S.Hohmanas 15min pasakoja prekyboje dirbęs visą savo gyvenimą. Dabar jau 7-us metus „Maximos“ salėje skaičiuojantis vyras čia sukasi kaip būdamas 16-os, laksto tik gavęs progą, kaip pats sako, net padai dega, ir, kol leidžia sveikata, į pensiją nežada eiti.
Darbe jaučiasi kaip kunigėlis
Viskas kaip ir būtų puiku, tačiau vyras pripažįsta – kažkas ne taip pastaruoju metu su žmonėmis, didžiulė dalis jų pasirodo nosį nukabinę, o kodėl – pasakyti sunku.
„Man labai patinka dirbti su žmonėmis, bet pastaraisiais metais jie į „Maximą“ ateina prislėgti ir nelaimingi. Dieve mano, atrodo, kad gyvename po karo! Gal kad tas karantinas žmones į kampą nuvarė...“ – svarsto Stanislovas.
Dėl to bendravimo išsiilgę parduotuvės klientai kartais paklausia kur kas daugiau nei, tarkim: kur pienas. Stanislovas teigia gaunantis ir labai asmeniškų išpažinčių, kurių stengiasi į širdį per daug nedėti, tik patarti ir pagebėti blogai besijaučiantiems žmonėms.
„Esu kaip kunigėlis, išklausau ir nuodėmių, ir išgyvenimų: tai kad mano vyras mirė, tai kaip man dabar sunku vienai, vaikeli. Visada stengiuosi prajuokinti, paguodžiu sakau, kad jei esi tikintis žmogus, vienas negyveni – gyveni su Dievu“, – sako pašnekovas.
Tiesa, anksčiau Vokietijoje, Anglijoje ir Lenkijoje dirbusiam Stanislovui brėžiasi labai aiški riba tarp lietuvių ir užsieniečių. „Svetur lietuvį iškart pamatysi, visad kažkoks be nuotaikos, prislėgtas. Neturiu supratimo, kodėl taip“, – sako save optimistu įvardijantis pašnekovas ir priduria dėl to klientus vis besistengiantis prajuokinti.
Ir nesvarbu, kad lietuviai atrodo nuliūdę, Stanislovui čia gyventi gera. Nors jis teigia Londone pasijautęs tarsi rojuje, gyvenime ten sugrįžti nebenorėjo. „Užsienyje lietuvis antrarūšis, kad ir kaip besistengtum dirbti, o čia esi vertinamas tiesiog už savo gyvenimiškas patirtis“, – sako vyras.
Aptarnavo prezidentus, ministrus
Dar prieš įsidarbindamas „Maximoje“, Stanislovas net 30 metų plušo kaip padavėjas restorane ir naktiniame jo bare. O S.Hohmano klientai buvo tikrai ne bet kas – tai elitu visuomenėje laikomi asmenys, kuriuos aptarnauti nebuvo taip ir paprasta.
„Darbas buvo labai sunkus, dirbdavau po 14 valandų į dieną. Atsikeldavau 6 valandą ryto, užsieniečiams patiekdavau pusryčius, paskui būdavo pietūs. Vėliau kartais vykdavo vestuvės, atvažiuodavo prezidentai, ministrai, tam ruošdavausi papildomai. Ir su Kristina Brazauskiene dirbau, ir kituose restoranuose, ir Suomiškoje pirtyje… Kur tik aš nebuvau – visur“, – dabar Stanislovo atminty iškyla prisiminimai.
Paklaustas apie to laikotarpio įsimintiniausią patirtį, vyras įvardija momentus, kai jam teko dirbti su A.Brazausku, Turkijos ambasada, amerikiečiais, taigi daugiausia – politikos atstovais.
„Tai buvo vyriausybiniai aptarnavimai, visada reikėjo būti geros nuotaikos, greitai aptarnauti, nesijaudinti. Saugumas mane sekė kas metrą, kad ko į stiklus neįdėčiau, taip kad buvau gerai patikrintas“, – juokiasi „Maximos“ darbuotojas. Ankstesnė patirtis labai praverčia ir dabartiniame darbe, kai reikia greitai susigaudyti tarp pilnų prekių lentynų ir padėti tarp jų pasiklydusiems pirkėjams. O būti maloniu – ne darbas, o tiesiog iš širdies einantis geras įprotis.
Ketino sukti kunigystės keliu
Būtent tas noras būti tarp žmonių nedingo ir metams bėgant. Kaip Stanislovas juokauja, namuose jį pasitinka ramybė, o darbe supa žmonės, ir ši pusiausvyra atneša vidinę harmoniją.
Namuose Stanislovą pasitinka graži šeima. Beje, 15min vyras sako ir atskleisiantis paslaptį – pasirodo, gyvenime jis buvo svarstęs ir nesukti santuokos keliu, rinktis kunigystę.
„Buvau įstojęs į humanitarinių mokslų universitetą Klaipėdoje. Labai norėjau būti kunigu. A.a. vyskupas Jonas Kalvanas mane nusiuntė mokytis, todėl 2-ejus metus studijavau bažnyčios mokslus – teologiją, filosofiją, graikų kalbą… Paskui baigėsi mano pinigėliai, už mokslus reikėjo mokėti po 500 litų, todėl teko man mesti universitetą ir skristi į užsienį“, – prisipažįsta „Maximos“ darbuotojas.
Dėl savo sprendimo pasirinkti šeimos kelią Stanislovas dabar nė kiek nesigaili. Taip, tėvystė nėra lengva, tačiau jos vaisiai yra matomi ir džiuginantys.
„Vaikai man užaugo kaip sapne, jie labai geri, man padeda. Dukra gieda bažnyčios chore, mes esame tikintys žmonės“, – sako Stanislovas.
Ir dabar gyvenimo sunkumams užklupus jis remiasi į tikėjimą: „Dėkingas esu Dievui, kad davė man gerą žmoną, gerą šeimą, gerus vaikus, stogą virš galvos, sveikatos ir noro nugalėti visus gyvenimo sunkumus.“
Harmonija tarp šeimos ir darbų
Paklaustas, kas gi toji ašis metams bėgant, kas siejo vienus Stanislovo darbus su kitais, dėl ko jo širdis degė labiausiai, „Maximos“ darbuotojas neslepia: tai – žmonės, noras juoktis, juokinti ir bendrauti.
Kadangi vyras su šeima gyvena tolėliau nuo miesto centro, vienintelis būdas realizuoti šią savo pusę jam yra tik darbas.
„Miške gyvenu, o su kiškiu nepajuokausi. Kaimynų aplinkui nėra, todėl man vienintelis malonumas yra „Maxima“, aš ten išsiplepu, išsikalbu ir tada esu laimingas, – sako Stanislovas. – O kai grįžtu namo, manęs laukia kitas gyvenimas: darže tvarkau žemę, sodinu agurkus, pomidorus, braškes ir malkas nešioju.“
