Mūsų jaukiame fotelyje trumpam prisėdusi pašnekovė pastebėjo, kad nors stereotipų daug, tikrai yra ir teigiamų pavyzdžių. Bėda ta, kad neigiami atsiliepimai užgožia gražias istorijas, kurių tikrai netrūksta. I.Zabulionienė prisiminė, kad ne vienas socialiniame būste gyvenantis negalią turintis žmogus sulaukia geranoriškos kaimynų pagalbos.
„Labai dažni atvejai, kai socialiniame bute gyvena vienišas pagyvenęs asmuo ir, prasidėjus senatvinei demencijai ar progresuojant Alzheimerio ligai, jis nori likti gyventi namuose, nenori socialinių paslaugų. Socialiniais partneriais tampa kaimynai, bendruomenė, kuri geranoriškai padeda“, — sakė ji.
Pašnekovė taip pat prisiminė, kad vienai gyvenančiai moteriai kaimynai ne tik išvirdavo sriubos, bet ir palydėdavo į gydymo įstaigą. Anot jos, aplinkinių supratingumas labai padeda negalią turintiems žmonėms — prireikus, kaimynai ir paveža, ir padeda pakelti.
O ką kiekvienas galime padaryti, kad tokių gražių istorijų būtų daugiau?
O ką kiekvienas galime padaryti, kad tokių gražių istorijų būtų daugiau? I.Zabulionienė įsitikinusi, kad kiekvienas turėtume siekti geros kaimynystės pavyzdžio. Pasak pašnekovės, turime suprasti, kad socialinio būsto gyventojas — tai ir jauna šeima, ir bet kuris iš mūsų, susiduriantis su sunkumais.
„Toks kaimynas nėra tavo priešas, kurio reikėtų bijoti. Niekas nežino, kas tau atsitiks rytoj…“, — sakė ji.
