Sostinės sieną papuošė Ukrainos herojais
Jau ne vienus metus pagrindinis Rolando pajamų šaltinis yra animacija, judanti grafika ir vaizdo įrašų projektai, tačiau prasidėjęs karas priminė jam kiek primirštą hobį – piešimą ant sienų.
„Anksčiau buvo periodas, penkerius ar net daugiau metų, kai piešimas ant sienų buvo mano darbas visu etatu. Menininko karjerą pradėjau nuo grafičių, – prisimena R.Ivanauskas. – Ketverius metus gyvenau Jungtinėje Karalystėje, dirbau įmonėje, su kuria, kurdamas dizainą, važinėjau po Ameriką, Dubajų. Ten mano piešinių buvo daugiau nei Lietuvoje.“
Grafičius Rolandas mėgo būtent dėl to, kad jis suteikia socialumo. Todėl ir dabar, Ukrainoje vykstant karui, vyras prisiminė užmirštą talentą ir nusprendė taip išreikšti palaikymą.
„Turiu artimų draugų, kurie gyvena Kyjive, todėl įvykius išgyvenu gana artimai, jaučiu nerimą“, – neslepia R.Ivanauskas.
Rusijai užpuolus Ukrainą, Rolandas pirmiausia ėmėsi kurti animaciją, tačiau netrukus pamatė, kad jo sekami užsienio piešėjai dalijasi grotažyme ir ragina visus solidarizuotis bei eiti piešti taip parodant vienybę.
„Idėja mano piešiniui kilo iš „Kyjivo vaiduoklio“, kuris, būdamas naikintuvo pilotas, per pirmas karo dienas, manoma, nukovė daug rusų lėktuvų. Mane tai labai įkvėpė, jis buvo viena pirmų pozityvių žinių. Pats kariauti nuvažiuoti negaliu, bet išreikšti palaikymą norėjau.
Tuomet, žinoma, reikėjo ir Volodymyro Zelenskio, kuris parodė stiprią lyderystę. Pamaniau, kad žmonėms tai bus artima. Pavyzdžiui, kai piešiau, priėjo šeima, kur maža mergaitė rusiškai ar ukrainietiškai paklausė, ką dėdė piešia. Mama jai atsakė, kad čia – jų prezidentas“, – pasakoja R.Ivanauskas.
Piešinį pamatę žmonės reaguoja pozityviai
Rolandas šypteldamas sako, kad 99,9 proc. praeivių į jo piešinį požeminėje perėjoje prie Vingio parko reagavo itin pozityviai. Visgi per šešias dienas trukusį darbą vyrui teko susidurti ir su keliais žmonėmis, kurie turėjo kitokią nuomonę.
„Viena moteris klausė, kam piešiu, nes tai niekuo nepadeda, ir geriau eičiau kariauti. Tačiau piktų komentarų nebuvo, – tikina R.Ivanauskas. – Ypač nustebino vyresni žmonės – kartais atrodo, kad senesnė karta turi kitokias pažiūras, bet visi dėkojo, džiaugėsi, jog yra jaunimo, kuris palaiko, kaip gali.“
Piešinį su Ukrainos herojais Rolandas įgyvendino vienas – pats viską iniciavo ir naudojo savo pinigus. Būtent dėl pastarosios priežasties vyras kol kas daugiau sienų gražinti neketina, kadangi tai nemažai kainuoja.
„Vien šitam piešiniui išleidau apie 200–250 eurų. Norisi piešti, bet kartu bandau aukoti, kiek galiu – kol kas galvoju, kad tam pinigus paskirti apsimoka labiau, – svarsto R.Ivanauskas. – Dabar mano stiprioji pusė yra animacija ir vaizdo įrašai, tad mąstau, kaip galėčiau skleisti žinią šiuo būdu.“
Vilniuje su palaikymu Ukrainai pagražinta yra ne vien ši siena – piešinių galima rasti ir, pavyzdžiui, po Geležinio Vilko tiltu. Anot Rolando, tai yra jo ir kolegų darbas, kai visi draugiškai susirinkę piešė.
„Palaikymo žinia yra universali, ji džiugina ir ukrainiečius. Žinoma, jiems dabar kitokios pagalbos reikia, bet kiekvienas stengiamės padėti savaip. Iš pradžių planavau, kad piešinys bus kaip palaikymas Ukrainai, bet susidūriau su tiek pozityvių žmonių, jog dabar tai yra parodymas, kad esame visi kartu.
Kai matome, jog žmonės socialiniuose tinkluose reiškiasi priešiškai, gali pasirodyti, kad jie sudaro daugumą. Tačiau iš tiesų tų, kurie yra už Ukrainą – daugiau“, – įsitikinęs R.Ivanauskas.