„Kai išmokstame nešvaistyti savęs ir neatiduoti daugiau negu turime – gimsta pilnatvė ir darnos su pasauliu pojūtis. Apima jausmas, jog viskas vyksta savu laiku ir savoje vietoje, natūraliai, nepersistengiant.
Išlavinus gebėjimą savo kasdienybėje reguliariai sulėtėti, sustoti, įvyksta paradoksalus pokytis: pajaučiame, jog turime daug daugiau laiko, o darbai ir veiklos klostosi gerokai efektyviau“, – tikina saviugdos trenerė, koučingo specialistė ir rašytoja Raminta Lapinskaitė, šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje pristačiusi antrąją savo knygą „Palaimintos moterys“.
Nors R.Lapinskaitė savo veikloje labiausiai koncentruojasi į moteriškumo, moters savivertės ir meilės sau temas, 15min GYVENIMAS ją pakalbino apie tai, kaip atrasti ir nepamesti savo autentiško gyvenimo ritmo bei išmokti sulėtėti.
Kita vertus, kaip sako straipsnio pašnekovė, gebėjimas sulėtinti savo gyvenimo tempą yra glaudžiai susijęs su meile sau. Pati R.Lapinskaitė teigia jau daug metų propaguojanti sulėtintą gyvenimo būdą, ir turbūt tai viena priežasčių, dėl ko ji jaučiasi esanti labai sėkminga.
– Prieš atvykdama į interviu, išgirdau komentarą, jog šiais laikais gyventi be įtampos nebeįmanoma. Raminta, ką manote jūs?
– Pritarčiau, kad įtampa yra natūrali mūsų gyvenimo dalis. Tas pats stresas yra gamtos sukurtas mechanizmas, padedantis mums adaptuotis prie išorinių sąlygų.
Tad nors gyventi be įtampos neįmanoma, manau, kad tikrai galima gyventi ją patiriant sveikais kiekiais.
Tačiau tiesa, kad šiuolaikiniame pasaulyje daug žmonių yra „perdozavę“ įtampos. O kai lekiant per gyvenimą jos patiriama per daug, kai nuo jos nesugebama „atsijungti“, sąmoningai sulėtėti, pereiti į ramybės būseną, kokybiškai ilsėtis – tada ir prasideda visos problemos: perdegimai, ligos, prasta nuotaika, savivertės sutrikimai.
– Tačiau panašu, kad šiandien mes netgi didžiuojamės darboholizmu, nuo ryto iki vakaro darbais „užkimšta“ dienotvarke, skubėjimu visur suspėti ir sudalyvauti. Kodėl taip yra?
– Visa mūsų Vakarų visuomenė yra paremta progreso vertybėmis, ir dėl to produktyvumas, efektyvumas taip išaukštinamas. Ir jeigu tu spėji koja kojon su visu tuo progresu, technologijomis, greitėjančiu darbo tempu, vadinasi, tu pritampi prie visuomenės.
Mes, žmonės, norime būti vieni kitų priimti, turime polinkį į bendrystę. Bendrystė mums yra gyvybiškai svarbi ir evoliuciniu požiūriu, kitaip nebūtume išlikę. Tačiau dabartiniame kontekste, siekdami pritapimo, pereiname į kitą kraštutinumą – prarandame savo autentišką gyvenimo ritmą, pagarbą savo natūraliam gyvenimo būdui, charakteriui, temperamentui.
Ir vien dėlto, kad norime pritapti prie to šiuolaikinio žmogaus standarto – efektyvaus, produktyvaus, veiklaus – mes dažnai net neleidžiame sau pripažinti, kad pavargome; kad mus per daug išsekino kažkokie projektai ar darbai; kad mums įsipareigojimų per daug ar su kažkuriomis pareigomis nesusitvarkome.
Siekdami pritapimo, pereiname į kitą kraštutinumą – prarandame savo autentišką gyvenimo ritmą, pagarbą savo natūraliam gyvenimo būdui.
Beje, net ir atsigręžę į lietuvių tautą, galime atrasti, kad darbštumas yra viena didžiausių vertybių. Mes nuo seno mokome, kad „darbas pats nepasidarys“, bet nekalbame, kad niekas už mus nepailsės ar nepamiegos.
Manau, kad mūsų visuomenėje veiklumas ir produktyvumas yra gerokai pervertinami. Mes tikrai turėtume labiau įsiklausyti į savo unikalumą, emocinius poreikius, individualų tempą; išsigryninti asmenines vertybes ir prioritetus, o ne aklai vaikytis vyraujančių šablonų.
Laimei, stebiu tendenciją, kad pastaruoju metu žmonės vis labiau atsigręžia į save, skiria laiko ramybei ir poilsiui, ieško atsakymų į egzistencinius klausimus.
– Kaip nepamesti savo individualaus gyvenimo tempo, užuot taikiusis prie to, ką diktuoja visuomenė?
– Man atrodo, kad meilė sau savaime išsprendžia šį klausimą. Nes kai mes pradedame įsiklausyti į save, pripažinti, kas iš tikrųjų esame, gerbti savo jausmus ir poreikius, tada ir nustojame lyginti save su kitais, nustojame meluoti sau, kad nepavargome ar nepersidirbome.
Galiausiai, išdrįstame atsisakyti per didelio darbo krūvio, didesnės finansinės grąžos, jei žinome, kad tai pareikalaus per daug mūsų resursų.
Labai svarbu išmokti atleisti sau, jei kažkas nepavyksta ar kažko nespėji padaryti. Mat dažnai mes prisigalvojame užduočių, kurios galbūt visiškai mums neaktualios ar net nereikalingos. Arba, per optimistiškai įsivertiname, kiek laiko ir jėgų mums atsieis jas iki galo atlikti.
Be to, kaip kartais juokauju – nepaisant to, ar tu atlieki darbus iš lėto ir pasimėgaudamas, ar dėl darbų aukoji santykius ir sveikatą, vistiek dienos pabaigoje bus kažkas, ko nebūsi padaręs. Šiaip ar taip, mes visi kažko nespėjame, tad galbūt vertėtų išmokti išlaikyti ramybę ir su nebaigtu darbų sąrašu.
– Vyrauja įsitikinimas, kad sėkmė pasiekiama tik daug dirbant ir save aukojant, o persidirbimas, poilsio trūkumas – neišvengiami kelyje į sėkmę. Ar tam pritariate?
– Pagal šiuolaikinės visuomenės standartus, tikrai nesu produktyvumo įsikūnijimas, tačiau jaučiuosi labai sėkminga. Nesiekiu įlipti į visas viršūnes ar uždirbti visų pinigų, bet man sėkmė ir nėra apie tai.
Atsakant, ar sėkmė pasiekiama tik stipriai aukojantis, manau, kad tai priklauso nuo paties žmogaus ir jo supratimo, kas yra ta sėkmė.
Man, pavyzdžiui, sėkmė yra diena pilnatvėje, kada atrandu laiko ne tik darbams ir kasdienei veiklai, bet ir kūrybai, pasimėgavimui gyvenimu. Tai gali būti pasivaikščiojimas ar tiesiog sėdėjimas studijoje ir žiūrėjimas pro langą į Vilniaus panoramą.
Mes nuo seno mokome, kad „darbas pats nepasidarys“, bet nekalbame, kad niekas už mus nepailsės ar nepamiegos.
Be to, žinau, kad nors prieš dešimt metų galėjau daug daugiau dirbti, o bemiegė naktis nepalikdavo gilių įspaudų, tai dabar neišsimiegojusi visą dieną jausiuosi prastai.
Puikiai suprantu, kad jeigu persistengsiu ar persidirbsiu, tai nebus į naudą nei man, nei mano aplinkiniams. Dėl to, pavyzdžiui, neviršiju klientų skaičiaus, kuriuos per savaitę konsultuoju, nes dėl to nukentėtų darbo kokybė.
Stengiuosi planuotis gyvenimą taip, kad lygiaverčiai skirčiau dėmesio poilsiui ir darbui, išlaikyčiau balansą tarp laiko, skiriamo darbams, šeimai ir sau. Aišku, ne visada tas pavyksta, tačiau mano dienoje tikrai yra daug laiko, kada galiu tiesiog pabūti su savimi, neskubėti ir mėgautis gyvenimu.
Tikiu, jog naudinga kasdien savęs paklausti: „O kas man šiandien yra svarbiausia?“ Taip, gali būti galybė svarbių dalykų, tačiau kas tie patys svarbiausi? Esu tikra, kad sėkmingas ne tas, kuris spėja viską, o tas, kuris skiria jėgų, kad įgyvendintų sau pačius svarbiausius, prasmingiausius ir vertingiausius sumanymus.
– Minėjote, kad gyvenant įtemptu ritmu, svarbu gebėti sąmoningai sulėtėti. Apie ką yra sąmoningas sulėtėjimas?
– Sąmoningas sulėtėjimas yra gebėjimas atsižvelgti į savo individualų tempą; sąmoningas pasirinkimas tarp darbų, veiklų, skubėjimo vis atrasti laiko atsipalaidavimui, jėgų atgavimui, atsigręžimui į save.
Pavyzdžiui, jei turime atlikti kokį nors daug jėgų ir energijos pareikalaujantį projektą, susitariame su savimi, kad po to išvyksime kur nors į gamtą ar paatostogauti. Arba - po sunkios darbo dienos, užuot gaminę vakarienę visai šeimai, užsisakome maisto į namus.
Sulėtėti labai padeda ir gebėjimas pajusti akimirkos malonumą, buvimas čia ir dabar.
Labai svarbu į darbotvarkę įtraukti poilsį ir laiką sau kaip privalomą gyvenimo dalį, o ne prabangą ar atsitiktinumą.
Sąmoningai sulėtėti daug paprasčiau, kai išmokstame pripažinti sau, kad galime iš savo darbų sąrašo tam tikras užduotis deleguoti kitiems; kai išmokstame paprašyti pagalbos; kai išmokstame pasakyti „ne“ tam, su kuo mums ne pakeliui ar kam jaučiamės neturintys energijos.
Beje, kai mes patys gerbiame ir vertiname savo laiką, mūsų laiką gerbia ir kiti. Tačiau jei mes švaistome save nuolatos pildydami šeimos narių, kolegų, draugų, darbdavių prašymus, žmonės ir toliau iš mūsų tikisi to paties.
Sulėtėti labai padeda ir gebėjimas pajusti akimirkos malonumą, buvimas čia ir dabar: kai gerdamas arbatą pajauti, kaip šyla rankos nuo puodelio; kai pažvelgi pro langą ir pasigroži vaizdu; kai eidamas gatve pasimėgauji saulės spinduliais.
Taip pat šiuo atveju naudingi ir asmeniniai ritualai, kurie ne tik sulėtina gyvenimą, bet ir padaro jį kokybiškesnį. Pavyzdžiui, tai gali būti dienoraščio rašymas, kasdienis pasivaikščiojimas su savimi ar dar kokia nors veikla, padedanti nurimti, atsipalaiduoti, reflektuoti save.
Pati kasdien rašau du dienoraščius: asmeninį ir darbinį. Prie darbų sąrašo beveik kasryt užsirašau kokį nors palinkėjimą, kuris mane įkvėptų visai dienai. Pavyzdžiui: „Palengva, su didžiausiu malonumu įsilieju į darbus.“
Dienos gale būtinai sau padėkoju, nes kasdienis padėkojimas sau – net ir už paprastus dalykus – yra vienas iš geriausių būdų, stiprinančių savivertę, padedančių pamatyti gyvenimo ir mums duoto laiko vertę.
– Kas žmones sustabdo nuo lėkimo, jei jie nesusistabdo, nesulėtėja patys?
– Jei mes patys neskiriame dėmesio sustojimui, sulėtėjimui, pirmas dalykas, kas mus sustabdo, tai nusilpusi sveikata arba liga.
Esu sutikusi daug žmonių, kurie tik susidūrę su rimtais sveikatos sutrikimais (pvz., vėžiu, panikos priepuoliais), suvokė, kaip svarbu išmokti sustoti, rūpintis savimi ir išbraukti“iš gyvenimo dalykus, keliančius per daug įtampos, atimančius per daug energijos.
Taip pat dažnai žmones sustabdo pašliję santykiai su aplinkiniais, kolegomis, artimaisiais.
Kasdienis padėkojimas sau – yra vienas iš geriausių būdų, stiprinančių savivertę, padedančių pamatyti gyvenimo ir mums duoto laiko vertę.
Tas pats prastas vaiko elgesys ar nepaklusnumas dažnu atveju yra signalas tėvams sustoti, išmokti būti su vaiku čia ir dabar. Ir nereikia bandyti keisti vaiko elgesio ar sakyti jam moralų, nes vaiko elgesys destruktyviu dažniausiai tampa dėl to, kad jis kitais būdais negauna tėvų dėmesio ir laiko.
Aš pati jau daug metų savo santykiuose su artimaisiais taikau saviugdos trenerio Matthew Kelly praktiką „laiminga amžinybė“. Pagrindinis principas yra nieko iš anksto neplanuoti, o leisti laiką būnant čia ir dabar, vadovaujantis to momento poreikiais, norais.
Mes su dukra, pavyzdžiui, vieną vakarą per savaitę skiriame „laimingai amžinybei“ ir tiek daug nuveikiame per tą laiką. Manau, kad tokio sąmoningo mūsų dėmesio vaikams reikia labiausiai: jiems iš tikrųjų nesvarbu, ką veiksime, jiems svarbiausia, kad būtume čia ir dabar – jų klausytume, jais domėtumėmės.
Vienareikšmiškai „laimingą amžinybę“ galima taikyti ir vienumoje. Pasimatymai su savimi gali būti labai turiningi, taip pat padedantys sulėtinti gyvenimą.
– Socialiniame tinkle rašėte, kad siekiant užsibrėžtų tikslų, labai svarbu pasimėgauti jau nueitu keliu. Kodėl? Kaip patartumėte reflektuoti save, savo gyvenimą?
– Saviugdos knygose ir straipsniuose matau tam tikrą pavojų. Juose dažniausiai skatinama siekti tikslų, užsibrėžti iššūkių, kasdien daryti kažką dėl savo svajonės ir panašiai. Tačiau tai yra tik viena medalio pusė.
Kita medalio pusė yra lygiai taip pat svarbi. Tai – sustojimas ir pažiūrėjimas, kur link tie tikslai, sprendimai ir pasirinkimai mane veda. Tokią savęs ir savo gyvenimo reviziją rekomenduoju atlikti kas mėnesį. Žinoma, naudinga ir kas vakarą reflektuoti, kaip praėjo diena, padėkojant sau.
Ilgalaikėje perspektyvoje, tokie refleksijos ritualai, gebėjimas pažvelgti į save, padėkoti sau, įvertinant, kur mano sprendimai ir pasirinkimai veda; su kokiais iššūkiais susiduriu; kokias pamokas išmokau; kokios mano savybės man padėjo įveikti tam tikrus sunkumus – labai padeda išlaikyti motyvaciją.
Be to, reguliariai reflektuojant save ir savo gyvenimą, galima pamatyti, kokiose savo gyvenimo srityse stringu; kas mane neigiamai veikia; kaip galėčiau sau pats padėti; kur man reikėtų kitų pagalbos.
Man labai patinka Rytų filosofijos mintis, kad vaismedis vaisius subrandina vėliausiai – iš pradžių jis turi išaugti, sustiprėti, patirti nemažai metų laikų. Deja, mes labai dažnai nepamatę greitų apčiuopiamų rezultatų, metame savo užsibrėžtus tikslus.
Tuo tarpu sąmoningas atsigręžimas į save, refleksija padeda įvertinti tą visą augimo, tobulėjimo procesą. Gali pamatyti, kad nors vis dar neuždirbti, kiek nori, ar nepakankamai ilsiesi, tačiau tam tikri pokyčiai rodo, kad eini tinkama linkme – gal ne taip greitai, kaip norisi, tačiau sąmoningai, su pasimėgavimu ir dėkingumu.
