Buvo per plauką nuo tragedijos
„Jausmas kaip filme. Žmonės sakė, kad miestas atrodė kaip po žemės drebėjimo. O aš jaučiausi lyg pėdinčiau mirusio miesto gatvėmis. Praeivių beveik nėra. Vienas kitas automobilis ir ratais dūzgiantys autobusai, kurie gaudavo vienas kitam prieštaraujančius nurodymus, kaip elgtis.
Kai įbėgau į kavinę slėptis, tikėjausi rasti panikos apimtus žmones. Tačiau iš pirmo žvilgsnio kavinėje viskas atrodė kaip įprasta. Žmonės gėrė kavą, žaidė su vaikais. Norėjosi prieiti ir paklausti, ar jie suvokia, kas vyksta, tačiau tik apsidairiau kokio tinkamesnio kampo įsitaisyti: netiesiogiai prieš duris, kad būtų kur pasislėpti.
Google Maps'e pasitikrinau, koks atstumas mus skiria nuo žudiko. Žemėlapis rodė 5 min. kelią, ir netrukus vaizdai Google Maps'e pradėjo keistis. Gatvės, kuriose vyko žudynės, buvo uždaromos. Girdėjau pralekiančius automobilius: policija, greitoji pagalba... Kavinės darbuotoja lyg niekur nieko aptarnavo.
Mintyse pagalvojau, kad jei ne draugo žinutė, turbūt taip ir būčiau judėjusi susišaudymo kryptimi, nes aplink tarsi susitarta apie tai nekalbėti. Viena po kitos pralenkiančios mašinos ir jau nerimastingai stebimi žiniasklaidos pranešimai. Sunku suvokti, kas ir kokiu tikslu vyksta...
Į centrą vykau rasti įkvepiančią vietą judėjimo prieš neapykantos kurstymą strateginei grupei. Europos Tarybos prašymu atrinkau įkvepiančius strategus vietoje, kur vos už kampo vyksta neapykantos nusikaltimas“, – 15min GYVENIMUI pasakojo Neringa.
Jauną moterį namo parvežė draugai – pravažiuodama ji matė antrą nusikaltimo vietą, kur žudikas ir buvo suimtas. Tai buvo visai kaimynystėje namo, kur dar visai neseniai ji gyveno.
„Prieš pasislepiant kavinėje man buvo šovusi mintis eiti kaip tik į tą vietą, nes žmonės ten geri ir daug arčiau tos vietos, kur gyvenu. Jei bėgdama nuo pavojaus būčiau patraukusi būtent ten, sunku pasakyti, kaip viskas būtų buvę“, – atviravo pašnekovė.
Kaip Naujoji Zelandija atrodo dabar
Kaip ji pati teigia, po šio įvykio labiausiai ją nustebino žmonių reakcijos – jautrumas ir atjauta graudino kiekviename žingsnyje.
„Jei jautiesi nesaugus, aš galiu kartu paėjėti. Mes lauksime abu autobuso. Aš važiuosiu kartu. Palydėsiu tave į parduotuvę“, – tokiais žodžiais, išreikšdami solidarumą su musulmonais, kreipiasi N.Zelandijos žmonės.
Jau ankstyvą rytą, sunkiai atmerkdama akis po košmariškos nakties, stebėjausi vietos žmonių organizuotumu. Čia pat kavinės prieigose jau rikiavosi aukų dėžutės, zelandiečių dosnumui antrino ir socialiniai tinklai. Finansavimo kampanijos juose iki sekmadienio ryto neapykantos išpuolio aukoms suspėjo surinkti per 6 milijonus N.Zelandijos dolerių.
Pasiryžusi aplankyti vietas, kur dar penktadienį mano pačios ausys girdėjo kulkų šūvius, išvydau plūstant tūkstančių žmonių. Nešini viskuo, kas simbolizuoja atmintį ir gedulą, jie braukė ašarą ir negailėjo apkabinimų esantiems šalia. Jau anksčiau stebinę empatija ir bendruomeniškumu, šiandien vietos žmonės ne juokais privertė užgniaužti kvapą.
„Tai yra Tavo namai, čia turėjai jaustis saugus“, „Mes esame šeima“, „Aš budėsiu, kol Tu meldiesi“.
Nelabai įsivaizduodama, kaip čia dabar reaguoti, šalia stovėjusiam vyriškiui ant tvoros padėjau užmaukšlinti mechaniko uniformą. Dar 10 sekundžių ir jau pati ne juokais atvėpiau lūpą. Mat pastebėjau ranka išpieštus užrašus: „Ilgiuosi Tavęs, broli“, „Niekada Tavęs nepamiršim“.
„Kolega?“ – paklausiau ir dar nespėjusi gauti atsakymo jau stebėjau balsu raudančią britų kilmės zelandietę, kurią glostė musulmonių apdaru apsivilkusi paauglė. Šalia namelyje ant ratų įsikūrę turistai kvietė nemokamų apkabinimų, arbatos ir kavos.
N.Zelandija mane nustebino dar kartą. Ir ne tik todėl, kad teko nešti kudašių ir slėptis su vietiniais kavinėje (tai paskutinė šalis, kurioje būčiau to tikėjusis). Ne tik todėl, kad tikslas, mane ten atvedęs, buvo Europos Tarybos judėjimo prieš neapykantos kurstymą tęstinumo komandos atranka. Et, paradoksas!
Iš arti stebėjau, kaip vietos valdžios žmonės, žiniasklaida, nuomonės lyderiai susitvarko su beprecedente krize.
Nors turėčiau nemažai kritikos pažerti apie vietos policijos aplaidų prevencinį darbą (Gautas ne vienas pranešimas apie planuojamą išpuolį, o ir pats užpuolikas 20 minučių nekliudomas filmavo pasiruošimą išpuoliui, pirmąsias šaudynes ir kelionę iki antros išpuolio vietos. Maždaug per 20 minučių transliaciją jis ne tik buvo nesulaikytas, bet ir sugebėjo paleisti šūvius į kitoje miesto pusėje esančių maldos namų lankytojus!), vis tik turiu pripažinti, kad teko ir labai maloniai nustebti.
Dar nespėjus pagauti kruvinų žudynių vykdytojo, visuomenė raginama išlikti sąmoninga ir atsilaikyti tam, ko žudikas ir norėjo pasiekti – sukurti iliuziją, kad susiskaldymas tarp skirtingų religijų žmonių iš tiesų egzistuoja, nukreipti visą dėmesį į smurtautoją netiesiogiai jį herojizuoti ir įkvėpti kitus daryti tą patį.
Vietos nuomonės lyderiai, žiniasklaidos priemonės aiškiai pabrėžė, kad tie, kurie dalijasi tragiško išpuolio akimirkomis, žudiko manifestu, mini jo vardą ir rodo jo nuotraukas daro būtent tai, ko iš jų ir buvo tikimasi. Veikia pagal užpuoliko planą, jo labui.
Socialinių tinklų vartotojai nuomonės lyderių skatinami nesidalinti turiniu, neminėti žudiko vardo, nerodyti jo veido, ištrinti jį iš atminties, o ten vietą palikti aukoms. Jos ir jų šeimos yra tie, kurie verti būti atminti”, – tokiu ilgu įrašu Neringa pasidalino ir savo „Facebook“ profilyje.
