Dviejų vaikų – 10-mečio Dominyko ir 1,5 metų Ūlos – mama nemėgsta būti „įdėta į dėžutę“. Todėl kalbėdama apie savo naujausią – teatro mokytojos – profesiją ji pabrėžia, jog vaikų nemoko: su jais dalijasi žiniomis, idėjomis, emocijomis.
Laisva, kūrybinga ir be galo drąsi – toks pirmasis įspūdis, pabendravus su Kaune gyvenančia moterimi. Ji – iš tų žmonių, kurie svajonių ir „turbo“ idėjų neatideda geresniems laikams, pensijai. „Jei nori – rasi būdų, kaip tai padaryti“, – įsitikinusi pašnekovė. Jos istorija būtent tai ir atskleidžia: kaip lietuvių kalbą ir režisūrą baigusi studentė tapo lino suknelių kūrėja ir sėkmingai jomis prekiavo, o vėliau nusprendė išbandyti mokytojos darbą.
„Pasimatuoti“ naują sritį ji galėjo dalyvavusi „Renkuosi mokyti“ projekte. O pagilinti žinias galėjo dar viename projekte „Tęsk“. Pasakodama savo istoriją Inga neslėpė, jog pradėjus dirbti mokykloje iššūkių netrūko. Tačiau ji rado būdų, kaip juos įveikti.
Nesitikėjo, kad praeis visas atrankas
„Viskas prasidėjo 2017 m. Tuo metu kūriau sukneles iš lino. Tačiau bėgant laikui atsirado poreikis dalintis, būti bendruomenės dalimi, taip pat norėjosi pokyčio, kuris vestų į prasmingesnę veiklą. Kartą bedirbdama netikėtai pamačiau internete vis iššokantį skelbimą dalyvauti programoje „Renkuosi mokyti“. Pajutau, kad noriu pabandyti – ėmiau ir užpildžiau bei išsiunčiau anketą. Aš gyvenime labai daug dalykų tiesiog pajuntu. Taip buvo ir šįkart“, – pasakojo Inga.
Aš gyvenime labai daug dalykų tiesiog pajuntu. Taip buvo ir šįkart.
Nepaisant to, kad jausmas, jog tai – kelias, kuriuo nori eiti, buvo stiprus, moteris neslėpė, jog nesitikėjo, kad lengvai įveiks projekto atranką. Vis dėlto toliau viskas ėjosi sklandžiai: Inga lengvai įveikė visus atrankos etapus ir netrukus išgirdo, jog yra laukiama naujoje savo darbo vietoje – Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijoje. Čia įvairių klasių moksleivius ji mokė teatro paslapčių.
„Pagal baigtas lietuvių kalbos ir režisūros studijas galėjau rinktis – dirbti kaip lietuvių kalbos arba teatro mokytoja. Man artimesnis buvo teatras“, – neslėpė pašnekovė, niekada nesigailėjusi šio sprendimo.
Po intensyvaus darbo užklupo perdegimas
Pradėjusi dirbti mokykloje ji kasdien iš Kauno, kur gyvena, važiuodavo į Jonavą. Po darbo dienos keliaudavo atgal. Anot Ingos, tai buvo nemažas iššūkis – teko priderinti asmeninį gyvenimą prie pasikeitusių aplinkybių. Be to, kelionė „suvalgydavo“ ir dalį dienos laiko. Vis dėlto didžiausi sunkumai užklupo įpusėjus pirmuosius darbo mokykloje metus.
„Aš tiesiog perdegiau. Maniau, kad viskas bus paprasčiau. Tačiau, nepaisant to, kad projekto metu mus tikrai gerai paruošė, atėjusi į mokyklą aš supratau, jog nežinau, kaip būti mokytoja“, – prisiminė moteris. Jos teigimu, sunku buvo susidoroti su didžiuliu tempu: jai teko ne tik ruošis, vesti pamokas skirtingo amžiaus mokiniams, bet ir rūpintis mokykliniu spektakliu ir viskuo, kas su juo susiję: scenarijumi, aktoriais, kostiumais, scenografija, muzika ir t. t.
Aš tiesiog perdegiau. Maniau, kad viskas bus paprasčiau.
„Dabar suprantu, kad nemokėjau dalintis atsakomybe. Viską bandžiau padaryti pati“, – pasakojo Inga. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo – moteris išseko. Jai nustatytas perdegimas, dėl ko teko keletą savaičių namuose pailsėti.
„Į mokyklą grįžau viską permąsčiusi. Supratau, kad reikia keistis. Pradėjau pasitikėti vaikais – skirdavau jiems užduotis, kurias anksčiau bandydavau padaryti pati. Tai buvo teisingas sprendimas visiems. Nuolatos savo ugdytiniams kartodavau, kad tiek teatro pamokose, tiek būrelyje aš nieko nemokau, o tiesiog dalinuosi patirtimis, žiniomis ir išgyvenimais. Lygiai to paties tikėjausi ir iš jų. Taip mokymo procesas tapo organiškais mainais, kuriame kiekvienas jaučiasi atsakingas tiek už vykstantį procesą, tiek už galutinį rezultatą“, – kalbėjo Inga.
Anot jos, dabar, galvodama apie dvejus darbo metus Jonavoje, ji suvokia, kad pirmieji metai buvo pasibandymas. „Antrais metais jaučiau pilnatvę, ėjau į mokyklą – kaip į šventę. Jaučiuosi dėkinga savo mokiniams, nes tik jų dėka galėjau augti kaip pedagogė, o svarbiausia – kaip žmogus“, – tikino teatro dalyką mokiniams dėsčiusi kaunietė.
Beje, iniciatyvią mokytoją netrukus pastebėjo ir dirbti pas save pakvietė kita Jonavoje esanti mokykla. Tad kurį laiką Inga teatro pedagoge dirbo tiek jau minėtoje Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijoje, tiek Jonavos senamiesčio gimnazijoje.
Studijos paneigė mitus apie pedagogo profesiją
Projekto „Renkuosi mokyti“ dalyviai jiems skirtose mokyklose gali dirbti dvejus metus – vėliau jiems tenka rinktis: tęsti ar ne „pasimatuotą“ profesiją. Inga prisiminė, kad besibaigiant antriesiems metams Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijoje, ji jau tvirtai jautė, jog nori dirbti toliau.
„Kaip tik tuo metu sužinojau apie dar vieną projektą „Tęsk“, kuris suteikė galimybę pagilinti pedagogikos žinias Kauno technologijos universitete. Apie pedagogikos studijas sklando daug mitų, girdisi daug stereotipų: „kad jos nieko gero“, „sukurtos tik tam, kad kažkas užsidėtų pliusiuką“. Prisipažinsiu, kad ir aš dvejojau. Tačiau man šios studijos sulaužė visus mitus ir stereotipus. Gavau kur kas daugiau, nei tikėjausi. Tai buvo viena prasmingiausių gyvenimo patirčių“, – tikino pašnekovė.
Gavau kur kas daugiau, nei tikėjausi.
Studijuodama Inga sulaukė ir šeimos pagausėjimo – gimė jos dukra. Tad darbuose mokyklose teko daryti pertrauką, bet mokslus moteris tęsė ir šią vasarą juos sėkmingai baigė. „Neseniai gavau diplomą“, – džiaugėsi pašnekovė.
„Motinystės atostogas“ išnaudos kelionėms
Motinystė ir pedagogikos mokslai į jos gyvenimą atėjo tuomet, kai pasaulį užklupo iki šiol tebesitęsianti koronaviruso sukelta pandemija.
„Tai buvo labai nejudrus laikas, leidęs tiesiog būti ir gilintis į save“, – teigė Inga, neslėpusi, kad šiuo metu jaučia užbaigusi vieną didelį savo gyvenimo etapą.
Pasak moters, karantinas labai ją paveikė. Įpratusi aktyviai gyventi ir pasaulį gerti visomis juslėmis, moteris sunkiai išgyveno priverstinį užsidarymą namuose. Todėl šiuo metu, kaip pati sakė, tiek fiziškai, tiek ir emociškai jaučia kelionių alkį. Ir ne tik jaučia – jau planuoja į jas leistis.
„Didesnių ar mažesnių kelionių bus ir daugiau, tačiau didžiausios, kurias esame numatę yra šios: planuojame eiti į žygį į Monblaną – aukščiausią Europos Sąjungos kalną, taip pat pakeliauti po Meksiką. Norėtume pagyventi vietos bendruomenėse, pajusti vietinių gyvenimo ritmą“, – pasakojo Inga.
Šioms kelionėms ruošiasi visa šeima – tiek į kalną kops, tiek ir po Meksiką klaidžios ir vaikai – 10-metis sūnus bei 1,5 metukų dukra. „Žinoma, kad keliausime visi. Todėl aš sakau, kad, kaip mokytoja, nedarau jokios pauzės: abu su sūnumi turėsime mokytis, kaip tęsti jo mokslus kelyje. Taigi, tęsiu, ką pradėjau dirbdama mokykloje ir studijuodama – gilinsiuos į mokymo procesą“, – sakė pašnekovė.
Šiuo metu Inga yra vaiko priežiūros atostogose – oficialiai į darbus abiejose Jonavoje esančiose mokyklose turėtų grįžti 2022 m. rugsėjį.
„Pastarųjų metų patirtys man tik dar kartą patvirtino, kad mokytojo darbas yra mano neišmatuojamos prasmės šaltinis ir galimybė gyventi kitaip. Kaip jau sakiau, mokytoja, mano akimis, ne tik moko, o labiau dalijasi patirtimis ir žiniomis, taip pat gauna atgalinį ryšį. Nes pati irgi daug išmokau iš visos mokyklos bendruomenės“, – sakė Inga.
Inga dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Tęsk“. Projektą įgyvendina Nacionalinė švietimo agentūra.
„Žingsniai“ – Europos socialinio fondo agentūros (ESFA) projektų sėkmės istorijų̨ konkursas. Rubrikoje pateikiame ekspertų komisijos atrinktas istorijas apie tai, kaip projektai pakeitė konkrečių žmonių gyvenimus. Liepos antroje pusėje, paskelbę visas 20 istorijų, pakviesime portale 15min balsuoti ir išrinkti 5 savo mėgstamiausias.
