiau tai įsisąmonini, tuo geriau. Visgi džiaugiuosi, kad kone 98 proc. komentarų paprastai būna pozityvūs, bet kokie 2 proc. vis tiek būna pikčiurnų, kuriems viskas visada negerai.
– Nutinka kuriozinių situacijų?
– Be abejo, bet tai irgi yra menas mokėti toje situacijoje pasijuokti pačiam iš savęs ir nežiūrėti į tai pernelyg rimtai.
– O sporto komentatorius pats turi mokėti žaisti?
– Bent jau kažkiek turėtum būti su tuo susidūręs praktikoje, bet juk tiek su futbolu, o ypač su krepšiniu, manau, Lietuvoje daugelis yra susidūrę. Komentatoriui išmanyti vidinę virtuvę labai pravartu, bet, manau, daug didesnis pranašumas šioje srityje mokėti kalbėti ir gebėti pridėti spalvų visam tam procesui, kurį mato žiūrovas. Kita vertus, juk net ir gerais treneriais gali būti profesionaliai tos šakos niekada neišbandę.
– Komentuoti eilines varžybas viena, o Eurolyga ar pasaulio čempionatas prideda papildomos įtampos?
– Gal prideda daugiau malonaus adrenalino. Bet aš jo nebijau, aš juo mėgaujuosi.
– Ar jau seniai suvokėte, kad valgysite duoną iš kalbėjimo?
– Tiesiogiai to sau niekada neįsivardijau, bet ilgainiui suvokiau, kad tai tiesiog įvyko. Žiūriu, kad ir čia kalbu, ir ten kalbu, dar ir čia kalbu. Labai natūraliai likimas sudėliojo, kad radau nišą, kur galiu išnaudoti savo turimus įgūdžius. Esu labai laimingas, nes dirbu svajonių darbus.
– Rokai, po daugybės metų leidybinės tylos neseniai pristatėte naują debiutinį solo albumą „Jama“. Vis dar euforijoje? Ar esate iš tų, kurie tuoj pat griebiasi kitų veiklų ir neranda laiko džiaugtis pasiekimais?
– Kad nėra kada džiaugtis, nes veiklų labai daug. Po albumo pristatymo jau teko komentuoti ir pirmąsias mano karjeroje Eurolygos varžybas, reikėjo atsakingai ruoštis pasaulio futbolo čempionatui... Negaliu sau leisti užsibūti ilgai toje euforijoje.
– Papasakokite tiems, kurie dar negirdėjo jūsų naujojo albumo dainų -apie ką jis.
– Tai gana asmeniškas albumas apie įvairius išgyvenimus, pastebėjimus, išvadas, nuotaikas, emocijas. Jame viskas skamba per mano išgyvenimų prizmę.
– Tai pirmasis jūsų debiutinis albumas. 2014-aisiais buvo išleistas Jama & W albumas „Gilumon“. Prireikė nemažos pertraukos?
– Tikrai taip. Į šį albumą sugulė maždaug pastarųjų ketverių metų mano kūriniai. Žinoma, į albumą pateko ne viskas, kas per tą laiką susikaupė. Dalis nugulė tiesiog į stalčių.
– Albumas vadinasi „Jama“. Taip jus šaukia ir draugai, pažįstami. Kodėl?
– Tiesiog kažkada vaikystėje į kiemą išėjau vilkėdamas ryškiais spalvotais marškinėliais ir mane pradėjo vadinti Jamaika. Ilgainiui ši pravardė sutrumpėjo iki Jama. Iki šiol atsiliepiu į abudu kreipinius, nesvarbu, ar šaukia vardu, ar pravarde.
– Rokai, o kaip tampama reperiais?
– Paprastai taip nutinka, kai jums įkanda radioaktyvus reperis (kvatoja). Aš rimčiau į repą žiūrėti pradėjau studijų metais, bet bandymų tai daryti būta ir paauglystėje. Šis hobis mane lydi jau ilgai.
– Iš karto pakerėjo repas, ar išbandėte ir kitus žanrus?
– Per paaugliškus ieškojimus teko išbandyti daug dalykų. Visgi aš esu kalbos žmogus, tad atradęs repą jį ir pasibalnojau.
Iš kur ta nuostabi kalbos valdymo dovana? Geri genai?
– Tikrai taip. Mama Livija Grajauskienė – žurnalistė, tėtis Gintaras Grajauskas – poetas. Puikiai žodį valdo ir seneliai iš abiejų pusių.
– Jau ir mokyklos laikais buvote toks iškalbingas ar vėliau šį gebėjimą išlavinote?
– Visą laiką jutau kalbą, nuo vaikystės daug skaičiau. Iškalbingumu pasižymėjau visada. Žinoma, per laiką ši duotybė išlavėjo dar labiau, nes mano visos veiklos susijusios su verbaline ekspresija.
– Be kita ko, esate ir vienas geriausių Lietuvoje freestailerių. Kiek teko dalyvauti parodomosiose kovose, vis laimite.
– Taip jau nutiko, kad tris kartus dalyvavau tokiose kovose ir tris kartus laimėjau.
– Juk nepakanka, kad žodžiai lietųsi tarsi iš gausybės rago, reikia, kad jie dar rimuotųsi. O kaip ruošiatės tokioms kovoms?
– Žinoma, praktika reikalinga. Kuo dažniau tai darai, tuo lengviau pavyksta.
– Vyrauja tokie stereotipai, kad žmonės dainuoja duše. O jūs duše repuojate?
– Ne. Aš ir šiaip labiau esu ne dušo, o vonios žmogus, o gulint vonioje paprastai man būna visai ne repas galvoje.
Nors repas gana individualus dalykas ir šį įgūdį dažnai lavindavau vienumoje, pastaruoju metu vis dažniau tai darome draugų kompanijoje. Pakanka, kad kuris nors vienas pralaužtų ledus, ir kaipmat visi kiti prisijungiame.
– Visa tai užrašote?
– Kai improvizuoji, paprastai neužsirašinėji. Dažniausiai tai yra tiesiog laisva ekspresija, spontanišku srautu išlieji visas susikaupusias emocijas, mintis, ir tiek. Na, nebent kažkokia labai gera mintis šauna į galvą, gali ir užsirašyti. Bet paprastai tokiuose improvizuotuose vakarėliuose negimsta kūriniai. Išsitaškai, ir viskas.
– O kaip gimsta tie kūriniai, kurie sugula į albumą?
– Juos rašau specialiai. Šis kūrybinis procesas atrodo kitaip. Būna, kad šauna į galvą visa dainos koncepcija, mintis ir bandai visa tai užsirašyti. Būna, kad ateina per ieškojimus. Kartais pirmiau turi muziką, o tik paskui mintį, o kartais – atvirkščiai. Tas procesas labai įvairus, vieno teisingo atsakymo čia nėra.
– Kaip manote, ar Lietuvoje repas populiarus?
– Žiūrint su kuo lyginsi. Visada buvo ir bus repuojančių, bus ir jo klausančių. Žinoma, tai nėra ypatingai populiarus žanras, bet savo auditoriją tikrai turi.
– Rokai, jūsų gyvenime veiklų labai daug. Neišsibarstote?
– Žinoma, nėra lengva suspėti, suderinti, padalinti savo dėmesį skirtingoms sritims, bet tokia yra situacija. Tokia ta mūsų rinka, tokie atlyginimai. Gali labai labai gerai ką nors daryti vienoje srityje, bet susimokėsi už buto nuomą ir teks visą mėnesį valgyti vien grikius (juokiasi). Nieko nepadarysi, tenka rasti tą balansą.
– Asmeniniams santykiams lieka laiko?
– Lieka. Gebėjimo balansuoti tarp visų veiklų ir laiko sau man nestinga.
– Vilniuje gyvenate jau ilgokai. Gimtajai Klaipėdai nejaučiate nostalgijos?
– Žinoma, jaučiu. Visą laiką, grįžus į Klaipėdą, net šnervės atsikemša nuo to jūrinio jodo prisodrinto oro.
– Kaip jums dabar atrodo Klaipėda, kai čia nebegyvenate?
– Išoriškai tarsi ir pasikeitusi. Regis, dabar ji tvarkingesnė, apsistačiusi prekybos centrais ir kitokiais pastatais. Bet stebint žmones, atrodo, kad tas miesto-uosto mentalitetas išliko nepakitęs.
