Kai kam atrodo, kad socialiniuose būstuose apsigyvena tik asocialūs, visuomenei pavojingi žmonės, kurių būtina vengti. Tačiau taip tikrai nėra, o išankstinis nusistatymas tik pagilina žaizdas – ar kada susimąstėte, ką patiria žmogus, iš aplinkinių sulaukiantis ne palaikymo, o nepelnyto pasmerkimo?
„Ką pagalvojate, išgirdę sąvoką socialinis būstas?“, – šį klausimą uždavėme ir trumpam namais tapusiame socialiniame būste apsilankiusiai S.Savickaitei.
„Manau, kad jie yra visai geri mokytojai, tik dažnai to neįvertiname“, – svarstė ji.
Patogiame mėlyname fotelyje, kurį vos prieš kelias dienas padedant kaimynui atsinešėme į kuklų, tačiau jaukų butelį, įsitaisiusi pašnekovė svarstė, kad koronaviruso pandemija bei kelis mėnesius trukęs karantinas padėjo atsiskleisti bendruomeniškumui – jausmui, kurį įprastomis sąlygomis nustumiame į tolimiausias širdies kerteles.
Reikia tik susitikti.
„Reikia tik susitikti. Bendravimas, vienas išėjimas į kiemą keičia labai daug. Jeigu žmonės susitinka – tada ir įvyksta tas stebuklas, kai jie atpažįsta vienas kitą ir kartu gali kurti. Tik bendraudami galime kurti stiprias bendruomenes“, – mintimis dalijosi „Kaunas 2022“ programos „Visi kaip vienas“ koordinatorė.
Pasak S.Savickaitės, tik atvirai bendraudami vieni su kitais suprasime, kad nesame tokie jau skirtingi.
