– Ką tau reiškia savanorystė?
– Savanororystė man yra daugiau nei hobis. Galbūt ir banalu sakyti, kad tai didelė dalis mano gyvenimo, tačiau savanorystė mano asmenybę augina jau ketverius metus ir per tiek laiko spėjo tapti neatsiejama mano dalimi.
– Ką tau kaip asmenybei davė savanorystė?
– Drąsos, o tai yra man pats svarbiausias dalykas, nes nemeluoju, seniau bijojau žmonių, bijojau juos užkalbinti, buvau labai drovi. Tačiau dabar galiu užkalbinti ir pasistengti prakalbinti kiekvieną. Manau, apie savybes, kurias suteikia ir išugdo savanorystė, būtų galima parašyti knygą. Savanorystė skirtinguose renginiuose ar organizacijose ugdo ir skirtingas savybes, iš kurių pagrindinės: problemų sprendimas, bendravimo ir aptarnavimo įgūdžiai bei darbų ir veiksmų organizavimas.
– Kodėl jaunam žmogui svarbu savanoriauti?
– Tai padeda išeiti iš komforto zonos, tapti labiau pasaulietišku, tolerantišku bei susirasti daugybę draugų, kuriuos visada labai gera pamatyti atvykus į renginį. Savanorystė yra puikus būdas nuspręsti, kokį kelią nori pasirinkti ateityje. Pavyzdžiui, jeigu mano gyvenime savanorystė būtų atsiradusi anksčiau, tikrai būčiau pasirinkusi kitokią specialybės sritį.
– Kokia savanorystė yra gera savanorystė? Kada ji džiugina?
– Savanorystė yra gera, kai tu jautiesi naudingas bei turiningai praleidęs laiką. Geriausia savanorystė yra tuomet, kai padedi tiems, kuriems labiausiai reikia tavo pagalbos, o tai yra seneliai, beglobiai vaikai ar prieglaudų gyvūnai. Visos šios įstaigos mielai priima savanorius ir džiaugiasi jų pagalba. Iš tiesų apima nuostabus jausmas, kai jauti, kad pavertei kažkieno dieną geresne ir tai padarei savanoriškai, be jokios prievolės. Visada džiugina, kai žinai, kad darai gerą darbą ir jis yra įvertinamas.
– Kokia tavo savanorsytės kelio istorija „TrenkTure“?
– Labai smagi ir pilna nuotykių. Tuo metu, kai tik pradėjau studijuoti, viena draugė man pasiūlė savanoriauti renginiuose. Taigi mes užpildėme savanorystės anketą į renginį „Pėščiomis pajūriu’16“ ir mus pakvietė. Tai buvo vienas smagiausių nuotykių mano gyvenime. Mes važiavome į Šventąją ir, turiu prisipažinti, ten patyriau, kas yra „TrenkTuras“. Žinoma, tuomet žygiai dar nebuvo tokio masto kaip yra dabar, tačiau buvo nerealu ir visa ta atmosfera man nurovė stogą. Jau tuomet supratau, kad aš noriu būti čia, jog čia yra mano vieta. Nuo tos dienos nepraleidau nei vieno „TrenkTuro“ renginio. Savanorė buvau trejose renginiuose, kai buvusi savanorių koordinatorė Justina mane pakvietė koordinuoti poilsio ir pagalbos punktų sritį. Paskui, kaip aš mėgstu sakyti, mane paaukštino pareigose ir tapau pagrindine „TrenkTuro“ savanorių koordinatore. Ir toliau tęsiu sau duotą pažadą, nepraleisti nei vieno žygio.
– Koks jausmas iš savanorės tapti visų savanorių lydere? Su kokiais iššūkiais susiduri dabar?
– Jausmai buvo dvejopi, kartais jaučiausi neverta tokių pareigų, nes aplink mane buvo savanorių, kurie savanorystę pažinę ir į ją įsitraukę seniau nei aš. Taip pat daug mano draugų ir sričių koordinatorių buvo savanoriai, todėl man buvo labai sunku jiems dedikuoti užduotis ir kartu išlaikyti draugystę. Tačiau, vienaip ar kitaip, šis pasiekimas mano gyvenime kol kas yra vienas didžiausių. Labai džiaugiuosi, kad gavau tokią progą ir esu be galo dėkinga „TrenkTuro“ komandai, kad suteikė man tokią galimybę užaugti.
– Prisimenant tavo kaip savanorės laikus „TrenkTure“, kodėl kaskart sugrįždavai, kas tave čia traukė labiausiai?
– Emocija, kurią patirdavau. Visiems sakau tą patį, kad tai, kokį pliūpsnį emocijų gauni per „TrenkTuro“ renginius, negausi niekur kitur. Dalyvių nuotaikos, visas šurmulys ir veiksmas, tas nerealus jausmas, kai matai kaip renginio metu plynas laukas ar miesto aikštė visai dienai tampa pilnai įrengtu renginio centru. Mėgstu stebėti, kaip renginio rytą užsipildo žmonės ir žygis po truputį įsivažiuoja. Tuomet tu supranti, kad prisidėjai prie šio fantastiško dalyko sukūrimo ir realizavimo, nes savanoriaudamas jautiesi viso to dalimi.
– Kokius svarbius namų darbus turi padaryti kiekviena organizacija ar organizatoriai, kviečiantys prisijungti savanorius?
– Reikia suprasti, kad neužtenka tik pakviesti savanorius, reikia užtikrinti jų gerbūvį visą laiką, kol vyksta renginys. Savanoris, kuris savanoriškai, be jokio atlygio ateina padėti, nori gauti kažką atgal, ar tai būtų pamokos, emocijos, ar tiesiog nuoširdus „ačiū“. Ir būtinai reikia turėti suplanuotos veiklos savanoriui, nes nuobodžiauti nepatinka niekam.
– Kartais vyrauja nuostata, kad savanoris – nemokama lengva darbo jėga. Ar pačiai teko susidurti su tokiu požiūriu?
– Mane tokia nuostata labai erzina. Dažnai, kai papasakoju žmonėms kuo užsiimu, jie man atsako: „Ta prasme, surenki žmones, kurie nemokamai dirba?“. Savanorystė gyvuoja visame pasaulyje jau daugybę metų, tai nėra vergovė ar nemokamas darbas. Tai yra savanoriškas pasirinkimas praleisti savo laiką kitaip, prasmingai ir pabūti aplinkoje, kurioje taip paprastai neatsidursi ir pamatyti ją iš vidaus. Savanoriais dažnai būna jauni žmonės, kurie neturi galimybės dirbti, todėl patirtis renginiuose jiems yra neįkainojama investicija į ateitį. Galbūt dėl to šiuolaikiški darbdaviai vis dažniau atkreipia dėmesį į jaunus kandidatus, kurie nors ir neturi darbo patirties, tačiau yra savanoriavę. Nors mūsų renginiuose dažnai savanoriauja ir suaugę žmonės, kurie tiesiog nori pabėgti nuo rutinos.
– Kokį patarimą norėtum duoti visiems galvojantiems apie savanorystę ar jau savanoriaujantiems?
– Visiems galvojantiems: „Ilgai negalvokit, tiesiog darykit“. O tiems, kurie jau savanoriauja noriu priminti, kad nepamirštų gerai praleisti laiko ir iš savanorystės pasiimti viską, kas įmanoma. Na, o visiems, kurie norėtų pažinti tokią „TrenkTuro“ atmosferą, kokią pažinau aš, kviečiu susisieksti su manimi asmeniškai (Ugnė Zubaitė) Facebook paskyroje arba kreiptis į Trenkturas volunteers Facebook grupę.
