Realus, pačių rankomis sukurtas, pokytis yra viena pagrindinių motyvacijų tęsti savanorišką veiklą, „Raudonojo kryžiaus“ pranešime žiniasklaidai teigia organizacijos komunikacijos vadovė Luka Lesauskaitė. Tam, pasak jos, nereikia atlikti žygdarbių ar būti superherojumi – užtenka pajusti emociją, kurią sukuria savanoriška veikla.
– Per pandemiją ir ypač vykstant karui Ukrainoje Lietuvos žmonės su labai dideliu entuziazmu dalyvauja savanoriškoje veikloje. Vis tik yra sakančių, jog savanoriais tampama dėl nuotraukos socialiniuose tinkluose. Ką atsakytumėte manantiems, kad savanorystė – mados dalykas?
– Savanorystė su karu Ukrainoje tapo labiau krizine savanoryste ir tai tikrai nėra mados reikalas. Pirmiausia, Lietuvos žmonės dėl istorinių, kultūrinių dalykų pajautė labai didelę empatiją ukrainiečiams. Kai tu matai karo vaizdus, jautiesi blogai, jog nieko nedarai. Tik paaukoti, tik kokioje nors paramos akcijoje sudalyvauti yra per mažai.
Norisi įsižeminti ir pirmas dalykas, ką padarai, – užsiregistruoji, užpildai anketą ir nerimsti, nes labai nori pradėti veikti tuoj pat, čia ir dabar. Kitas žingsnis – ateiti ir daryti. Karas ir yra ta situacija, kai supranti, kad negali sėdėti ir stebėti. Ir iš tiesų, mes, lietuviai, istoriškai visada buvome tokie: kai kažkam yra blogai, mes ateiname ir padedame.
Taip, savanoriaujantys žmonės aktyviai dalinasi savo patirtimis, emocijomis, nuotraukomis iš savanorystės vietų, tačiau nevadinčiau to mada. Dalindamiesi savo savanoryste jie kuria jausmą, kad sėdėti ir nieko nedaryti šioje situacijoje negalima. Kritinėse situacijose, tokiose kaip karas Ukrainoje, toks savotiškas spaudimas visuomenei yra geras dalykas. Turbūt didžiausias iššūkis – kaip pasiekti, kad savanorystė ir liktų mūsų nuolatinė, periodiškai, bent kartą per kelis mėnesius ar pusmetį praktikuojama veikla, o nebūtų toks vienkartinis, vienadienis, krizinis savanoriavimas.
– Tai ką daryti, kad savanorystė taptų mums įprasta, nuolatine veikla, kad periodiškai skirtume jai laiko ir noriai savanoriautume?
– Čia svarbūs du dalykai. Pirmiausia – savanoriaujantis žmogus turi matyti realų pokytį. Pandemijos metu ar prasidėjus karui Ukrainoje tokių darbų, kuriuos atliko savanoriai ir iš karto galėjo pamatyti pokytį, buvo daug. Pavyzdžiui, ukrainiečių registracijos centrui sostinės Žvėryno rajone, Blindžių gatvėje, gavome tiesiog tuščią pastatą – be dvasios, be emocijos. Jį reikėjo prikelti.
Vienas iš darbų, kurios reikėjo atlikti, – tiesiog pasodinti gėles, papuošti aplinką. Ir žmonės atskubėjo į pagalbą. Tai paprastas, techninis darbas, bet kokią emociją tai sukuria žmonėms, kurie atvyksta iš karo, iš sugriautų miestų, kurie ateina ir mato žydinčias saulėgrąžas! Kitas pavyzdys – humanitarinės paramos ukrainiečiams pakavimas. Dėlioji į paketus įvairius daiktus, skirtus ukrainiečių šeimoms, ir matai pokytį. Vėlgi, kaip savanoris atlieki paprastą, techninį darbą – nereikia nei labai daug mąstyti, nei fiziškai dirbti, bet realiai prisidedi prie žmonių, kurie atvyksta iš Ukrainos, gerovės.
Antras dalykas, labai svarbus puoselėjant savanorystę kaip įprastą praktiką, yra emocija. Pavyzdžiui, kai savanoriauji globos įstaigose, kuriose gyvena vyresnio amžiaus žmonės arba žmonės su negalia. Kai tik girdi ar matai žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, jų problemos atrodo tolimos ir svetimos, tačiau, kai atvyksti, kai bendrauji su jais, užsiimi su jais kokia nors veikla, pamatai šypseną jų akyse – tai sušildo širdį. Jų emocijos yra be galo geros.
Tai maži dalykai, bet kuriantys realius pokyčius, kurie skatina vėl ir vėl imtis savanorystės.
Tomis emocijomis ir aš pati pasikraunu ir iš naujo atrandu sau motyvacijos, nors tai nėra kažkas didelio, nėra pasaulį keičiantys žygdarbiai. Tai maži dalykai, bet kuriantys realius pokyčius, kurie skatina vėl ir vėl imtis savanorystės.
– Kaip verslas, darbdaviai gali prisidėti prie savanorystės puoselėjimo, skatinimo? Ką tai reiškia tokioms organizacijoms kaip „Raudonasis kryžius“?
– Karo Ukrainoje pradžioje labai daug įmonių, net valstybinių įstaigų, priėmė sprendimą leisti darbuotojams užsiimti savanoriška veikla darbo metu ir jai skirtą laiką apmokėti kaip už įmonėje atliekamus darbus. Tai yra vienas iš būdų skatinti savanorystę bei formuoti įprotį ja užsiimti reguliariai.
Mes visi turime mažai laisvo laiko ir jį norime skirti artimiausiems žmonėms, šeimai, savo pomėgiams. O kai yra galimybė išbandyti savanorystę darbo metu, žmonės jos imasi ir, kaip rodo mano patirtis, dažniausiai užsikabina, nes pamato pokytį, apie kurį kalbėjau. Savanorystėje galioja principas „ne žodžiais, o darbais“.
Skirdamas laiko darbuotojų savanorystei ir jį apmokėdamas, verslas prisideda ir prie pilietiškumo, valstybės stiprinimo. Ši praktika naudinga ir pačiam verslui – išplečia socialinę atsakomybę, kuria ir puoselėja darbuotojų motyvaciją, stiprina komandas.
Savanoriai yra mūsų varomoji jėga. Be savanorių ir jų rankų mes negalėtume nieko, o situacijose, kai pagalbos reikia čia ir dabar, verslas tampa mūsų išsigelbėjimu. Nors turime savanorių bazę, jų kvietimas skubiais atvejais nėra toks efektyvus, todėl kreipiamės į verslą.
Pavyzdžiui, atvykus dideliam paramos kiekiui į sandėlius, mums reikia rankų, kad per kelias dienas ją išrūšiuotume, supakuotume, paruoštume išsiuntimui. Neįsivaizduoju, kas būtų, jei verslo įmonės neatsilieptų, neateitų ir nepadėtų. Taip, pavyzdžiui, ne kartą padėjo vienas didžiausių šalies darbdavių – „Danske Bank“ Lietuvoje, kurio darbuotojai ruošė maisto ir kitos humanitarinės pagalbos paketus, padėjo įrengti patalpas nuolatiniam ukrainiečių gyvenimui ir teikia kitą savanorišką pagalbą.
Į verslą kreipėmės ir paskutinės – miegmaišių rinkimo – akcijos metu. Buvo labai svarbu, kad parama kuo greičiau išvyktų į Ukrainą, nes šalta dabar ir paramos reikia dabar. Verslo savanoriai per dvi dienas patikrino 4000 surinktų miegmaišių, perrūšiavo, supakavo ir mes galėjome juos išvežti bei pristatyti dar prieš Kalėdas.
Bendradarbiaujant su verslu labai svarbu ir tai, kad savanorių darbo organizavimas mums tampa daug paprastesnis. Mes neturime patys perskambinti savanorių, jų sukviesti, sukoordinuoti. Mes bendraujame ir visą informaciją pateikiame vienam žmogui iš personalo ar komunikacijos komandos, kuris pasirūpina savo įmonės savanoriais.
– Savanorystę „Raudonajame kryžiuje“ daugelis ir įsivaizduojame kaip pagalbą paramos rinkimo akcijose, padedant suvaldyti žmonių srautus, kraunant, rūšiuojant paramą ir pan. Ar organizacijoje laukiami savanoriai, norintys ir galintys savanorystėje pritaikyti savo profesinius įgūdžius ir žinias, pavyzdžiui, apskaitos, finansų, sutarčių, valdymo, programavimo ir pan.?
– Žinių arba kompetencijų savanorystė Lietuvoje – dar nauja, neįprasta veikla. Mums, sparčiai augančiai nevyriausybinei organizacijai, ji labai svarbi ir reikalinga. Privalome didinti savo kompetencijas pačiose įvairiausiose srityse, kad galėtume greičiau ir kokybiškiau teikti paslaugas žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Tai irgi labai svarbi žinutė visiems: jeigu galite mums suteikti žinių – ar tai būtų rinkodara, personalas, projektų, procesų valdymas, o galbūt IT sprendimai – mums tikrai jų reikia, kad galėtume efektyviai valdyti savanorių bazę, organizuoti darbus organizacijoje, kurioje visoje Lietuvoje šiuo metu dirba jau 180 žmonių.
Labai laukiame ir džiaugiamės, kai verslas pasiūlo ne tik pinigus, ne tik savo darbuotojų rankas, bet ir jų žinias bei kompetencijas. Jau turime kelis sėkmingus tokio bendradarbiavimo pavyzdžius. Visai neseniai viena įmonė sukūrė apskaitos sistemą, padedančią valdyti paramą sandėlyje, kita įdiegė kontrolės procesus, kaip mums dalinti humanitarinę paramą, kad nesidubliuotų ją gaunantys žmonės, kad parama nebūtų piktnaudžiaujama.
– Kokios būtų trys priežastys savanoriauti niekada to nedariusiam žmogui?
– Prasidėjus Naujiesiems, visi sau keliame naujų tikslų. Vieni jų – išbandyti kokius nors naujus dalykus. Jei dar niekada nebandėte savanoriauti, tai yra vienas iš tų dalykų, kurie suteikia progą išeiti iš komforto zonos. Tai vienas iš būdų praplėsti savo galimybių ribas.
Antra, savanorystė gali būti prasminga veikla su kolegomis, artimaisiais, vaikais. Taip juos mokome savo pavyzdžiu, rodome, kad savanorystė nėra tik mokykloje socialiniam darbui būtinos skirti valandos, bet tai iš tiesų prasminga veikla.
Džiaugiamės, kai verslas pasiūlo ne tik pinigus, ne tik savo darbuotojų rankas, bet ir jų žinias bei kompetencijas.
Trečia, savanorystė yra vienas iš stipriausių ir geriausių pilietiškumo praktikavimo būdų. Mes mėgstame pabambėti, kad kažkas valstybėje ne taip, kad kažko per mažai, kad kažkas negerai. Ateidami savanoriauti mes tampame valstybės dalimi, didesnio mechanizmo dalimi, pamatome problemas ir galime pabandyti jas spręsti. Tuo pačiu pajuntame visai kitą pulsą: kuo gyvena valstybė, kuo gyvena žmonės, kuriuos sutinkame kiekvieną dieną gatvėje, kieme ar namo laiptinėje.
Toks ryšio su valstybe kūrimas šiandien, kai susiduriame su įvairiais iššūkiais – nuo pandemijos iki karo Europoje – ir nežinome, kas dar laukia, yra labai svarbu!
– Ačiū už pokalbį!
