„Kaip visa tai paaiškinti, dabar ne stalinizmo laikai. Bet su mūsų šeima buvo elgiamasi kaip Stalino valdymo laikais. Tuojau buvo pradėta daryti krata namuose. Ieškojo ko, ir patys nežinojome. Tik vienas kažkaip netyčia išsireiškė, kur laikote trispalvę vėliavą. Tai, matyt, jos ir ieškojo. Surado sūnaus pieštus piešinius. Juos ir pasiėmė“, – savo prisiminimuose, suguldytuose iš sąsiuvinio išplėštuose popieriaus lapuose, rašė R.Kalantos mama Elena.
Platus, gana aiškiai įskaitomas raštas, o raidėse ir sakiniuose justi skausmas, nuovargis ir to meto santvarkos realybė: „Vieną sekmadienį, t. y. gegužės 14 dieną, jis išėjo iš namų net sudie nepasakęs ir jau sugrįžo tik jo lavonas. Tai buvo tragiškiausia diena šeimos gyvenime.“
Kada šie prisiminimai rašyti – nežinia. Tačiau laikas po devyniolikmečio R.Kalantos susideginimo šios šeimos gyvenime taip pat išdegino žymes. Šeimai teko ne tik susitaikyti su viešumu, tačiau ir skaityti to meto žiniasklaidą, kurioje R.Kalanta buvo vadinamas psichiniu ligoniu.
Kaip 2018 m. yra rašęs portalas „Kas vyksta Kaune“, 1972 m. gegužės 14 d. prieš tuometinio miesto vykdomojo komiteto pastatą R. Kalanta apsipylė degiu skysčiu ir užsiliepsnojęs sušuko: „Laisvę Lietuvai!“. Atvykę medikai jaunuolį rado be sąmonės, skubiai išvežė į ligoninę. Gydymo įstaigoje jam konstatuoti viso kūno II ir IV laipsnio nudegimai. R.Kalantos gyvybė užgeso 1972-ųjų gegužės 15 d. ryte.
Paskutinis įrašas R.Kalantos užrašų knygelėje: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. Šiuo poelgiu jis tarsi siekė pasakyti, kad totalitarinė santvarka yra žudanti ir ragino siekti Lietuvos išsilaisvinimo.
Po šio įvykio Lietuvoje prasidėjo visuotinis pasipriešinimas, ypač aktyvus jis buvo Kaune, o R.Kalanta imtas vadinti Laisvės šaukliu.
2000 m. liepos 4 d. R.Kalanta po mirties apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, 2005 m. jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.
2002 m. gegužės 14 d. Miesto sodelyje atidengtas paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys).
Brolio žmona: tos šeimos vyrai nekalbūs
Dalis šio pasakojimo bus iš Romo Kalantos brolio Arvydo žmonos Jolantos lūpų. Tiesa, pati ji nėra šių įvykių liudininkė.
1972 metų pavasarį Jolantai buvo dešimt metų. Jos būsimam vyrui Arvydui – 14. Pora susipažino apie 1980-uosius, o susituokė 1983-aisiais.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus daugiau kalbėti apie Romo Kalantos atminimą, o Kauno IX forto muziejuje vykstant renginiams, J.Kalantienė tapo šios šeimos atstove ir tokių paminėjimų dalyve: „Nes, žinot, tos šeimos vyrai yra labai uždari ir nekalbūs, tad išėjo taip, kad atstovas visuomenėje esu aš.“
Kai Jolanta susipažino su Arvydu, buvo studentė. Kas buvo Romas Kalanta – ji žinojo. Nes, kaip sako pati, šeimoje apie tai buvo kalbėta. Tada, kai pora nutarė tuoktis, nerimo buvo ir Jolantos giminėje.
„Bet man tada rūpėjo tik mano žmogus. Esu labai dėkinga tėvui, kad nestabdė, kad leido. O tuo metu giminėje buvo tokių baimių. Juk Kalantų šeima buvo ypatingai prižiūrima, stebima. Aš mokiausi institute, nebuvo minčių, kad į užsienį kur galėsiu išvažiuoti ar panašiai“, – sakė J.Kalantienė.
Moteris prisimena: kai būdavo metinių laikas, einant į Kalantų namus, jai vyras sakydavo: štai už vieno kampo stovi vienas draugovininkas, už kito – kitas.
Tačiau ir prie tokio dėmesio galima įprasti: „Žinojau, kad esame stebimi. Stebi, tegul stebi. Ir telefonų, tų paprastų, manau, kad klausėsi.“
Kaip buvo informuota visuomenė?
R.Kalantos susideginimas Lietuvoje sukėlė sumaištį, nes sovietų sąjungoje tai buvo precedento neturintis atvejis. Netrukus po to į Kauno gatves išėjo protestuojantys žmonės, o demonstracijas malšino milicija, kariuomenė, saugumiečiai.
Kylanti pasipriešinimo santvarkai banga buvo pernelyg didelė, o įvykis Muzikinio teatro sodelyje sukėlė atgarsius ne tik Lietuvoje, tad sovietmečio valdininkams ir saugumiečiams teko ieškoti būdų ir žodžių, kaip apie tai, kas vyksta Kaune, pranešti žiniasklaidoje.
Kaip savo prisiminimuose rašė Juozas Baltušis, pirmą kartą apie įvykius Kaune jis išgirdo gegužės 18-ąją:
„Kaune vos ne revoliucija. Praeitą sekmadienį miesto sode, priešais Muzikinį teatrą susidegino, apsiliejęs benzinu, Romas Kalanta. Buvo susitarta, kad jį laidos ketvirtadienį 16 valandą, tačiau susirinkę žmonės staiga sužinojo, kad palaidotas dviem valandom anksčiau. Žmonėse kilo didelis pasipiktinimas. Tūkstančiai jų užtvindė Laisvės alėją, prasiveržė iki Saugumo rūmų ir čia skandavo „Laisvę Lietuvai“, „Atvaduosim Vilnių“, dar kažką (...). Dabar pilna visokiausių gandų, o kaip yra iš tikrųjų, niekas nežino. Užsienio radijo stotys tyli apie šį įvykį.“
Išties, informacijos pateikiamas vėlavo. Matyt, sąmoningai. J.Baltušis cituoja gegužės 20 dieną pasirodžiusią publikaciją tuometinėje „Kauno tiesoje“. Ji buvo pavadinta keistu pavadinimu: „Kauno miesto prokuratūroje.“ Tuomet spaudoje buvo rašyta, jog šiam įvykiui tirti, tardymo organų nutarimu, buvo paskirta ekspertizė.
„...ištyrę turimus dokumentus, R.Kalantos užrašus, laiškus, piešinius, klasės darbus, o taip pat priėmę dėmesin jo tėvų, mokytojų, draugų parodymus, padarė išvadą, kad R.Kalanta buvo psichiškai sergąs žmogus ir nusižudė, būdamas liguistoje būsenoje.“
2015 metais portale bernardinai.lt Vita Vinickytė, rašydama apie Romo Kalantos protesto atgarsius Kauno kultūriniame gyvenime, taip pat citavo to meto spaudą.
Pasak autorės, tame pačiame laikraštyje ir tą pačią dieną – gegužės 20-ąją – buvo paviešinta ir redakcijos pozicija:
„Miesto darbo žmonės vieningai smerkia grupės chuliganų išpuolį, pritaria priemonėms, kurių buvo imtasi viešajai tvarkai užtikrinti (po gegužės 20 dienos publikacijos, grupė paauglių išėjo į gatves protestuoti).“
V.Vinickytė rašo, kad piliečiai, rašę redakcijai laiškus, tvirtino sutinkantys su tuo, kad chuliganams, kurie eina į gatves ir protestuoja, negalima daryti jokių nuolaidų, esą juos reikia bausti. J.Sikorskio (socialistinio darbo didvyrio) bei A.Tamašausko (LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputato) pranešime skelbiama: „Grupelės chuliganų ir dykaduonių išpuoliai mūsų miestui garbės nedaro. Dori ir sąžiningi darbininkai smerkia išsišokėlius, jie visada pasiryžę padėti viešosios tvarkos saugotojams. Mes sakome: „Chuliganams – jokių nuolaidų! Visą energiją nukreipkite naudingam darbui. Žinokite, kad nebaudžiamai kelti netvarką jums niekas neleis! Toks mūsų darbininkų žodis.“
„Kitame skaitytojo, Medicinos instituto profesoriaus J.Brėdikio laiške rašoma, kad jį labai nustebino jaunų žmonių protestai sužinojus teismo medicinos ekspertizę. Jaunuolių elgesį daktaras vertina kaip bandymą įžiūrėti kažką neįprasto sergančio vaikino diagnozėje.
Tame pačiame laikraštyje pateiktas ir B.Šulinskienės, audėjos, pernelyg propagandinis laiškas: „Aš – audėja. Kartu su savo darbo draugėmis triūsiam savo Tėvynės labui, visų žmonių gerovei, nes nėra nieko gražesnio ir vertingesnio, kaip atkakliai dirbti, kurti materialines gėrybes. Mes visos labai pasipiktinome ir smerkiame tvarkos pažeidėjus, kviečiame visus kolektyvus sustiprinti auklėjamąjį darbą, o pasitaikantiems iškrypėliams duoti prideramą atkirtį“, – „liaudies balsą“ citavo to meto spauda.
Mamai buvo liepta rašyti, kad sūnus sirgo psichine liga
J.Kalantienė pasakoja, kad R.Kalantos mama Elena buvo verčiama raštu išdėstyti nepalankią nuomonę apie sūnų. Neva šis sirgo psichikos liga.
„Mamai buvo liepta parašyti, bet ji atsisakinėjo, sakė, aš ant savo vaiko nerašysiu. Tada buvo grasinama, kad kitiems vaikams bus blogai, kad šeimai bus sunkumai, neteks darbo. Tada ji keletą paaiškinimų parašė, bet vis netiko. Po to mama pasakė: duokit, ką reikia, o aš pasirašysiu“, – pasakojo J.Kalantienė.
Žinutės apie Romo mirtį buvo publikuojamos paskutiniuose puslapiuose.
Šeimoje buvo saugomi ir to meto laikraščiai. Kaip sakė J.Kalantienė, žinutės apie Romo mirtį buvo publikuojamos paskutiniuose puslapiuose. Visur buvo teigiama, kad R.Kalanta sirgo psichine liga.
„Negatyviai viskas, rašyta po nedaug. Komjaunimo pasmerkimai, eilinė propaganda“, – sakė R.Kalantienė.
A.Sniečkus: R.Kalantos susideginimą bandoma panaudoti antitarybiniams tikslams
Pasakodamas apie įvykius Kaune J.Baltušis savo prisiminimuose rašo, jog gegužės 21-ąją prabilo ir užsienio radijo stotys. Buvo tvirtinama, kad R.Kalanta buvęs religingas, susideginęs vardan protesto prieš katalikų bažnyčios persekiojimus Lietuvoje.
„Versija visiškai nepatikima, juoba, koks gi tikras katalikas protestuos savižudybės forma? Šito būti negali ir šito nėra“, – rašė J.Baltušis.
Kaip rašoma knygoje „Romo Kalantos auka. 1972 metų Kauno pavasaris“, kurią 2002 metais išleido leidykla „Baltos lankos“, propagandinė kampanija Lietuvoje prasidėjo dėl to, jog žinia apie įvykį pasiekė vakarų žiniasklaidą.
Per ELTOS-TASS'o bei APN agentūras į užsienio spaudą buvo perduota nemažai medžiagos, demaskuojančios „buržuazinės propagandos melą“.
Išeivijos lietuvių spaudai per LTSR Užsienio reikalų ministeriją labai operatyviai buvo pateiktas interviu su R.Kalantos motina. Kaip teigė tuometinis Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus, didelę paramą prieš R.Kalantą nukreiptai propagandai suteikė JAV kairiųjų spauda: „Laisvė“, „Vilnis“ ir „Liaudies balsas“. Spaudoje buvo komentuojamas ekspertų komisijos nutarimas, pasirodė daug straipsnių apie kauniečių gyvenimą ir darbus.
„Siekta aktyviai propaguoti respublikos ekonominius, visuomeninius ir kultūrinius laimėjimus, iškelti tarybinių tautų neišardomą draugystę ir bendradarbiavimą (...). A.Sniečkus laiške „pažangiam JAV lietuviui“ V.Andriuliui „pasiskundė“, kad užsienio propaganda R.Kalantos susideginimą bando panaudoti antitarybiniams tikslams (...). Laiške A.Sniečkus taip pat padėkojo „pažangiai“ JAV ir Kanados spaudai, išspausdinusiai „teisingai įvykius nušviečiančią medžiagą“, – rašoma knygoje.
Tačiau tai – tik pavieniai tokio pobūdžio atgarsiai užsienyje – sovietinį požiūrį atspindėjo tik užsienio lietuvių komunistinė spauda.
Dauguma išeivių R.Kalantos poelgį vertino kaip pasiaukojimą kovojant dėl Lietuvos laisvės. Panašią informaciją skleidė dauguma JAV, Vakarų Europos žiniasklaidos priemonių.
1974 metų gegužės 15 dienos laikraštis „Dirva“, kuris buvo leidžiamas Niujorke, rašė: „Kai liepsnose išnyksta lietuvio kūnas, jis jau niekada nebeišdils iš tautiečių atminties ir nebedings iš tautos istorijos puslapių.“
Rengiant publikaciją naudota informacija iš knygų „Romo Kalantos auka. 1972 metų Kauno pavasaris“, „Juozas Baltušis. 1970-1975. Vietoje dienoraščio“, remtasi 2015 metų portale bernardinai.lt publikuotu Vitos Vinickytės tekstu „Romo Kalantos protesto atgarsiai Kauno kultūriniame gyvenime“, taip pat 2018 metų publikacija portale kaunas.kasvyksta.lt
