Atvirame pokalbyje su Urte Karalaite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ viena talentingiausių šių dienų Lietuvos teatro kūrėjų pasakoja apie tai, kaip ją išlaisvino suvokimas, kad už naujumą kūryboje svarbiau žiūrovams suteikti erdvę patirti jausmus, ir svarsto, kodėl stiprybės suteikia ne tik leidimas sau išgyventi sudėtingas emocijas, bet ir mokėjimas laiku nuo jų atsitraukti.
Tikslas – iškelti tai, kas užgniaužta viduje ir visuomenėje
K.Gudmonaitei karantinas tapo svarbių apsisprendimų laiku – nepavyko išvengti net abejonių savo darbu teatre. „Pradėjau klausti savęs, ką veikiu, kokia to prasmė? Ką galiu pakeisti aš ir ką gali pakeisti vienas pažiūrėtas spektaklis?
Kai nepabijojau iškelti tų klausimų, po kurio laiko man atėjo atsakymas. Supratau, kad šiuo metu kurdama noriu sau ir kitiems žmonėms leisti jausti tai, ką jie jaučia. Tai nėra galutinis atsakymas. Greičiausiai laikui bėgant jis keisis“,– pasakoja režisierė.
Tiesa, norą ir toliau kurti muziką bei spektaklius, kuriuose nebijoma kalbėti nepatogiomis, intymiomis temomis, padrąsina ir žiūrovų atsiliepimai. „Pavyzdžiui, paskutiniame savo spektaklyje „Panika“ žvelgiau į vyriškumą ir emocijas. Po jo sulaukiau daug labai nuoširdžių, labai emocionalių laiškų ir komentarų iš vyrų. Jie prisipažindavo, kad spektaklis leido jiems paverkti, atsiverti. Vadinasi, teatras tikrai gali turėti gydomąją galią“, – pastebi pašnekovė ir priduria, kad tokie atsiliepimai jai atrodo svarbiausi.
Tačiau jaunystėje, kaip ir dauguma menininkų, svajojo sukurti ką nors naujo, nustebinti.
Kūryba prasideda, kai nesieki stebinti.
„Kūryba prasideda, kai nesieki stebinti. Svarbiausia ne naujumas, o tai, kaip žiūri į save ir kitą. Pamatyti tą patį vis iš naujo yra labai sudėtinga, bet, pavyzdžiui, man įdomu gilintis į santykius tarp žmonių, į save, priimti savo tamsesnes puses.
Taip matau ir visuomenę – jeigu pastebiu, kad kaip visuomenė kažką engia, užgniaužia, noriu kelti tai į paviršių, klausti, ar nebūtume sveikesni, jeigu to nebeslėptume. Tačiau kelti tokius klausimus tikrai nėra nauja, tai net, sakyčiau, archetipiška“, – šypteli K.Gudmonaitė.
Skaudžios dovanos, auginančios asmenybę
Kūrėjos nuomone, dažnai savęs ir aplinkinių priėmimas prasideda nuo mokymosi priimti laikinumą – savo paties ir santykių su kitais žmonėmis.
„Priimti pabaigą mokomės visą gyvenimą. Matau iš savo patirties, kad su dalimi dalykų, kurie jau praėjo, susitaikiau, o su dalimi – dar ne. Tačiau esminė pamoka tik prieš akis: kaip susitaikyti su savo esminiu išėjimu, mirtingumu? Laikui bėgant išėjimo iš šio pasaulio klausimas man bus vis įdomesnis“, – sako K.Gudmonaitė ir prisipažįsta jaučianti paradoksą: nors dažnai kartojama, kad bet kokia pabaiga yra laikas pergalvoti tam tikrus dalykus ir padėkoti, dažniausiai tai yra ir labai sudėtingas, sunkių jausmų išgyvenimo laikas.
„Skaudžias patirtis vadinu žiauriomis dovanomis. Tik jos mus augina, ko nors moko. Tačiau normalu iš pradžių nejausti už jas dėkingumo. Kažkas pasibaigia, mes protu suvokiame, kad reikėtų džiaugtis, „paleisti“, kartojame, kad praradimo patirtis vertinga, nes be jos nebūtume savimi ir t. t. Tačiau ar iš tikrųjų jaučiame tai širdyje?
Man atrodo, labai svarbu nepradėti per anksti „švęsti“ pabaigos, leisti sau išjausti visus su praradimu susijusius jausmus – pyktį, kaltę, sielvartą. Šitiems jausmams reikia padaryti vietos, kitaip gedėjimas niekada nesibaigs ir negalėsime pajausti tikrojo dėkingumo“, – pasakoja K.Gudmonaitė ir sako pati savęs neskubinanti kuo greičiau atsikratyti neigiamų emocijų.
Mums labai paprasta ką nors nuolat daryti, nes atrodo, kai tai padės mums būti laimingiems. Tam tikra prasme, mes slepiamės už nuolatinio darymo.
„Gedėjimas vyksta ratais ir man įdomu: kada galime pasakyti, kad gedėjimas pasibaigė? Vienoje knygoje perskaičiau, kad gedėjimas pasibaigia, kai protu, širdimi ir sąmone suvoki visko, kas įvyko, prasmę. Man atrodo, tai labai svarbi mintis, bet tuo pat metu man įdomu, ar toks išjautimas – pakankama sąlyga tam, kad gedėjimas pasibaigtų“, – neslepia pašnekovė.
Savo jausmų analizė turi turėti pertraukas
Pokalbio pabaigoje talentinga kūrėja prasitaria, kad atidesnis žvilgsnis į save ir kitus, sąmoningumas gali išvarginti. Todėl labai svarbu pajausti, kada ateina laikas padaryti pauzę, ir kurį laiką neanalizuoti savo jausmų.
„Manau, kad žmogaus esatis yra daug daugiau nei proto mąstymas apie tai, kokios tavo traumos, prisirišimo modeliai, meilė sau ir t. t. Žmogus vis dėlto yra daug daugiau nei šitie proto konstruktai, kurie irgi keičiasi. Man atrodo, kad tas „kažkas“ yra labai paprasta, todėl man jį padeda atrasti paprasti dalykai – buvimas gamtoje, upės tėkmės stebėjimas, ridikėlių sodinimas. Yra laikas kelti klausimus ir yra laikas jų nekelti, nieko su savimi nebesiaiškinti“, – pabrėžia K.Gudmonaitė.
Tiesa, tuoj pat skuba pridurti, kad supranta ir žmones, kuriems išbūti nieko neveikiant labai sudėtinga. „Manau, mums labai paprasta ką nors nuolat daryti, nes atrodo, kai tai padės mums būti laimingiems. Tam tikra prasme, mes slepiamės už nuolatinio darymo. Kita vertus, dalis žmonių įsisuka į nuolatinį bėgimą, nes nori geriau gyventi.
Pavyzdžiui, aš neturiu baimės neturėti pinigų. Esu išmokusi, kad kai reikia, viskas ateina, ir tu vis tiek kažkaip išgyveni. Tad gali būti, kad nebijojimas neturėti pinigų man irgi šiek tiek padeda išbūti su savimi“, – šypteli pašnekovė.
Viso pokalbio su režisiere Kamile Gudmonaite ir kitų sąmoningumą bei kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.
