Vis dėlto kūrybos kelias – sunkus, dažnai permainingas ir pagrindo po kojomis neužtikrinantis. Laidoje „Pradėk iš naujo“ su lietuviškų audioknygų platformos „Audioteka.lt “ įkūrėju Aurimu Mikalausku Saulius dalijosi savo gyvenimo istorija ir iššūkiais, kuriuos jam iki šiol tenka įveikti kasdien.
„Kūryba nėra racionali, tai yra mūsų priimtas sprendimas, kad mes dalį savo laiko paaukojam kūrybai, ir taip darom dėl estetikos, dėl to, kad galėtume pakeisti pasaulį. Nuoširdžiai tikiu, kad kūryba gali pakeisti pasaulį, – kalbėjo Saulius. – Aš esu priėmęs sprendimą tiesiog atiduoti tam viską. Įsipareigojau.“
A. M.: Man, žinau, kad ir tau, viena iš audioknygų, reikšmingai pakeitusių gyvenimą, kaip rašei savo „Atvirlaiškiuose iš Holivudo“, yra Tonny Robbinso „Pažadinkite savyje milžiną“. Robbinsas ne kartą yra minėjęs, kad žmogus negali vienu metu jausti ir stresą, ir dėkingumą. Vien dėl to apsimoka praktikuoti aktyvų dėkingumą, nes tada negali jausti neigiamų emocijų. Jei ryte nuo to pradedi – užduodi teigiamą toną visai dienai.
S. B.: Kalbant apie mūsų mentalitetą ir mūsų emocinę sveikatą, dėkingumas mūsų bendravime yra neįprastas dalykas. Bet aš esu už pokytį. Kaip ir meilės, geros dėkingumo energijos man niekada nebus per daug.
Tai, kad aš per daug pozityvus, mane lydėjo visą gyvenimą: „Ai, tu menininkas arba šiek tiek kosmose“. Bet kai aš nuoširdžiai dėkoju žmonėm, tai pasimeta ir pasidaro visiškai normalu.
A. M.: Kitas dalykas, apie kurį nemažai pasakoji, kad turi afirmacijas. Papasakok, kas yra afirmacijos? Kokios yra tavo afirmacijos?
S. B.: Aš labai tikiu afirmacijomis. Tikiu, kad mintis, kuri yra užrašyta popieriuje, yra pats pirmas dalykas, nes kai tu su savim ir savo kūnu, ir savo protu padarai veiksmą – materializuoji mintį. Aš nuoširdžiai tikiu užrašyto tikslo, darbo afirmacijos galia.
Kalbant apie konkrečią afirmaciją: kai aš pabaigiau architektūrą, užsirašiau, kad noriu būti geriausias muzikinių klipų režisierius. Vėliau tai pamiršau, bet po 5 metų, kai man visai kiti dalykai buvo svarbūs, aš juo tapau. Lygiai taip pat prieš pradėdamas „Techno mamą“, savo antrą trumpo metro filmą, aš parašiau filmo knygą, kurioje buvo visas vizualinis filmo stilius. Pirmuose knygos lapuose parašiau, apie ką yra mano filmas, ko aš tikiuosi, ko aš noriu iš pasaulio, iš visatos.
Ten užsirašiau: „Sauliau, kurk, nes tu esi nuostabus Dievo kūrinys ir aš esu su tavim. Visata.“ Ir visada, kai man būdavo sunku, aš atsiversdavau tą knygą ir skaitydavau, kol tuo dalyku patikėdavau. Kai užmiršau apie šitą knygą, pats filmas tapo pasauliniu filmu. Jis apkeliavo 110 festivalių, laimėjo 40 apdovanojimų, net buvo parodytas Venecijos kino festivaly, kur pristatomi oskariniai filmai.
Vienas nuostabiausių momentų mano gyvenime įvyko 2016 m., kai būdamas Reikjavike per Naujuosius metus įsimylėjau Beatą (Tiškevič), mečiau savo darbą ir Beatai prižadėjau, kad tapsiu kino režisieriumi. Atsimenu, išėjau iš to darbo įsimylėjęs – viskas atrodė bus gerai. Tuo metu ėjau dirbti į žemiausią poziciją, pasiėmiau paskolą, kad išsimokėčiau mokesčius – niekados to nedarykite, tai didžiausia nesąmonė – tada padariau filmą, kad susimokėčiau tą paskolą.
-
Picų namus mamos kieme atidarę Živilė ir Roberto: „Valgydamas ir užsimerkęs žmogus pasijus Italijoje“
-
22-ejų ir jau mokytojas: nuo mažens prie automechanikos linkęs Edvinas nustebino pats save
-
Iš Airijos – į kaimą: po 15 metų emigracijoje Eglė su vyru Mike'u džiaugiasi gyvenimo kokybe ir orais Lietuvoje
Buvo žiauriai sunkūs laikai. Bet 2022 m. aš su Beata grįžau į Reikjaviką kaip Europos kino akademijos nominuotas kino režisierius.
Kad suprastumėte kontekstą: Kanuose ar Berlinalėje yra tūkstančiai filmų, į Venecijos festivalį iš 5000 atrenka 12 filmų – vienas buvo mano filmas. Kanuose būna 8000 ar 10 000 trumpo metro filmų, iš jų kandidatai yra 32, iš tų 32 nominuoja tik 5 – aš buvau ten tarp jų.
Įdomu, jog buvau pirmas lietuvis, kurio vaidybinis filmas buvo nominuotas. Sėdėjau ten kartu su savo draugu portugalu Joao, jis taip pat buvo nominuotas, mes nė vienas nelaimėjome, bet Joao filmą buvo nominavę „Oskarui“.
Tuose apdovanojimuose paėmiau Beatos ranką ir ta afirmacija tapti kino režisieriumi, kurią buvau užrašęs prieš 6 m., vizualizavosi. Aš atsimenu, kaip verkiau. Pradėjau net bijoti, ko noriu afirmuoti, nes kartais net suprasti neįmanoma, kiek tai yra stipru. Aš tikiu afirmacija ir jeigu net netikiu, aš darau, kad patikėčiau.
A. M.: Būdamas vaikas ar tu jau matei, kuo norėsi būti? Minėjai, kad žiūrėdavai filmukus ir paišydavai tai, ką matydavai. Kada buvo pirmas momentas, kai pasakei ar pasvajojai, kad kursi filmus? Gal tuo metu turėjai kitą svajonę?
S. B.: Visiškai nuoširdžiai, aš visąlaik galvojau, kad esu iš kitos planetos. Tai yra nuostabi savybė kūrėjui ar menininkui. Kai atsiradau šiame pasauly, bandžiau suprasti, kodėl čia yra tiek daug skausmo, kodėl žmonės yra nelaimingi, kas vyksta. Visąlaik svajojau – turėjau nerealių svajonių. Galvojau, kad išskrisiu į kitą planetą, pakilsiu į kosmosą. Iki šiol turiu svajonę pakilti į kosmosą, tai tuoj bus įmanoma. Atsimenu, kad visą laiką savęs neribojau. Kai mačiau „Gelbėtojus“, galvodavau, norėčiau ten pas juos irgi nueiti į tą paplūdimį, pakalbėti su jais. Nuoširdžiai tuo patikėdavau.
Visiškai nuoširdžiai, aš visąlaik galvojau, kad esu iš kitos planetos.
Atsimenu, būdamas penkerių, kai būdavo šilta vasarą, sėdėdavau, žiūrėdavau į bordiūrą ir svajodavau. Tikiu, kad kai nuvažiuosiu į Holivudą, aš pasiimsiu riedlentę, atsisėsiu ant bordiūro ir tiesiog verksiu. Nes žinosiu, kad man reikėjo gal 26 metų, kad aš vidinį menininką, kurį gyvenimas visą laiką bandė dubasinti, apgyniau. Aš apsaugojau tą savo 6 m. vaiką menininką iki pat šių dienų, kai man 32. Kaip Pablo Picasso yra pasakęs: kiekvienas yra menininkas, tiesiog reikia jį išlaikyti.
A. M.: Ačiū, už tavo nuoširdumą dalinantis tuo. Šis momentas man įdomus. Įsivaizduoju, kad yra daugybė žmonių, kurių menininkas – kad ir kokios krypties jis būtų – verkia kamputyje, ir jie ieško būdų, kaip su juo susidraugauti, atgaivinti jį. Gal gali per savo patirtį papasakoti, kaip tavo gyvenime tas menininkas buvo stumiamas? Kaip tai vykdavo?
S. B.: Mokykloj mane vadindavo menininku: „tas tai menininkas…“ Bet dabar, kai sutinku savo mokyklos klasiokus, grupiokus, jie sako: „Sauliau, bet tu – Menininkas!“ Kiek daug tuose žodžiuose telpa.
Mokykloje buvo sunku, bet aš buvau tas žmogus, kuris nupiešdavo visų darbus, jeigu reikėdavo, nes esu žiauriai geras vizualikas. Aš turiu disleksiją, pavyzdžiui, kai aikštelėje girdisi šuns garsai ir aš noriu pasakyti, kad tai blogai dubliui, aš sakau „lo šuoja“, o ne „šuo loja“. Mano smegenys visai kitaip dirba. Knygų tekstą matydavau kaip gražų tapetų ornamentą. Kai manęs paprašydavo užrašyti vardą Saulius, aš jį piešdavau: S – kaip gyvatę, A – kaip namuką…
Kai manęs paprašydavo užrašyti vardą Saulius, aš jį piešdavau: S – kaip gyvatę, A – kaip namuką…
Labai ilgai gyvenime save dubasinau, mokykloje iš manęs tyčiodavosi, nes aš nemokėdavau skaityti ir kirčiuoti net iki 7 klasės. Lankydavau logopedą, nors matydavom, kad čia nieko nebus. Būtent tas menininkas manyje man padėjo – aš labai daug paišiau, kūriau, muzikavau, bandydavau visaip save realizuoti kūryboje, nes aš ten susikurdavau saugią aplinką. Ten galėjau realizuoti save.
Nes kūryboje niekas tavęs nevertina. Tuometinėj švietimo sistemoje man buvo labai sunku. Aš labai nepritapau. Kaip ir normalioj vaiko raidoj, buvo trys lemiami mokytojai, kurie man padėjo išeiti iš to ir mane priėmė ne už pažymius, o už tai, koks aš esu.
Stūmimo buvo visą gyvenimą, jis nuolatos yra. Bet jeigu nori tapti menininku – o aš pasirinkau tapti menininku – visada turi būti pasiruošęs eiti į pažeidžiamumą – nes tu prapjauni savo širdį, tu ją parodai, ją dažniausiai sutrypia, kritikuoja, šaudo strėles. Turėjau išmokti savo profesijoje priimti ne tik kritiką, bet ir atstūmimus. Kai visi atstumia, sako, ne, tau nepavyks. Kai tu su tuo susitaikai, tada išeina dėkingumas. Ir tada pradedi tiesiog dirbti. Tai aš dirbau, kad išlikčiau menininku.
A. M.: „Atvirlaiškiuose iš Holivudo“ tu visad parašai, „atsiprašau už klaidas, aš esu disleksikas“. Galvoju, na, nemačiau aš nė vienos klaidos visą laišką perskaitęs. Kas vyko su tavo disleksija laikui bėgant? Tu puikiai rašai, puikiai skaitai – turi skaityti scenarijus. Kaip šitai vystėsi?
S. B.: Visų pirma, atvirlaiškiuose nematai klaidų, nes juos perskaito Beata. Tada nusprendžiau Beatos nebeprašyti – yra lietuviškas autocorrect’as. Bet ištikimiausi mano sekėjai visada pastebi ir priima tai kaip spalvą.
Bet aš daviau sau klaidos licenciją. Aš tikiu, kai kalbame apie švietimo sistemą, mus gėdino prie lentos, ir ypač mane, kai aš nemokėdavau skaityti… Aš atsiprašau, bet velniop! Klysti yra jėga. Kai aš supratau, kas ta disleksija yra, aš išmokau su ja gyventi.
Klysti yra jėga. Kai aš supratau, kas ta disleksija yra, aš išmokau su ja gyventi.
Aš sau leidžiu klysti. Tikrai galiu pasakyti, kai rašau scenarijus ar traktuotes (tai dokumentas, kur pateiki būsimo klipo viziją prieš jį filmuojant), mano prodiuseriai, kurie su manim dirba jau ilgus metus, ištaiso mano klaidas. Aš iki šiol darau klaidų. Lygiai taip pat naudoju automatines taisymo priemones, per kurias rašau – tai yra normalus dalykas, kuris yra su manim.
Yra buvę ir nesmagių situacijų, kur man teko labai gėdingai supainioti vardus ir pavardes, bet aš duodu sau klaidos licenciją, kad aš galiu klysti. Aš, kaip vyras, save matau tiek emocinėj sveikatoj, tiek savyje, kaip besivystantį projektą (angl. work in progress). Aš niekados nepasieksiu tobulumo. Man yra gerai, nes tos klaidos mane moko. Ir jeigu aš jas suprantu, jeigu aš jas suvokiu, tai šiandien padariau maksimumą.
A. M.: Turiu vieną klausimą, susijusį su tavo gyvenimo etapu studijuojant architektūrą. Ar tau yra buvę taip, kad tau sunku buvo net atsikelti, nes žinai, kad visą dieną turėsi daryti kažką, ko nemėgsti? Nueini miegoti ir galvoji, iššvaistyta diena. Ar buvo toks etapas?
S. B.: Man buvo labai sunkus etapas prieš bėgant maratoną. Esu dėkingas savo meilei, kad ji nepuolė manęs gelbėti ir visa tai išbuvo. Ji turi labai gerą juoko terapiją – kai man buvo tipinė depresija, kai padariau patį pirmą savo trumpo metro filmą „Auksinės minutės“, mane vadindavo Saulium Sapneliu.
Tiesiog gulėdavau, negalėjau pabaigti to filmo, nes jis buvo stipresnis už mane. Aš tiesiog nežinojau, ką man daryti – atrodė, kad visas gyvenimas yra apgavystė. Kai tu taip tiki ir tau niekaip nepavyksta. Niekaip. Tavo banko sąskaitoj minusas. Galvojau, kad kapitalistinėje visuomenėje esu visiškas autsaideris. Esu gyvenęs pas draugą bute, esu gyvenęs 20 kv. m skylėj. Tuo metu Beata ateidavo ir tiesiog pabūdavo su manim – ji nebandydavo į tai įeiti. Per tuos laikotarpius, net praeitą spalį prieš stojant į Holivudą, aš galvojau, kad aš viską mesiu…
Aš tiesiog nežinojau, ką man daryti – atrodė, kad visas gyvenimas yra apgavystė.
Kartais yra taip sunku, kad aš tiesiog grįžtu ir verkiu ant kilimo. Aš paaukojau paprastą normalų darbą, kad eičiau savo svajonės keliu – tai reiškia, kad neturiu prabangaus didžiulio buto, neturiu nerealios mašinos, negaliu pasigirti materialiais dalykais, bet aš pasirinkau net tuo momentu atsikelti ir neiti į darbą, bet pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį eiti į sportą, antradienį ryte 9 ryto– pas terapeutą. Kai būna sunkios terapijos, tai tiesiog nedirbu.
Eiti į porų terapiją, į grupinę terapiją. Išmokti mylėti save ir šokti. Man iki šiol yra sunku. Net dabar, atrodo, yra visiškai nerealu, aš įstojau į Holivudą, renku lėšas per sutelktinį finansavimą (angl. crowdfunding) – bet aš žiauriai bijau. Man tėvas pasakė, būk pasiruošęs viskam. Nes aš niekados nejaučiu stabilios žemės. Tokia yra mano profesija, kurioje taip niekados ir nebus.
Tai yra režisūra. Paklausiau vienos žymiausių prodiuserių Lietuvoje Linetos, kuri darė „Černobylį“, atvežė didžiausius projektus iš HBO, „Netflix“, ar būna kada nors stabilu? Sako, ne. Aš dar mokiausi tai priimti, nes aš pavargstu kaip žmogus. Dabar važiuosiu į Los Andželą ir gyvensiu dar mažesniam bute nei dabar gyvenu. O kada aš paprastai gyvensiu? Tai yra svajonių kaina ir ji yra sunki.
Visą pokalbį su Sauliumi apie jo vaikystę, studijas, asmeninius iššūkius ir būsimas studijas AFI Holivude rasite čia.
