Kūrybos užuomazgos – vaikystėje
„Vaikai – mūsų ateitis, kurią turime pažindinti su liaudiškąja istorija bei skatinti išsaugoti lietuvių tautinį tapatumą“, – pabrėžia amatininkė, pati iš siūlų įvairius darbelius pradėjusi kurti būdama vos penkerių.
„Nuo prigimties mane traukė siūlai ir viskas, kas su jais susiję. Būdama penkerių metų, kai dar nemokėjau nei skaityti, nei rašyti, bet mezginį, kaip mama sakė, jau buvau penkis metrus numezgusi.
Kam ko tik reikėdavo, kas ko tik paprašydavo – viską numegzdavau. Vienam megztinį, kitam kojines... Aišku, iš manęs tais laikais žmonės kiek juokdavosi, nes nelabai kas tikėjo, kad tokio amžiaus vaikas gali apsiimti atlikti tokius darbus. Bet mezgiau, matyt, neblogai, nes ilgainiui tokia mezgimo praktika labai padėjo ištobulinti bei sukaupti nemenką patirtį.
Kad ir dabar mezgant rašto aprašymo man nereikia. Pasižiūrėjusi, kaip mezginys turi atrodyti, viską darau iš akies“, – pasakoja M.Petraitienė.
Susidomėjo audimu
Kiek vėliau mezgėją pradėjo traukti kiek kitokia, bet vėlgi su siūlais susijusi sritis. Tai – audimas, liaudiški raštai, kurių istorija bei tradicijomis amatų meistrė domisi kone visą savo gyvenimą.
„Esu kilusi iš Šlapaberžės, o augant kaime tais laikais kiekvienoje troboje stovėjo audimo staklės.
Tai buvo natūralu ir įprasta jau vien todėl, kad parduotuvėse, kaip kad šiais laikais, visko tiek gausu nebuvo. Žmonės namams viską ausdavosi patys. Neturėjome nei kompiuterių, nei televizorių, todėl ilgus vakarus namuose moterys dažniausiai leisdavo prie audimo staklių.
Ne išimtis ir mano šeima. Mama ausdavo viską: ir lovatieses, ir staltieses ir rankšluosčius, netgi ir drobę, iš kurios vėliau siūdavo marškinius, patalynės užvalkalus. Iš vilnos milo pasisiūdavo storesnius sijonus ar švarkelius žiemai.
Na, o aš, vis trukdydavau, vis sukiodavausi aplink tas stakles. Buvo labai įdomu stebėti mamą ir matyti, kas ten su tomis staklėmis darosi. Todėl šiek tiek paūgėjusi niekieno nematoma pabandžiau austi ir pati. Ir, kaip bebūtų keista, man visai neblogai sekėsi“, – apie pirmuosius bandymus užsimena M.Petraitienė.
„Vaikai – mūsų ateitis, kurią turime pažindinti su liaudiškąja istorija bei skatinti išsaugoti lietuvių tautinį tapatumą“, – pabrėžia amatininkė.
Pritraukė močiutė
Nors audimo pradmenimis su M.Petraitiene visų pirma dalijosi mama, tačiau moteris nieko nelaukusi pabrėžia, jog iš tikrųjų labiausiai prie šio senojo liaudies amato ją pritraukė močiutė.
„Galima sakyti, kad nuolatinis pagelbėjimas močiutei ir užvedė mane į tą artimesnę draugystę su audimu.
Ji visada manęs prašydavo su rateliu prisukti šeivučių. Kiek vėliau leido išbandyti ir savo audimo stakles. O dar po kurio laiko, matydama, kad man neblogai sekasi, močiutė pradėjo gudrauti sakydama: „Vaikeli, tavo akys šviesesnės. Padėk man suverti“, – gudragalvės močiutės pasisakymus atsimena amatininkė.
Pradėjo nuo lovatiesės
Kalbėdama apie aistrą audimui, amatų meistrė ir vėl grįžta į atsiminimus. Jos akyse – pirmasis jos kūrybos darbelis. Įdomu, koks jis.
„Tik prasidėjus draugystei su audimo staklėmis pabandymui prisijungdavau prie močiutės jau audžiamų darbelių.
O kiek prisimenu pirmąjį savo pačios rankomis sukurtą kūrinį, tai tikrai nebuvo maža paprasta servetėlė. Austi iš karto pradėjau nuo lovatiesės.
Kadangi močiutės šeima buvo gausi, todėl ir ėmiausi austi tai, kas būtų naudinga mums visiems“, – tikina amatininkė.
Reikalinga meilė
Kiek paaugėjusi ir patirties įgijusi M.Petraitienė atskleidžia, kad audžiant privalu ne tik labai dėmesingai ir kruopščiai viską atlikti, išmanyti audimo technikas, bet ir tęsti pagrindines puoselėjamas šeimos raštų tradicijas.
„Lietuvių tautinių audinių puošybos būdų ir ornamentų įvairovė – labai gausi, savita ir originali, o norint atskleisti lietuvių tautos tapatumą, tradicijas ir išskirtinumą tarp kitų regionų, svarbiausia – išsiaiškinti savo regionui būdingą ornamentiką, ženklus ir simbolius.
Ir, žinoma, visada reikia stengtis savo darbą atlikti su labai didele meile.
Asmeniškai man, įdomiausia yra pamatyti savo kūrybos rezultatą, t.y. išaustą audinį. Tai ir yra didžiausias iššūkis, o kartu ir didžiausias įdomumas.
O norint patenkinti savo poreikius visada stengiuosi, kad kiekvienas mano sukurtas kūrinys būtų kokybiškas.
Ir nesvarbu ar tai mažas daiktelis, ar tai didelis kūrinys, svarbiausia, kad jame būtų kažkas savito ir išskirtinio“, – apie audimo specifiką sakė M.Petraitienė ir pabrėžė, jog savo krašto ornamentikos pažinimas nėra daugiausiai triūso reikalaujantis dalykas.
Sunkiausia – pasiruošti
„Sunkiausia – pasiruošti audimui. O procesas ilgas...
Iš pradžių reikia pasiruošti siūlus, tada juos apmesti, po to gražiai išskirstyti ir suriesti, vėliau suverti į nytis, kurių pagal audinio sudėtingumą gali būti dvi, gali būti keturios, o gali būti ir dvigubai daugiau.
Galiausiai viską susiraišome, prisisukame šeivučių ir tik tada jau galime imtis audimo. O audimas – pats smagumas“, – audimo su staklėmis pagrindinius sunkumus vardija amatininkė.
Šeiminis gyvenimas nekliudė
Sukūrus šeimą M. Petraitienė audimo nepametė. Šeiminis gyvenimas nekliudė moteriai ir toliau imtis širdžiai malonios veiklos. Priešingai, persikėlusi į Kėdainių mieste gautą trijų kambarių butą, vieną kambarį amatų meistrė paskyrė savo ištikimiausiai draugei – staklėms. Tada amatininkė padirbėti su staklėmis kvietė savo šeimynos narius.
M.Petraitienė atskleidžia, kad audžiant privalu ne tik labai dėmesingai ir kruopščiai viską atlikti, išmanyti audimo technikas, bet ir tęsti pagrindines puoselėjamas šeimos raštų tradicijas.
„Šeimoje turime tris vaikus: dukrą ir du sūnus. Ir tikrai labai džiaugiuosi, jog kažkada leidau jiems išbandyti audimo stakles.
Nes dabar, kai pristinga laiko ir tiesiog pati nebespėju atlikti užsibrėžtų darbų, jie tampa kuo puikiausi mano pagalbininkai bet kokioje situacijoje“, – apie perduotą patirtį vaikams kalba amatininkė.
Iš audimo neišgyvensi
Kiek vėliau, kai M.Petraitienė buvo pastebėta kaip itin atsidavusi audėja ir pakviesta dirbti į Tradicinių amatų centro Arnetų namą, audimo pagrindų mokė ne tik savo šeimynos narius, bet ir Kėdainių krašto jaunimą.
„Dar gyvendama kaime dirbau Kauno meno dirbinių įmonėje. Tai buvo nuotolinis darbas iš namų. Sėdėdama staklėse ausdavau, mėnesio gale savo visus suaustus darbus pristatydavau ir už tai gaudavau užmokestį. Tačiau laikui bėgant supratau, kad vien iš audimo pragyventi sunku.
Todėl nuo tada mano mėgstama veikla man buvo daugiau kaip laisvalaikis ir papildomas užsiėmimas turint laisvą minutėlę.
Kai persikėlėme į Kėdainius, nenustojau savo audimo įgūdžių tobulinti. Ir visai ne be reikalo. Nes tuo metu jau labai mažai kas mokėjo austi ir aš buvau pastebėta bei pakviesta į Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų namą.
Prieš tai, žinoma, dar reikėjo įrodyti, kad šis amatas – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Todėl pristačiusi savo sukurtus darbus 2010 metais apsigyniau sertifikatą“, – apie tobulėjimą mėgstamo amato srityje pasakoja amatininkė.
Patirtį perduoda mokiniams
Dabar M.Petraitienė dirbdama muziejuje kartu prisideda ir prie Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name organizuojamų edukacinių užsiėmimų.
„Čia pagal Neformaliojo vaikų švietimo programą subūrėme šaunią mokinių grupę, kurie pirmadieniais ir ketvirtadieniais paskiria po 2 valandas savo laisvo laiko ir noriai lanko užsiėmimus.
Laisvalaikį, kurio, pasak moters, lieka vis mažiau, ji mėgsta leisti savo sode puoselėdama gėlynus.
Man, kaip šio amato puoselėtojai ir kaip savo grupę mokančiai amatininkei, labai džiugu matyti, jog susirinkusios mergaitės ne šiaip sau prisijungė, o stengiasi ir nori pasiekti kuo geresnių rezultatų, pagal save derina spalvas, renkasi jų širdžiai mielus raštus.
Širdis džiaugiasi, kai pastebi, kad kiekviena lyg ir stengiasi viena kitą pranokti pasirinkdama kažką neįprasto, įmantraus.
Aišku, per tiek laiko, kiek jau vedu užsiėmimus, buvo vaikų, kurių vis tik mūsų liaudiški amatai nesudomino. Tačiau negalima versti. Kiekvienas turi pats pasirinkti sau mėgstamą veiklą“, – tikina amatų meistrė.
Džiaugiasi pasiekimais
Perduodama savo sukauptą patirtį kitiems M.Petraitienė su laiku vis labiau įsitikina, jog ji eina teisingu keliu.
„O teisingo kelio kryptį rodo mano mergaičių pasiekimai. Pernai edukacinius užsiėmimus jau trejus metus pas mane lankanti Modesta Lietuvos mokinių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis 2018“ nacionalinėje parodoje užėmė II vietą.
Šiemet tam pačiam konkursui minėtoji mergaitė vėl pristato savo austą lovatiesę ir du rankšluosčius. Įvaldžiusiai gerą audimo techniką bei tvirtai sumušančiai audžiamą audinį Modestai mano pagalbos praktiškai jau nebereikia.
Taip pat labai džiaugiuosi ir kita vos metais vyresne Austėja. Ji taip pat labai kruopšti jaunoji audėja.
Tik šiek tiek liūdina, kad šios merginos, besimokančios gimnazijoje, itin daug mokosi, tad laiko prisijungti prie edukacinių užsiėmimų lieka vis mažiau“, – apie merginų pasiekimus kalba amatų meistrė.
Skiriama pakankamai dėmesio
Mokinių, norinčių įsitraukti į M.Petraitienės vedamas edukacijas, netrūksta. Bet vis tik įdomu, ar tradicinių senųjų liaudies amatų populiarumas visur išlieka toks pats?
„Mano nuomone, seniesiems amatams skiriama tikrai pakankamai dėmesio. Per ilgą laiką jie buvo kiek primiršti, nebeįdomūs. Visuomenė labiau žavėjosi kiniškais ryškiaspalviais niekučiais.
Tačiau dabar pastebima, kad žmonės ir vėl pradėjo branginti ir senųjų amatų technika pagamintus darbus. Tą liudija ir kaskart gaunami skambučiai su klausimais, ar neparduodu tai to, tai ano.
Bet, deja, nebesuspėju, neturiu tiek laiko, kad dar ir žmonėms ausčiau. Džiaugiuosi, kad bent sau ir savo artimiesiems užtenka“, – nuomonę dėsto amatininkė.
Surengė parodą
Nors M.Petraitienė teigia, kad visų savo kūrybos vaisių sandėliuoti nemėgsta, tačiau personalinei parodai amatų meistrės numegztų riešinių pakako.
„Mano namų interjerą, be jokios abejonės, puošia pačios kurti audiniai. Taip pat namuose turime ir visos šeimos kurtą darbą – rištą kilimą.
Namuose turiu tiek, kiek man reikia. Nesistengiu prisisandėliuoti audinių per daug. O kam? Juk jei užtektinai turiu, tai ir pakanka.
Savo darbus geriau dovanoju, juk negaila, o dar ir malonu, kai kažkas naudoja tavo rankomis pagamintą daiktą.
Prisimenu, tik kartą kilo toks noras nusimegzti riešines. Prisimezgiau, o vėliau nebeturėdama kur jų visų dėti, prieš išdovanodama, sugalvojau surengti personalinę savo darbų parodą“, – apie visai netikėtai kilusią idėją užsimena amatų meistrė.
Žavisi gėlėmis
Pokalbio pabaigoje M.Petraitienė prisipažino turinti ir daugiau pomėgių. Laisvalaikį, kurio, pasak moters, lieka vis mažiau, ji mėgsta leisti savo sode puoselėdama gėlynus.
„Nors visos su audimu ar mezgimu susijusios sritys yra savaip žavios, bet vien tik austi ir į siūlus žiūrėti pabosta. Tada stengiuosi į savo kasdienybę įtraukti ir kitokių veiklų.
O kas man patinka? Gėlės. Jos man visos gražios, kai yra prižiūrėtos, palaistytos, išpuoselėtos. Kadangi mėgstame ekologiškas daržoves, todėl namuose turime ir daržiuką.
Labai džiaugiuosi gyvendama nuosavame name ir turėdama savo sodą. Prisipažinsiu, jaučiu tikrai didelį malonumą, kai suleidžiu rankas į žemę. Tai tikras atsipalaidavimas, o ypatingai po sunkių dienos darbų“, – baigdama pokalbį apie kitus savo pomėgius šneka M.Petraitienė.
