Rolandas kilęs iš Pakruojo krašto. Studijuoti išvykęs į Vilnių sostinėje praleido 15 metų, dar keletą – užsienio valstybėse dirbdamas kelionių vadovu. „Dabar jau esu priregistruotas Gataučiuose. Gyventojų skaičius, man grįžus, kaime padaugėjo iki dvylikos“, – sako pašnekovas, nuo 2019-ųjų pabaigos užsiimantis intensyviais remonto darbais prosenelio Juozapo name, kuris, kaip spėjama, buvo pastatytas apie 1926-uosius.
Buvo dvi išeitys – nugrius arba remontuoti
Paklaustas, kas pastūmėjo tokios minties – apsigyventi prosenelių žemėje ir susiremontuoti prosenelio namą – link, Rolandas sako, kad čia susidėjo keli aspektai:
„Yra tam tikri dalykai gyvenime, apie kuriuos mąstome, ir juos arba reikia padaryti, arba jų nedaryti. Daug ką atidedame ateičiai, dažniausiai – senatvei.
Žiūrėjau labai racionaliai: yra namas. Koks jo galimas likimas? Dvi išeitys: arba jis nugriūva, arba jį reikia remontuoti. Tada peržiūrėjau, kam iš giminaičių būtų aktualu, kam rūpi. Kitas klausimas buvo – kada daryti? Senatvėje? Tada nebebus nei noro, nei jėgų.
Pateiksiu tokį pavyzdį. Išvažiuodavau su turistais į Italiją, Toskaną, kur vynuogynai ir romaninės bažnyčios. Vaikštai po tuos miestelius, kaimelius, visi alpsta, kaip čia gražu, kaip norėčiau čia gyventi. Bet negali, nes nei tam turi pinigų, nei čia tavo turtas, žemė.
Man draugai yra sakę, kad Gataučiai – kaip Tvin Pyksas. Na, taip, atvažiuoji į kaimą – jo pradžioje stovi sudegęs namas, kitame kaimo gale – dar vienas sudegęs namas, bet man čia gera.
Ir tada atėjo mintis, kad mes čia, Lietuvoje, iš esmės turime viską. Daugelis mūsų turi užmiesčio sodybą su didžiuliais plotais, kai visa Europa gyvena susispaudusi, o užsienyje tai turi tik turtingi žmonės. Pasvajodavai, kad norėtum gyventi kokioje Kretoje, bet esmė, kad ten nėra to, kas vadinama paveldėjimu, palikimu.
Taigi man pradėjo dėtis tie dalykai, supratau, kad viskas čia, išskyrus kalnus, yra. Mūsų kraštovaizdis čia nėra gražus – miškų daug nėra, ežerų nėra, visur lygumos, bet man tie plotai kažkur užstrigo – čia net nėra, kur akiai užkliūti. Man pasirodė smulkmena, kad čia nėra kalno ar ežero, juolab mes galime judėti ir keliauti.
Kiti žmonės tokiose situacijose svarsto: o tai kaip darbas, kaip į jį nuvažiuosi? Tai pandemija puikiai parodė, kad darbas gali vykti ir iš namų, kita vertus, per tą laikotarpį mums, laiką leidžiant čia, bent stogai nenuvažiavo, – juokdamasis pasakoja pašnekovas.
– Man draugai yra sakę, kad Gataučiai – kaip Tvin Pyksas. Na, taip, yra gražesnių vietų, čia atvažiuoji į kaimą – jo pradžioje stovi sudegęs namas, kitame kaimo gale – dar vienas sudegęs namas, bet man čia gera, tai yra mano vieta, mano šeimos vieta ir yra žmogus, kuris nori kartu čia būti.
