Iššūkis veja iššūkį, vienas maratonas baigiasi – prasideda kitas – tokia yra Lino, „kaviansko iš pat pašaknų“, kasdienybė. Jis prisipažįsta – yra pasiekęs tą lygmenį, kai fiziškai, psichologiškai, psichoemocionaliai šokant į bet kokią ugnį mobilizuotis ir nugalėti baimę gali daug greičiau nei kiti.
„Aš esu kaip be 5 minučių traukinys. Galiu šokti į 90 procentų varžybų ir renginių be jokio pasiruošimo. Dar kokie 3 procentai reikalautų bent paros, kad viską susiruoščiau dėl spec. inventoriaus. Ir dar 2 ar 1 procentas reikalautų mėnesio pasiruošimo, jeigu būtų labai kosminiai reikalai. Likę procentai išsibarsto „kažkur anapus“. O psichoemocinis faktorius jau seniai peržengtas, todėl man daug kas tapo šiek tiek nebeįdomu. Aš galiu ateiti į visai naują sferą ir beveik žinau, per kiek laiko galiu pasiekti visus mėgėjiško lygmens normatyvus“, – vardija ekstremalas.
– Iš kur tavyje tiek to parako? Gal giminėje buvo tokių vyrų?
– Turiu dėkoti savo tėvams, nes mano ribos buvo labai praplėstos. Nuo 5 iki 16 metų kiekvieną žiemą važiuodavau su mama, kuri buvo fizinio lavinimo mokytoja ir dar dirbo jaunųjų turistų bazėje, slidinėti. Aš visada būdavau kažkokiam žygyje: Naujiems metams važiuodavau į Karpatus, Kaukazą ar dar kur nors. Su tėvu tuo tarpu buvo alpinizmas, turizmas, vasariniai žygiai, ekspedicijos iš pradžių su vaikais, paskui su suaugusiais, kai jau realiai tekdavo kopti į kalną, nušalti visas galūnes, patirti šlykščiausias oro sąlygas ir dar tempti savo kuprinę. Kai tėvas pamatydavo, kad eidamas ryju sniegą, nes gerklėje susidarydavo pykčio, nevilties ir skausmo gumulas ir negalėdavau net verkti, bet atrodydavo, kad tuoj sprogsiu, pašaukdavo: „Ateik čia. Duok kuprinę. Varyk į viršų“. Pašniurkščiodavau nosimi ir toliau kęsdavau tą mėnesį.
Mano gyvenime buvo labai ryškūs etapai: visiška vaikystė, kai valdė indėnai ir Laukiniai Vakarai. Paskui iki 16-os metų – kovinės sporto šakos, Japonija, Kinija ir jų filosofijos, kultūra, mąstymas. O nuo 16-os prasidėjo ekstremalios sporto šakos. Tada paraleliai pradėjau dirbti kalnuose kaip slidinėjimo instruktorius, gidas, vadovas, kalnų vedlys. Taip viskas ir įsivažiavo. Po pusę metų gyvendavau kalnuose ir tai buvo man ir darbas, ir poilsis. Paskui mano gyvenime atsirado dukra ir teko pakeisti gyvenimą. Visas savo žinias reikėjo įprasminti čia, Lietuvoje, kur įkūriau savo firmą ir pradėjau kitokį gyvenimą.
– Kokių šunybių esi prikrėtęs vaikystėje?
Žingeidus žmogus hobių gali turėti daug. Manau, kad yra labai svarbu save visapusiškai tobulinti, nes kitaip tampi ribotas.
– Mokykloje visada būdavau pagrindinis budėtojas valgykloje, kad galėčiau surengti želė mūšius, o želė tais laikais būdavo gera, tokia tvirta, kad galėdavai net į kišenę įsidėti. Tie želė karai tikrai būdavo labai reikalingi ir kūnui, ir sielai. Yra ir rimtesnių šunybių, bet nenorėčiau jų detalizuoti. (Apie kitas – rimtesnes šunybes, papasakotas Lino, dėl vaikų ir planetos gyventojų saugumo turime nutylėti – red. past.)
Šiais laikais jau yra žinomas terminas hiperaktyvus vaikas, o prieš 29 metus aš buvau tiesiog padauža. Bet labai sąžiningai dėkoju savo tėvams, nes tikrai mačiau ir patyriau daugiau nei mano bendraamžiai, kurie praleisdavo vasaras pas bobutę kaime, o aš kur nors Altajuje ar Karpatuose. Tai nesulyginami dalykai. Ačiū jiems, kad nors ir pykdami mane kasmet visur tempė. Pamenu, kai eidavau, zyzdavau, o mama sakydavo: „Paskutinis kartas, daugiau nesivešiu“. Bet, aišku, kitais metais vėl veždavosi ir kankindavosi.
– Kokie yra tavo hobiai?
– Aš manau, kad jeigu tu esi laisvas, nepriklausomas, išsilaisvinęs ir žingeidus žmogus, tai tų hobių gali turėti daug. Manau, kad yra labai svarbu save visapusiškai tobulinti, kad tai nebūtų vien tik menas ar vien tik sportas. Nes tada tampi ribotas.
Kai kas sako – o, Kaune nėra ką veikti. Jei tu eisi per visas veiklas, nespėsi net pamiegoti. Ir jeigu tu sakai, kad nėra ką veikti, tai esi labai riboto mąstymo. Tada imk sukurk renginį, kuris būtų ko nors vertas. Bet visi laukia, kad atneštų ant padėkliuko. Ypač mane erzina, kai bėga iš mažesnio miestelio į vos didesnį, iš Kauno į Vilnių. Suprasčiau, jei į Maskvą ar Niujorką, čia jau būtų kitas lygis. O ką pakeis tie 90 kilometrų? Tai yra bėgimas nuo savęs.
– Kas Tau yra stabdžiai? Ar turi juos? Ar dažnai tenka naudoti? Kas tau yra poilsis?
– Nemeluosiu ir savęs nedievinsiu. Faktas, kad aš esu maksimalistas ir
Moku išsikrauti per varžybas ir visokius iššūkius, o mintis išvalyti pabėgęs į kalnus. Galiu pakilti kaip feniksas iš pelenų ir vėl varyti.
visada lėkdavau ir bėgdavau visiškai save išsunkdamas. Kai dirbau kalnuose, pravesdavau grupę, keldavausi pirmas, viską paruošdavau, paskui dirbdavau visą dieną kontroliuodamas, saugodamas, gelbėdamas ar mokydamas 30 – 50 žmonių. Tada dar vakarėliai, iš kurių garbės ir orumo reikalas yra išeiti paskutiniam, išgerti daugiausiai, pašokdinti daugiausiai panų ir t.t. Čia yra mano problema. Ir kai grįždavau po tokio sezono namo, dienai ar dviems įkrisdavau į duobę, kurioje būdavo tik letargas ir snaudulys: valgai, miegi, miegi, valgai ir žiūri bukom akim į TV. Ir staiga tik jauti, kad kažkas pradeda tau sukti vidurius, kažkoks malūnėlis įsijungia. Tada tik „op“ ir vėl rauni kur nors.
Tai čia ta pasyvioji mano būsena. Tiesiog aš labai mėgstu kiną, teatrą ir pasineriu į tą malonumą, atjungdamas organizmą ir nuo agresyvaus bujojimo pereidamas į visiškai pasyvią letarginę būseną.
– Ar nekeli sau per didelių reikalavimų? Juk kartais nutinka ir nesėkmės.
– Aš visą gyvenimą mokausi iš nesėkmių, nes esu spartietiško tipo. Štai kad ir garsieji „Robinzonai 2001”. Buvau sumaltas su š... visiškai. Charizmatiškas išsišokėlis, einantis iki finalo – ant manęs labai gerai buvo vežti projektą. Net mano artimi žmonės negalėjo pakelti, kas jiems netiesiogiai buvo skirta, nes jie pažinojo tą, ant kurio lojo ir jiems buvo gėda. O ant manęs ėjo visas srautas. Nes tame koviniame filme aš buvau neigiamas herojus, Lietuvos teroristas numeris vienas.
Tos nuoskaudos, įgėlimai ir spyriai buvo nuo pat jaunystės, kai taršė visi, kas netingėjo. Taip ta „skūra“ ir atsirado. Aišku, gal kažkas ir kaupėsi. Bet šitoj vietoj mano labai geras būdas, nes aš išsilieju ir po 15 minučių galiu prieiti, apsikabinti, pabučiuoti ir visko kaip nebūta. Moku išsikrauti per varžybas ir visokius iššūkius, o mintis išvalyti pabėgęs į kalnus. Galiu pakilti kaip feniksas iš pelenų ir vėl varyti. O kiti palūžta.
– Kas toliau? Kas bus, kai neliks iššūkių?
Vyriškumas pirmiausia turbūt yra atsakomybė už savo poelgius – jeigu padarai klaidą, kokia ji bebūtų, sugebėk tai pripažinti.
– Jų visada bus. Kvaila jų nuolat ieškoti, bet aš tą darau. Pastaraisiais metais yra nauja mada tarp aktyvių ir sportuojančių žmonių per savo gimtadienį nubėgti tiek kilometrų, kiek tau metų. Man neįdomu, nuobodu, kartojasi. Tada nusprendžiau – 39-ojo gimtadienio proga per 39 dienas padarysiu 39 kartus 39 skirtingus dalykus. Tą pačią dieną visoje Lietuvoje buvo totalus ižas. Aš šokau į upę su baidaryte ir plaukiau, prairklavau 3,9 km per tą visiškai naikinančią stichiją. Po kiek laiko plaukiant tuos 3,9 km išsivystė naujas projektėlis. Tik plaukimo. Paskui kažkas FB užmetė, kad čia niekai, tada aš uždeklaravau, kad per artimiausias 390 dienų praplauksiu 39 kartus po 3,9 km. Ir turiu padaryti tai skirtingose pasaulio vietose. Taigi iš to gavosi du skirtingi projektai. 39.39.39 – tai 39 įvairaus plauko nesąmonės, visi tai sutapatina su žodžiu iššūkis, nors aš jo niekad nenaudojau, tiesiog „fun“. Nėra jokio iššūkio. Neįdomu. Linksminamės. Ir 39 plaukimai skirtingose pasaulio vietose po 3,9 km.
Ką darysiu toliau? Juk sausio 6-oji ne už kalnų ir 40-mečio proga reikės vėl kažką daryti. Tai gal 4 Ironman’o varžybos? O gal bėgti 400 km? O gal minti 4000 km? O gal 400 šuolių su parašiutu? Kas žino? Jau kvailystės galvoje vėl pradeda suktis. Kaip save bandyčiau nuo to atriboti, vis tiek tas grįžta.
Dabar turiu didelių problemų su koja, nes operacija, matyt, nepraėjo be pasekmių, o ir aš nesu pavyzdingas pacientas. Situacija tokia, kad negaliu nei forsuoti, nes koja fiziškai to neleidžia, bet negaliu ir atsigulti, nes jei paguliu parą, paskui savaitę nepaeinu, nes koja atrofuojasi. Jei paguliu dvi paras, turiu mėnesį atstatinėti koją, kad ji pradėtų funkcionuoti. Dabar turiu būti nuolatinėje sveikatinimosi būsenoje, kas man yra praktiškai neįmanoma, nes aš neturiu kantrybės. Tačiau „gyvenimo didžėjus“ stato mane į vėžes, tad turiu mokytis disciplinos.
– Kas yra būtiniausi dalykai tavo gyvenime? Be ko tu negalėtum gyventi?
– Aš galiu be daug ko išgyventi, bet iš pradžių turbūt reikėtų bent savaitę pasikankinti, būtų kažkoks adaptacinis periodas. Sunkiausia būtų be interneto, kuris yra idealus dėl filmų, o juos aš mėgstu žvėriškai. Kitas dalykas – urvas, į kurį galėčiau pabėgti, kai reikia išsivalyti savo vidų. Jis būtinai reikalingas. Tu tokiu būdu pabėgi nuo žmonių. Įlendi, atsijungi, užsidarai, taip vyriškai atguli, atbezdi, atėdi, atsmirdi. Kaip kokia lerva taip išbūni ir tada tik „punkšt“, pajunti, kad ten kažkas viduje užvirė. Pašoki ir vėl varai.
– Kas yra vyriškumas tavo akimis?
– Tai yra labai atsakingas klausimas. Ir turbūt vienas iš tų klausimų, į kuriuos reikia ilgai ieškoti atsakymo. Išgryninti savyje.
Vyriškumas pirmiausia turbūt yra atsakomybė už savo poelgius – jeigu padarai klaidą, kokia ji bebūtų, sugebėk tai pripažinti.
Prisiėmimas atsakomybės, sugebėjimas atstovėti savo idėją, nepasiduoti, būti sąžiningam prieš save ir prieš aplinką. Pirmiausia – nemeluoti sau. Mes atsikeliam su melu ir nueiname miegoti su melu. Mes manipuliuojame, sukam uodegas.
Pripažinti savo silpnybes yra vyriška. Gebėti atvirai apie tai kalbėti. Jeigu tau skaudu, kad išsiskyrei su mylimu žmogumi, tai pripažink ir nevaidink erelio. Tau skaudu, tu velki šleifą ir dar vilksi jį dvejus ar penkerius metus.
Mes neseniai su draugais buvom pabėgę į miškus ir viena iš diskusijų buvo apie kūno kultą. Kas yra gražus kūnas – ar tas išpuoselėtas, kasdien gražinamas sporto salėje, kuris išėjus į gatvę ar į mišką sunyksta ir negali vaiko žmonai panešti, nes dar gal nusibrozdins ar susiteps. Nors vizualiai tai yra Apolonas... Ar tas natūralus, su šiokiu tokiu lašinuku, bet einantis, darantis, išsisemiantis ir vėl pakylantis?
Mums gal visiems norėtųsi turėti gražų kūną, bet vyriškumas yra gal apie tą
Pirmiausia reikia nemeluoti sau. Mes atsikeliam su melu ir nueiname miegoti su melu.
tikrą energiją, kaip senovės Spartoje, kurios kariai neturėjo tobulo pilvo preso, bet išgyvendavo bet kokiomis sąlygomis. Tai kova ir nebijojimas išeiti iš savo komforto zonos.
Dar negaliu pakęsti veidmainystės. Tai yra šlykštu ir nevyriška. Jeigu tu nekenti žmogaus ir manai, kad jis yra toks ir kitoks, pasakyk jam tiesiai į akis, kad tau nepatinka jo atliekami veiksmai, išsakomos mintys, tu nesutinki su tuo, o ne deklaruok per aplinkui kaip bailys. Mano 10-ies taisyklių sąraše viena yra „akis į akį“. Ir jokio puolimo iš nugaros.
Dar vienas dalykas, kuris yra mano 10-ies garbės ir orumo kodekso taisyklių sąraše, „Nedaryk to, ko nenori, kad darytų tau“. O paraleliai tai išeina į daugiau dalykų. Pavyzdys. Negriauk šeimų, nesimylėk su ištekėjusiomis moterimis, nekabink joms makaronų, nežaisk žaidimų, neišvedinėk iš kelio. Aplink yra pilna laisvų moterų, kurioms reikėtų tavo dėmesio. Tai čia toks vienas iš daugelio ir pakankamai banalus pavyzdys. Bet faktas – pridarantis daug žalos ir skausmo gyvenime.
Vyriškumas atsiranda tik tada, kai tu analizuoji savo klaidas. Tai reiškia, kad vyru tu tampi pridaręs krūvą klaidų, turėjęs skausmingas patirtis ir tik tokiu skaudžiuoju būdu valydamasis. Ypač jei tu esi spalvotas, gyvas, tai tu sukeli bangas. Ir tiems, kurie aplinkui nemoka plaukti, tos net ir menkos bangelės, kurios eina ratilais, yra labai nepatogios. Nes jos skandina, užgožia, suteikia diskomfortą, ir jeigu jie yra silpni, bando tau keršyti.
– Kokia yra tavo svajonių moteris?
– Čia jautri tema. Bėgant metams daug ką supranti kitaip. Mano jauno, kai dirbau kalnuose, vizija buvo tokia. „Atsisuku ir matau: leidžiasi nuo kalno ideali slidininkė. Jos technika tobula. Ji nusileidžia, mes susipažįstam. Vakare nueinam į klubą, idealiai pašokam, nes ji puiki šokėja, tobulai valdanti kūną. Naktį mes pasimylim, ir tai yra tobulas seksas, idealiai suderinti kūnai. O ryte dar pasirodo, kad ji yra nuostabi šeimininkė, nes dar pagamina nuostabius pusryčius“. Tai čia yra jauno paistalai. Bet tai buvo svajonė.
Norisi, kad moteris būtų tokia protinga, kad kartais leistų man „nusirauti“. Kad leistų man pabėgti į savo urvą ir išsivalyti, prisiimdama tuo metu visus rūpesčius, kuriuos turėčiau aš vykdyti ir suprastų tai, ko moterys dažniausiai nesupranta.
Bėgant metams tu suvoki, kad tarpinės tarp tų keturių elementų yra turbūt svarbesnės nei tie patys keturi elementai. Ir kad tobulų žmonių nėra. Ir kad tu vis tiek turi susitapatinti, atleisti, priimti, nuryti karčią seilę. Ir tada taisyklė pasikeitė. Ji vystėsi į tai, kad partneris turėtų būti tas, su kuriuo jūs iš esmės gimimo pradmėj būtumėt skirtingi, tai reiškia, papildytumėte vienas kitą, o gyvenimo tėkmėj būtumėte kryptingi, reiškia, jūsų tikslas būtų vienas. Vadinasi, jūs turite vieną tikslą, pomėgį, siekį ir einate ta kryptimi. O būdas, kaip tai padaryti, yra kaip smagratis – gal kur nesueis du dantukai, bet jūs vienas kitą papildysite, prisiderinsite.
Tai buvo idealus mano dabartinio suvokimo variantas. Ir galiausiai aš supratau, kad buvo partnerių, kurias rinkausi dėl sekso, nors žmogus buvo visiškai kitos pasaulėžiūros, iš visai kitos šeimyninės aplinkos. Paskui buvo partnerės, su kuriomis vienijo bendri tikslai, siekiai, sportas. Bet va tie smagračio dantukai buvo nevienodi ir vienas į kitą vis atsitrenkdavo. Ir kokia bebūtų chemija, daug kas idealu, bet nesueina.
Supratau vieną dalyką – aš visiškai negaliu veidmainiauti ir tapti šlepete, kad mane valdytų žmogus, kuris tuo metu daro neteisingą sprendimą. Aš negaliu visiškai susilyginti su žeme!
Be to, aš esu žiauriai pavydus. Tas jausmas man tiesiog rauna stogą. Dėl to man reikia visiško atvirumo. Todėl ir sakau – atsikelk ir pradėk dieną nemeluodamas. O jeigu ne, tai ji baigsis su tokia nusivilkusia melų grandine, kad į lovą eisi visas susipainiojęs.
Ir dabar yra jau trečioji moterų mano gyvenime versija – ji turėtų būti pirmiausia protinga, įžvalgi, sugebanti adaptuotis ir atleisti mano išsišokimus, mano isterijas ir netobulumus. Nes aš esu toks – jeigu man per pirmąsias tris minutes šoka į akis – tada konfliktas garantuotas. Bet duok man po konflikto 3 minutes ramybės, kol aš save išpjaustau, sudėlioju taškus, ateinu nusiraminęs ir sakau: taip, atsiprašau, kaltas. Buvau asilas, emocijos užvaldė. Taip aš save dabar auklėju ir šių metų išsivalymai yra apie tai, kad į kiekvieną įžeidimą ir veiksmą turiu reaguoti ramiai.
Faktas, kad norisi tą savo genofondą perduoti kažkam, norisi vaikų ir protingos moters, su kuria būtų galima keliauti tolyn, auginant tuos „zdraicus“, tikiuosi, tokius pačius kaip aš. Bet kad moteris būtų tokia protinga, kad kartais leistų man „nusirauti“. Tai reiškia, kad leistų, kai man to reikia, pabujoti su draugais, kartais išgerti ir kad tai suprastų, nevažiuotų per smegenis ir nestuksentų, nes žinotų, kad man reikia išsikrovimo. Kad leistų man pabėgti į savo urvą ir išsivalyti, prisiimdama tuo metu visus rūpesčius, kuriuos turėčiau aš vykdyti ir suprastų tai, ko moterys dažniausiai nesupranta. O tai aš kompensuočiau atitinkamu dėmesiu jai.
