Kaip išleisti pyktį, parodyti džiaugsmą, meilę ir kaip emocinio raštingumo mokyti ne tik save, bet ir vaikus, Aurimo Mikalausko vedamoje laidoje „Pradėk iš naujo“ dalijosi šeimų edukatorė, platformos YTĖVAI įkūrėja Vaida Ivaniukaitė.
Aurimas Mikalauskas: Į tave, Vaida, tėvai kreipiasi dažniausiai dėl dviejų problemų. Kokių?
Vaida Ivaniukaitė: Emocijos ir ribos. Iš tikrųjų ateina dėl pačių įvairiausių situacijų. Dažniausiai dėl to, kad tėvai nesusikalba su vaiku, nežino, kas vyksta, daro viską, bet vis tiek rezultato nėra. Bet kai pradedi viską dėlioti, tarkim, per mano konsultacijas, pamatai, kad visur viskas vienodai, aš net nesitikėjau, kad taip gali būti.
Situacijos yra skirtingos, bet galiausiai supranti, kad tėvai taip elgiasi arba vaikas taip elgiasi, nes nėra iki galo išmokta tvarkytis su emocijomis, jie nemoka iki galo paleisti jų iš kūno ir panašiai. Arba, tarkim, tėvams neišeina nubrėžti ribų, nes arba vaikas priešinasi, arba ribos brėžiamos senoviniais būdais per bausmes, vaiko žeminimą.
Tačiau tos kryptys - visas emocinis pasaulis ir jausmai bei ribų mokymasis ir disciplina. Kai šios dvi kryptys susitinka, galima nueiti labai gražų kelią, bet dabartiniams tėvams yra labai sunku. Tačiau man nieko keisto, nes mes esame ta karta, kuri turi brėžti ribą ir sakyti, kad taip, kaip mes augome, mums netinka, turime remtis naujausiais moksliniais tyrimais, įžvalgomis, tuo, kas vyksta šiandien, ir kurti visiškai naujus vaikų ugdymo būdus.
Ir tą padaryti labai sunku, nes iki galo nežinia, kaip naujai reikia daryti, bet visi žino, kad mušimas su diržu, statymas į kampą, ant žirnių, žeminimai, grasinimai, viskas, kas susiję su toksiška tėvyste, yra negerai. Mes tą žinome, bet tada pasižiūrime, tai kaip čia reikia daryti.
A. M.: Emocijos. Kokias jauti esmines klaidas, esminius nesuvokimus tų dalykų, kuriuos mūsų karta turi? Ką reikėtų žinoti apie emocijas auginant vaikus?
V. I.: Pasakysiu tiesiai šviesiai, dauguma tėvų yra emociškai neraštingi. Tarkim, sunku pasakyti, kad aš pykstu, aš esu nuliūdęs, aš esu nepatenkintas, išvardinti mes galime gal dešimt emocijų, o jų spektras yra gerokai didesnis. Tai va, kiek mes dirbome, nes mūsų laikais emocijos buvo tik geras, linksmas, visa kita – eik į savo kambarį. Tai visų pirma mes patys turime pradėti nuo savęs.
Tarkim, ateina tėvai ir sako, kad vaikas nesusitvarko su emocijomis, klasikinė dvejų, trejų metų amžiaus krizė, emocijos sprogsta. Aš kviečiu tai daryti kartu su vaiku. Tai kur kas efektyviau, mokytis pačiam, rodyti savo pavyzdžiu. Kai aš supykstu, ką aš darau: pradedu ant vaiko klykti visa gerkle, ar aš atsistoju ir išleidžiu kažkokį urzgimą, padedu kūnui atsikratyti tos emocijos. Tai čia ir yra, kad pirmiausia reikia ugdyti ne vaiko emociją, o pasižiūrėti, ar aš pats galiu įvardinti emocijas ir ar galiu jas tinkamai iškomunikuoti į aplinką.
A. M.: Koks būtų greičiausias emocinio raštingumo kelias? Tikiu, kad yra tėvų, kurie nori greito rezultato, kad ir kaip tai būtų neįmanoma, bet ką patartum?
V. I..: Patariu užsirašyti pagrindines emocijas, kurias gali jausti. Tarkim, pyktis, liūdesys, būtinai džiaugsmas, nes dar daug tėvų nemoka tinkamai parodyti džiaugsmo savo vaikams. Tai užsirašyti emocijas ir tada užsirašyti, kaip aš jas iš kūno išleidžiu fiziškai, kaip aš jas parodau.
Pavyzdžiui, aš neįlįsiu į kito vidų, aš nežinau, kas ten vyksta, bet aš galiu stebėti jo kūno kalbą ir taip suprasti, kokią emociją kitas jaučia. Kūnas galvoje gimusios emocijos turi kaip nors atsikratyti. Tai nuo to reikėtų ir pradėti, užsirašyti emocijas ir kaip tas emocijas išreiškiu. Pavyzdžiui, supykęs visada visa gerkle klykiu. Tada reiktų sau atsakyti, šis būdas yra tinkamas ar ne. Jei ne, tada tą būdą keičiame kitu. Čia yra naujo įpročio formavimas, netinkamą įprotį keičiame tinkamu.
Galiu pasidalinti, kaip aš pati buvau iš tų šaukiančių. Instagrame dariau apklausą, tai labai arti šimto procentų tėvų supykę šaukia. Šaukimas yra netinkama emocijos išreiškimo priemonė, nes tai trikdo aplinkoje esančius žmones.
Labai lengva netinkamą emociją pakeisti tinkama kažkokiu giminingu būdu. Jei tu šauki, dirba tavo balso stygos, tai reiškia, kad reikia įdarbinti balso stygas kažkaip kitaip. Galima pasirinkti urzgimą, tai vietoj rėkimo visa gerkle, aš suurzgiu. Ir sau tai reikia priminti, aš pati užklijavau lapelius, mes šeimoje susitarėme būdus, mes vieni kitiems priminėme, kaip mes pykstame, kad nebūtų šaukimo.
Ir man užtruko nei daug, nei mažai, tik pusę metų. Kai man važiuojant užkišo vairuotojas, aš labai susinervinau ir vietoj visos riksmų tirados aš įsikibusi į vairą išleidau savo pyktį per urzgimą. Tai buvo jau visiškai nesąmoninga reakcija, tapusi šiokiu tokiu įpročiu. Vėliau pastebėjau, kad vis dažniau ir dažniau rėkimą keičia urzgimas. Tai lygiai taip pat ir tėvai gali netinkamus būdus pakeisti tinkamais, tai taip pat mokome ir vaikus.
Tik su vaikais yra toks vienas niuansas, jei suaugę išmoksta naują būdą, jie jo ir laikosi. Su vaikais kitaip, tarkim, dvejų metų išmoko supykęs patrepsėti, suraukti antakius ar drakono veidelį padaryti, tada penkerių metų, kai pradeda lavėti kalba, pradeda sakyti, kad aš tavęs nekenčiu, tu pati blogiausia ir panašiai, atsiriša žodynas. Tada keičiame žodžius kitokiais. Paauglystėje dar kitaip viskas vyksta, akmeninė veido būsena, durų trankymas ir kt., tai su vaikais tos emocijos nuolat keičiasi.
A. M.: Mums yra būdingas emocinis šaltumas ir atsiribojimas nuo emocijų apskritai. Kaip mokytis to atsikratyti, kad emocijos neužsilaikytų?
V. I.: Aš esu pati pastebėjusi, kad per dieną visos patirtos emocijos viduje nusėda. Galbūt darbo aplinkoje atsilaikai visą dieną ir vakare grįžti į savo jaukią aplinką – namus, kur gali atsipalaiduoti ir tada visos emocijos pasileidžia. Būna, kad vaikai grįžta iš darželio ir neina susitvarkyti, jiems rauna stogą, tai pirmiausia, reikia džiaugtis. Tai reiškia, kad vaikui namai yra saugi erdvė, jis juose gali paleisti viską, kas yra susikaupę. Antra, būname šalia ir padedame išleisti emocijas, tik tinkamais būdais.
Būna, grįžti namo ir jautiesi toks priklus, prisikabinėji prie smulkmenų, pavyzdžiui, ne vietoje paliktas puodelis ir panašiai. Jauti, kad kažkas ne taip, bet negali įsivardinti, nes gal kažkas automobilį užkišo, gal pardavėja kažką atšiauriai pasakė, bet aš tam atradau labai gerą būdą.
Kai jaučiu, kad kažkas vyksta, suprantu, kad ne aplinka kalta, o reikia kažką daryti. Aš atsigulu į lovą, visus informuoju, kad man reikia penkiolikos minučių, aš užsidarau, įsijungiu jautrius filmukus, žiūrėdama verkiu. Būtent verkimas yra vienas geriausių emocijų paleidimo būdų, viskas atsipalaiduoja, išsileidžia. Ir iškart viskas pasidaro geriau. Kartais reikia tokio net priverstinio emocijų paleidimo.
A. M.: Ar vis dar egzistuoja vaikų emocijų gesinimas, kai jam sakai nepykti, neliūdėti, neverkti?
V. I.: Vis mažėja, labai džiugu, kad visa psichologijos kryptis išeina į socialinius tinklus. Mes apie tai daugiau kalbame, daugiau žinome, atsiranda įvairių knygų. Mes jau suprantame, kad emocijos yra gerai, tai tėvai tikrai mažiau bando gesinti vaikų emocijas. Tačiau labai dažnai pasitaiko, kad tėvai mato, jog su vaiku kažkas darosi, ir nežino, ką daryti. Ir tai yra normalu, nes mes buvome nemokyti. Buvo, pavyzdžiui, liepimai nueiti pastovėti ir pagalvoti į kampą. Ką tu būdamas penkerių metų gali išgalvoti? Visos buvusios bausmės nesukūrė jokios naudos, tai matosi, kad tėvai yra šiek tiek pasimetę, ką jiems daryti.
Lįsti į gilias psichologines žinias, vaikų švietimą dar mes irgi ne visi esame tiek pasiruošę. Dar su savo pykčiu nemokame elgtis, tai kaip mes į vaiko visą tokį gylį įlįsime. Dauguma tėvų turi traumų ir joms net nėra į akis pasižiūrėję, o tą masinę traumą ir skaudulių iš vaikystės yra labai daug atsinešusių. Instagrame dariau apklausą apie patirtas bausmes, tai lindau į galerą, kur supratau, kad per giliai, nes atsakymai buvo tokie skaudūs ir tokie žiaurūs, ir jų kiekis buvo toks didžiulis, kad aš supratau, jos blogai buvo daugeliui, tūkstančiai atsakymų.
Pavyzdžiui, trimetė mergaitė verkia ir už tai ją trims valandoms uždarė tamsiame kambaryje, visi klūpojimai ant žirnių, stovėti iškėlus rankas ir panašiai, tai lyg tokia norma, bet, tarkime, kad mama eina žudytis, ilgas nekalbėjimas kaip bausmė. Nenoriu tokios liūdnos gaidos, bet dabartinė situacija, su kuria turi dabartiniai tėvai dirbti, sunki, yra labai daug traumų, į kurias tikrai reikia gilintis.
Vaida laidoje „Pradėk iš naujo“ dalijosi savo patirtimi ne tik apie tėvystės iššūkius, bet ir kur kas daugiau temų: ką reiškia būti nepatogiu vaiku, žlugusių svajonių išgedėjimo svarba, savistaba, motinystė, verslas, socialinių tinklų galia, kova su baimėmis ir kita. Visa tai išgirsite laidoje čia. O jei norite sužinoti daugiau apie Vaidą – jos mintis apie mokymosi galią, kaip pastebėti stiprybes, o ne silpnybes, kaip atrasti mėgstamą veiklą, kaip susikurti laimę – spauskite čia, kur rasite pokalbio tęsinį, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
