Nors nuo Ričardo namų iki Anykščių miesto centro nėra toli, tačiau, jei kas nors atvestų čia užrištomis akimis, sunku būtų patikėti esant mieste. „Pabusk kaimas“. Toks užrašas pasitinka įžengus į Ričardo kiemą, kuris yra atskira erdvė prie buvusio vienuolyno, dabar tapusiu nedideliu daugiabučiu namu.
Į Anykščius šį kartą nuvedė nuotrauka, pamatyta draugo feisbuko sienoje. Nuotraukoje buvo valtis, o valtyje buvo žmogus.
„Kas čia toks? Norėčiau susipažinti“, – parašiau.
„Čia Ričardas. Jis gamina tipius ir gyvena kitoje upės pusėje. Buvusiame vienuolyne“, – paaiškino.
Tačiau kai nuvažiavau, viskas pasirodė gerokai ne taip, kaip tarsi bandžiau įsivaizduoti esant.
Man pasirodė, kad čia netinka daugybė normalių dalykų. Atrodė, kad čia netinku ir aš su savo lakuotais nagais. Čia tiesiog viskas kitaip.
Būna, matyt, taip tada, kada pasijunti įžengęs į nematytą ir nepajustą kito pasaulį. Ir kai supranti, kad savo žodžiais jį gali netyčia pripėduoti. Kai supranti, kad jausmas čia svarbesnis už žodžius, kurie tėra tik keistas raidžių darinys. O bet koks klausimas, man regis, čia gali nuskambėti ne į temą.
Ričardas kalbėdamas žvelgia į upę, o aš bijau, kad jo žodžius ims ir pasiims upė, kad jie nuplauks, dėl savo tylumos neįsirašę į diktofoną.
„Aš turbūt šiandien uždaviau daugiausiai kvailų klausimų ir viršijau jų limitą“, – pasakiau, baigiantis pokalbiui, o Ričardas man į delną sužėrė aronijų.
Man atrodo, kad nesupyko, tik nusišypsojo.
***
– Ričardai, pirmą kartą čia atvažiavus sunku suprasti, kur patekai ir kokia čia vieta.
– Pirmiausiai čia – Šventosios upės pakrantė. Čia pradėjo gyventi žmonės. Po truputį, seniai. Tai čia, tai ten. Viskas buvo palei Šventąją. Iki žmonių čia gyveno daug visokių kitų sutvėrimų. Ir dabar tebegyvena.
Čia yra tai, apie ką šnabžda upė. Ji kalba apie gyvenimą santarvėje su visa aplinka. Tiek su didesniais už save, tiek su mažesniais, tiek su matomais, tiek su nematomais.
Taip pat čia, šioje vietoje, buvo įsikūręs moterų vienuolynas. Tai buvo prieškario laikai, maždaug 1925–1938 metai. Yra kaimynas dar gyvas, kuris atsimena viską, kaip nuostabiai čia buvo.
Palei Šventąją gyveno nemažai šviesių žmonių. Labai dažnai tiesiog netikėtai jų sutinki ir dabar.
Daugybė dalykų gyvenime yra atėję iš gamtos, iš buvimo prie ugnies, iš buvimo prie upės.
– Visa pakrantė dabar apgyvendinta?
– Paplauksim valtele, pamatysit. Žemiau yra geležinkelio tiltas, buvęs malūnas, elektrinė. Anoje upės pusėje visada gyveno žmonės. O ši pusė ilgai buvo negyvenama, nes čia buvo šaltinis. Dar seneliai pasakojo, kad po karo griuvėsiais užpylė takus ir padarė parką. Išėjo toks centrinis parkas, iš kurio teka vanduo į Šventąją. Tą upelį Šventuku vadiname. Čia yra upių santaka, ne visai paprasta vieta.
– Pats esate kilęs irgi iš čia?
– Mama nuo Anykščių krašto, tėvas – nuo Raseinių, o aš augau ir gimiau Panevėžyje. Anykščiuose esu kokie 4–5 metai.
– Kaip čia apsigyvenot?
– Aš kartais drįstu save pavadinti klajokliu. Ir kai mano klajoklis ėmė ir supjaustė automobilį, kuriame buvo galima gyventi, tada atėjo šita nuostabi vieta.
– Ką reiškia: klajoklis supjaustė?
– Mano vidinis klajoklis pakėlė ranką prieš savo klajoklio būstą. Tai buvo automobilis, kuriame galima gyventi. Matėt turbūt tokį? Ir kada aš jį sunaikinau, neturėjau nieko, tada atsirado šis stebuklas. Jis kažkaip turėjo atsirasti.
– Nenukrito gi savaime.
– Tai turbūt. Man reikėjo supjaustyti net paskutinį automobilį. Kad atsirastų, reikėjo neturėti namų, buto, paskolos banke – išsižadėti visko. Ir gauti tai, kas priklauso. Turbūt taip.
– O dabar jūs – nebe klajoklis?
– Aš ir dabar klajoklis. Klajoklis yra žmogus, neturintis prisirišimo prie vienos vietos. Kada neturi to, stipriai įkalto kuolo.
Klajoklis yra žmogus, neturintis prisirišimo prie vienos vietos.
– Lietuvoje jūs gerai jaučiatės?
– Puikiai. Lietuvoje geriausiai.
– Kas buvo čia, buvusiame vienuolyne, kai jo nebeliko?
– Kai atėjo tarybiniai laikai, vienuolyne padarė butus ir apgyvendino žmones.
– Apie jus skaičiau feisbuke, kad gaminate indėniškus tipius – palapines?
– Palapinė turi dugną ir neturi viduje ugniakuro. O tipis neturi dugno ir turi ugniakurą. Tipis yra laikinasis prieglobstis. Atėjai, pasistatei, užsikūrei ugnį ir būni. Gali gyventi, gali išgyventi, gali būti ilgai. Gali žiemą, gali ir vasarą.
Žmonės tipiuose gyvendavo su vaikais, su seneliais, visi kartu, ten vykdavo bendruomenės ritualai, visi svarbiausi įvykiai vykdavo ten. Tipis yra motina-namai. Motina.
Kada į mano gyvenimą atėjo tipis, buvimas gamtoje pasidarė daug lengvesnis, tą pastebėjo broliai, seserys. Sako, gal gali ir man pasiūt?
Taip ir gavosi gyvenime. Tipiai padeda gyventi man, aš padedu atsirasti tipiams.
– Kaip gaminamas tipis? Siuvamas?
– Kai į Šiaurės Ameriką atėjo baltieji, atsinešė su savimi brezentą. Tai dabar jie siuvami iš brezento. Jie nebesiuvami iš bizono kailių, o siuvami iš medžiagos.
Toks pat būstas buvo naudojamas ir Sibire, tik jis buvo gaminamas iš elnio kailio ir vadinamas čiumu.
– Kaip jūsų gyvenime nutiko tipiai?
– Atsimenu vaikystės bandymą pasistatyti kažką, tik pagalius suremiant ir medžiagą uždengiant. Paskui daug metų bandžiau suręsti konstrukciją, kuri atlaikytų lietų ir vėją. Ir vienaip, ir kitaip.
Štai šita forma laiko. Paskui buvo kelionė į Altajų, ten žmonės buvo pasistatę tipius. Pasiklausinėjau, sužinojau.
Ir po truputį susidėliojo. Iš pradžių asmeniniam pabuvimui, atsiskyrimams, žiemos metu išeiti į gamtą, pažinti buvimą.
Kiek reikia energijos tam, kad tu galėtum išgyventi, išbūti? Keliesi ryte, atsineši vandens, pakeliui žiūri, kur čia kokią malkelę gauti. Tada viską susiruoši, susipjauni.
Ilgais žiemos vakarais, penktą valandą, kai pradeda temti, pradedi kūrenti ugnį, žiūrėdamas, kad tau tų malkų užtektų. Užtektų ne tik šilumai, bet ir šviesai.
Iš to atsiranda kažkoks supratimas apie tai, kiek mums reikia energijos ir kad prie tos pačios ugnies būnant dviese, trise ar keturiese yra lengviau, nes tas pats malkų kiekis.
Žmonės ateina, atsisėda prie ugnies, pamato mamos sijoną ir paskui per daug nebesiblaško po pasaulį.
Motina-namai kaip ir kalbėjo apie tai, kad turi plėstis mūsų šeima, kuri gali susirinkti po motinos sijonu. Turiu galvoje tipį. Nes pažiūrėjus į tipį iš vidaus, tai ir yra būtent po mamos sijonu.
Tad štai. Žmonės ateina, atsisėda prie ugnies, pamato mamos sijoną ir paskui per daug nebesiblaško po pasaulį.
– Kas tie žmonės, kurie užsako pas jus tipius? Kam jų prireikia šiame, šiuolaikiniame pasaulyje?
– Paprastų paprasčiausia. Žmogus tiesiog pajuto, kad jis galėtų pabūti ilgesnį laiką gamtoje, pagyventi. Galbūt bobutė paliko žemės fainoj vietoj, ten neišeina kažko statyti, nes reikia krūvos popierių. O tipis yra statinys, kuris leidžia pabūti, įsivaizduoti, pamatyti tą vietą nuodugniau. Jis gali stovėti ir žiemą. Žiemą smagu į jį atvažiuoti, pabūti.
Be to, ir renginiams tipis puiki erdvė. Jie yra skirtingų dydžių, gali tilpti ir 30 žmonių. Festivalių organizatoriai juos mėgsta, giminių, šeimos susiėjimams, mergvakariams, bervakariams, gimtadieniams, vestuvėms.
Smagu, kai žmonės priartėja prie amžinybės. Tipis yra labai paprastas iš techninės pusės. Statai tipį, ir visas medžiagas, kurias galėtum panaudot, tu panaudoji. Minimaliai medžiagų ir maksimalus rezultatas.
Tai ir yra visa filosofija – paprastumas. Svarbu, kad tik vėjas nenugriautų, šiluma gerai pasiskirstytų ir grynas oras įeitų. Ir kad patogus buvimas būtų. Tiesiog tai yra užrašyta knygose. Man smagu, kai žmonės nori prie to sugrįžti.
– Nežinau, kaip paklausti. Bet jūsų gyvenimo filosofija, gal kažkokie vertybiniai dalykai, man atrodo, yra susiję su indėnais. Kažkaip taip atrodo vizualiai.
– (tyla).
– Ar man tik taip atrodo?
– Ir man taip atrodo.
– O kodėl jums taip atrodo?
– Žmonės taip sako. Kurion pusėn bežiūrėtume, atsiduriame arba į žemę, arba į ledą. Neriam į vandenį arba kylam į begalinį dangų. Arba degam ugny. Visose pusėse yra tas pats, visur apie tą patį žmonės gyvena.
Labai gerbiu ir myliu brolius raudonodžius, nors pats niekada nebuvau jų žemėse. Esu susitikęs, esame ne kartą kartu tipius statę. Daugybė dalykų gyvenime yra atėję iš gamtos, iš buvimo prie ugnies, iš buvimo prie upės.
Esminė žinia tvyro aplinkoje. Tik reikia ją stebėti. Vienas iš pagrindinių dalykų yra stebėti aplinką. Štai, vandenyje plaukia balta plunksna. Einam į valtelę.
***
Po pasiplaukiojimo Šventąja grįžtu kuprinę papuošusi dviem plunksnom. Kalbant apie plaukimą – bet kokia upė žavi savo krantais ir pakrantėmis, nes iš vandens tai atrodo visai kitaip. Dar Šventosios upės pakrantėje, vandenyje, auga mėtos. Tai yra kiek netikėta.
– Kas jums yra darnus gyvenimas? Darnus su aplinka ir savimi?
– Kada gali būti ramus ir šypsotis, kai nereikia kažko ieškoti nusipirkti vaistinėje ar parduotuvėje, vienokio ar kitokio kvapo pertvinkusiame skyriuje. Kai sutikęs žmogų gali tarti jam labas rytas, nepriklausomai nuo paros meto, ir jis šypsosi. Nuostabus mano gyvenimas. Už jį ir dėkoju.
– Kokia jūsų diena, apie ką ji ir nuo ko prasideda?
– Iš pradžių stengiuosi išsimaudyti upėje. Bet kuriuo metų laiku. Neišsimaudęs stengiuosi nesusitikti su jokiais žmonėmis. Paskui visa kita.
– Kas yra visa kita?
– Tiesiog man taip jaučiais, kad reikia mažinti veiklos lauką. Tai reiškia, pavyzdžiui, nedeginti kuro be reikalo, savo veiklos dėmesį koncentruoti čia.
Čia yra mūsų kaimas, „Pabusk uostas“. Per karantiną mes čia raiščių nenešiojome.
Plauname nevartodami skalbiklio, prausiamės be chemijos, nebeperku tualetinio popieriaus.
– Kaukių?
– Taip, raiščių. Ir kai eidavau prie upės, žiūriu, kad ne toks blogas tas gyvenimas – žmonės čia vaikšto atsipalaidavę, šypsotis pradeda, kai raiščius nusiima.
Kepam duoną, ir iš to būna giros. Plauname nevartodami skalbiklio, prausiamės be chemijos, nebeperku tualetinio popieriaus, skalbimo miltelių, higienos priemonių. Yra ugnis, pelenai, pirtis, upė. Viskas, ko žmogui pakaktų.
Žmogus viską linkęs tikrinti per save. Kartais žmonės būna išvesti iš pusiausvyros. Juos išveda gyvenimo būdas, lengvatinės gyvenimo priemonės. Patogumai. Kai neturi kada eiti paieškoti malkos, išsipjauti, suskaldyti. Vietoje to žmonės žiūri teliką, o po to eina dirbti į fabriką tam, kad galėtų susimokėti už šildymą. Arba važiuoja į Norvegiją. Nežinau. Man taip nepatinka.
– O jūsų namų šildymas koks?
– Pačios prabangiausios malkos yra tada, kai pasigauni upėje pagalį, parsiplukdai, susipjauni, suskaldai ir išdžiovini. Būna, kad džiūsta dvejus metus. Dabar kažkaip metų užtenka, vasaros šiltesnės pasidarė. Ne visą laiką taip pavyksta, aišku, bet tai yra pačios prabangiausios malkos.
– Žinot, galvojau, kad to nesakysiu, bijodama jus įžeisti. Bet pasakysiu. Jūs esat išskirtinis. Tarp mūsų tokių, gyvenančių su buitine chemija.
– Smagu, kad jūs sakot „išskirtinis“. Bet iš mano rato aš toks nesu. Džiaugiuosi, kad tokių žmonių yra. Galiu atverti vartus į tą pasaulį. Jis yra, jis egzistuoja lygiagrečiai visam šiam pasauliui.