„Netiesa, kad vyrai neverkia“, – sako aktorius Saulius Siparis. Ir jei staiga nutiktų stebuklas, leidžiantis pokalbiui pasikviesti neegzistuojančias būtybes, S.Siparis pasikviestų Fortūną. Jai, sako, turėtų nemažai klausimų. Ji aktoriui buvo ir dosni, ir atsukdavo nugarą. Kartais tylėdavo, kartais mirktelėdavo akimi, o kartais palikdavo vieną savo paties erdvėse. Išsikapstyk, jei sugebėsi.
„Aš visą laiką laukiau Fortūnos. Kartais ji ateidavo, kartais – ne“, – šypteli S.Siparis, kai jo namuose sostinės Naujamiestyje verčiame nuotraukas. Jų šimtai, o jos – pati geriausia atminties talpykla.
„Žinot, kas liūdniausia? Kad viskas – jau buvo“, – tarsteli. Ir taip vėl, atrodytų, tampo savąją Fortūną už skverno. Flirtuoja su ja.
Tačiau, antra vertus, jei gyvenimas būtų tiesi linija ir vienodas visiems, jame neliktų žavesio.
„Nes visko reikia. Komunistai juk norėjo padaryti, kad visi būtų vienodi. Žmonės lygūs? Ne, nelygūs. Taip negali būti, visi mes skirtingi. Tame ir yra gyvenimo žavesys. Antraip būtų baisiai nuobodu“, – sako S.Siparis.
– Sauliau, keliaukime į jūsų vaikystės namus, kur jūsų, grįžtančio iš mokyklos, o vėliau – iš studijų tuometinėje konservatorijoje, laukia mama, aktorė Marija Rasteikaitė. Kokie buvo tie namai?
– Fantastiški. Mūsų namuose nuolat lankydavosi profesoriai, menininkai, mokslininkai. Tie namai turėjo savo dvasią, juose buvo gyvenimas. Mano mama aktorė Marija Rasteikaitė nugyveno fantastišką gyvenimą. Ji labai mylėjo gyvenimą, tik išėjo iš jo anksti, būdama 58-erių.
Pamenu, mūsų namuose lankydavosi kosmonautas Aleksejus Leonovas. Tai žmogus, kuris pirmas pasaulyje išėjo į atvirą kosmosą. Ir jis – mūsų namuose. Įsivaizduojat? Gavau iš jo dovanų – kepurę su parašu. Tik vėliau ją iš manęs atėmė, perdavė į revoliucijos muziejų.
Jis pasakojo, kas yra išėjimas į kosmosą. Kai tu supranti, kad esi visai vienas. Kas tai yra absoliuti tyla. Jokio garso, jokio vėjo. Absoliučiai nieko, tik tu vienas. Žinai, kad kažkas yra erdvėlaivyje, tačiau esi vienas beribėje erdvėje, kurioje nesuvoki nieko. Tamsa. Tada aš supratau, kas yra tyla. Ji viskas, po jos daugiau nieko nėra.
Man paliko įspūdį Leonovo pasakojimas apie tylą. Tai kaip „Hamleto“ finalas, kai jis mirdamas sako: Horacijau, aš mirštu. Chorai angelų mane liūliuoja amžinai, toliau – tyla.
Mano gyvenime buvo etapų, kai turėjau be galo daug pinigų, bet buvo, kai jų neturėjau visai.
Augau netoli dabartinio Operos ir baleto teatro. Kai jį statė, mes, vaikai, šokinėdavom iš antrojo aukšto ant stelažų. Kartą draugas įsmigo į smalos duobę, kojų ištraukt negalėjo. Visi traukėm. Mes su humoru žiūrėjom į tą duobę, o paskui matau, kad jį ta smala vis traukia. Kaip pelkė į vidų.
Kalbant apie mokyklą, buvau gudrus mokinys. Mokiausi tai, kas įdomu. Kai prasidėjo baigiamieji egzaminai, supratau, kad bus blogai. Sugalvojau, kad reikia kažkaip gauti egzaminų užduotis.
Mano draugo Romkos tėvas buvo KGB pulkininkas. O mes su Romka abu buvome tokie patys mokiniai ir abu supratom, kad matematikos egzaminų neišlaikysim. Tada Romkos tėvas nusigrūdo pas švietimo ministrą. Sako: daryk savo seifus, reikia. Vaikai dega.
Komedijos, kai pagalvoji. Užduotis gavome, bet bėda, kad nemokėjome jų išspręsti. Naktį teko važiuoti pas mūsų klasės pirmūnes. Kad, blin, išspręstų. Toks ir buvau mokinys. Avantiūristas.
– Po to pasirinkote aktorystės studijas. Niekada nesuabejojote dėl tokio savo pasirinkimo?
– Studijas prisimenu kaip košmarą, kaip vasarvidžio nakties baisų sapną. Nors mūsų pedagogė profesorė Irena Vaišytė buvo fantastiška ir jai esu labai dėkingas. Kankindavo ji mus iki išnaktų. Peržiūros po peržiūrų. Iki išdurnėjimo.
Pasirinkimu suabejojau gal trečiame kurse, ir tai buvo labai konkretus jausmas. Tada mes nuvažiavome į Leningradą – buvo tokia mada, kai studentus veždavo į žymiuosius teatrus. O rusų teatras, jų kultūra yra fantastiški. Kai aš pamačiau jų spektaklius, jų aktorius – Vladimirą Borisovą, Eugenijų Lebedevą ir kitus, supratau, kad niekada tokio lygio nepasieksiu. Ir mūsų teatras niekada nepasieks.
Norėjau studijuoti teisę ir buvau atmintinai išmokęs visą baudžiamąjį kodeksą. Ne administracinį, o kažkodėl baudžiamąjį. Būčiau dabar idealus advokatas – su savo aktoriniais sugebėjimais laimėčiau visas bylas. Būčiau milijonierius.
Ėjau vieną dieną pro tuometinę konservatoriją ir pamačiau kvietimą į konsultacijas tiems, kurie ruošiasi stoti į aktorinį. To užteko.
Tačiau atsitiktinumas lėmė, kad pasirinkau aktorystę. Ėjau vieną dieną pro tuometinę konservatoriją ir pamačiau kvietimą į konsultacijas tiems, kurie ruošiasi stoti į aktorinį. To užteko.
Kaip sakė mano babytė: o kur daugiau tu gali stoti, jei nieko nemoki? Komediantas! Tau lieka tik aktorinis.
Iš beveik 300 stojančių įstojo 17. Ši profesija yra tokia: arba tu turi talentą, arba ne. Gali išmokti ABC, gali išmokti, tekstą, bet talento tu neišmoksi. Jei neturi charizmos, temperamento – nieko nebus.
Analizuoju save ir galvoju, kodėl aš pasirinkau šią profesiją? Čia gi yra narcisizmas. Iš kur noras lipti ant scenos? Būti pakylėtam prieš visus? Taip, tu susikuri sau teisę išeiti prieš visus ir deklaruoti – ką? Svetimu tekstu svetimas mintis? Bet ką tu pasakysi?
Aktorius yra ne profesija, tai gyvenimo būdas. Esi juo, jei tau pasiseka, jei esi išskirtinis, jei duota nuo Dievo. Ir dar – jei atsisuka Fortūna. Kaip Šekspyras rašė: Fortūna, kekše, atsuk bent kartą veidą man.
Aš iš esmės nekenčiu saviveiklos, man tai yra nusikaltimas. Visada turėjau atsakomybės jausmą – jei tu negali padaryti gerai, tai nedaryk iš viso. Net garsindamas reklamas. Atrodo, ką čia reiškia. Bet pasakyti reikia taip, kad pats galėtum pasirašyt po savo sakomu tekstu.
Jau nekalbu apie atsakomybę spektaklyje ir filmuojantis. Manyje tai yra įdėta, gal skirta nuo mamos, nuo tėvo – operos solisto Rimanto Sipario.
Ir pedagogė Irena Vaišytė išugdė atsakingą požiūrį. Jei tu išeini į sceną, tarsi tau viskas būtų vienodai, tai ir žiūrovams bus tas pats – viskas vienodai. Mintį turi perduoti, o žmogus juk tai jaučia.
– Koks kūrybinio gyvenimo etapas jums buvo tikriausias, dosniausias?
– Tada, kai į tuometinį Vilniaus akademinį dramos teatrą atėjo režisierius Jonas Vaitkus. Su Vaitkumi aš grajinau gražiausius savo gyvenime spektaklius. Vaitkus manyje kažką pamatė.
– O sunkiausias?
– Sunku buvo pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tada išėjau iš teatro, nes salės ištuštėjo. Mano gyvenime buvo etapų, kai turėjau be galo daug pinigų, bet buvo, kai jų neturėjau visai. Kūriau savo verslą, bandžiau kurti aktorius vienijančią asociaciją. Buvo visko daug.
Vienas iš sunkių periodų – didžiulis nuovargis dirbant „Domino“ teatre. Tiesa, iš pradžių man ten patiko. Mėgau teatrinius žaidimus. Kai tu išeini į sceną ir iš salės pajunti fantastišką energetiką, pajunti, kad eina, kad pagauni žmones. Tada ateina savotiškas orgazmas. Tai yra katarsis, kaifas.
Būdavo, po spektaklio salėje ovacijos, o tu sėdi užkulisiuose ir verki. Klausdavau savęs, ką aš čia veikiu?
Kine viso to nepajusi. O čia tu atiduodi kažką savo ir į tave iš salės žiūri 500 žmonių – visa jų energetika yra nukreipta į tave. Tu vienas dirbi, o 500 žiūri. Kiekvienas jų – su savo biografija, su savo energetika. Pradedi justi abipusį jausmą, abipusį atidavimą. Kaifas yra šį žaidimą pajusti.
Vėliau „Domino“ teatre krūvis buvo didžiulis – teko vaidinti po 26 spektaklius per mėnesį. Ir tada man nuvažiavo stogas. Būdavo, po spektaklio salėje ovacijos, o tu sėdi užkulisiuose ir verki. Klausdavau savęs, ką aš čia veikiu?
Dar vėliau, prieš pat vaidinimą, aš praradau sąmonę. Išvežė greitoji. Tai nutiko prieš pat išeinant į sceną. Tai dar gerai, kad ne scenoje.
Tada man buvo sunkus laikas. Sveikata, skyrybos su antrąja žmona. Išsinuomojau butą Turniškėse ir ten užsidariau. Nuo visko – nuo žmonių, nuo teatro, nuo gyvenimo.
Dar atėjo jausmas, kad tai, ką darau „Domino“ teatre, man nesuteikia pilnatvės. Kad tai pataikavimas žiūrovui.
Idiotiškai galvojau, kad man Fortūnos per mažai, kad aš su savo potencialu galiu daugiau, kad man „Domino“ per mažai įvertinant mano vidinį išsilavinimą, vidinę raidą. Ir visada sukasi Kaukazo kreidos ratas, apie kurį savo pjesėje kalbėjo vokiečių dramaturgas Bertoltas Brechtas. Galvojau, kiek yra gražių dalykų, kiek jų fainų dar galima padaryti.
Bet sakoma: nevaryk Dievo į medį, nes gali ir neišlipti. Mano gyvenime buvo daug gražių akimirkų, daug vaidmenų, teatro, kino, darbo televizijoje. Teko filmuotis Holivudo filmuose, tai buvo visai kitokia patirtis, pažintis su kito pasaulio kino kūrimo virtuve.
– Atsiribojus nuo visko ir užsidarius Turniškėse, kalbant jūsų žodžiais, stogas gali dar labiau nuvažiuoti.
– Aktoriai yra jautrūs žmonės, ir neretai vieniši. Aš galiu būti kompanijoje, bet geriausiai jaučiuosi vienas. Taip, minčių gali kilti įvairių. Iš Turniškių mane ištraukė artimi žmonės. Nežinau, kuo tai būtų pasibaigę. Ateina laikas, kai viskas nusibosta, užgęsta, ir nafik. Tada man taip atrodė.
– Kodėl mums kartais atrodo, kad žmonės, kurie, pavyzdžiui, iš televizijos ekrano mus linksmina, yra laimingi, kad jiems sekasi?
– Televizijos kameros labai gerai maskuoja vienatvę.
– Grįžtant prie aktorystės, man didžioji aktorystės paslaptis atrodo suvaidinti emociją čia ir dabar. Baimę, aistrą, ašaras, skausmą. Kaip?
– Nes jūs nežinot aktorystės virtuvės. Lengvai. Norit, parodysiu?
– Noriu.
– Kaip baisiai jūs atrodot, aš negaliu į jus žiūrėti, man skausminga į jūs žiūrėti.
– Tekstu sunku perduoti tai, ką jūs ką tik padarėt. Jūsų akyse pasimatė ašaros, o man buvo nejauku ir keistas jausmas, kai nežinai, kaip reaguoti, kai į tave aštriai įremtos kito žmogaus akys. Pasakėt, kad baisiai atrodau?
– Taigi pati prašėt!
– Keistas realybės ir fikcijos santykis: kai nežinai, kur yra kas.
– Į gyvenimą aš žiūriu kaip į teatrą, nes jis ir yra teatras. Taip sakė Šekspyras. Mes visi grajinam. Mes visi su savo kaukėm. Tiek, kad mes iš to pasidarom profesiją ir gauname pinigus.
O visiškai natūralaus žmogaus nėra. Kiekvienas turi savo kaukę, kiekvienas turi kažką užslėpta – savo paslaptį, savo teatrą. Tik svarbu, kokius savo gyvenime sutinkame režisierius.
– Dažnai gyvenime cituojate tekstus iš spektaklių, savo personažų?
– Pakankamai. Vien Šekspyras ką reiškia! Jis rašė, kad mes esame Dievams tarytum musės išdykusiems vaikams. Jie žudo mus juokaudami. Gražu, tiesa?
– Sauliau, kuo gyvenime jūs tikit?
– Tikiu savo mama. Niekada nuo kaklo nenusiimu mamos mokyklos baigimo sidabrinio medalio. Tikiu, kad jis mane saugo, kad su manimi yra mama – turiu ją savo širdyje.
Niekada nuo kaklo nenusiimu mamos mokyklos baigimo sidabrinio medalio. Tikiu, kad jis mane saugo, kad su manimi yra mama – turiu ją savo širdyje.
Tikiu, kad žmonės vienas su kitu susitinka neatsitiktinai.
Tikiu angelais sargais ir kad energetika, kuri iš mūsų artimiausių žmonių kartu su jais išeina, niekur nedingsta.
Atrodo, kad žmogus yra ir staiga jo nelieka. Kur jis? Kūną gali išnešt, sudegint, gali užkast. Bet energetika yra. Tai kaip fizika – niekas iš niekur neatsiranda.
Kiek aš pažinojau fantastiškų žmonių ir kiek pastaruoju metu jų jau išėjo. Bet jie ką tik buvo čia ir aš juos juntu. Ką tai reiškia, paaiškinkit man?
Tikiu, kad viskas yra akimirka ir mano dabar pasakytas žodis yra jau praeitis.
Toks yra mano tikėjimas, jutimas. Tai ir yra kosmosas, mūsų būties įtvirtinimas. Tikėjimas, kad mes neišeisim, kad mūsų energetika liks.
LKU grupės kredito unijos – artimos Jūsų finansų partnerės
