Žinoma, labiausiai sendaikčių mylėtojų geidžiami tie, kurių jau niekas nebegamina: jie dažnai vienetiniai, todėl vertingiausi ir labiausiai paklausūs.
Baldai, paveikslai, laikrodžiai, šviestuvai (...) tinka ir šiuolaikiniam namų interjerui, kai kurie jų „dirba“ ir kaip kino juostų rekvizitai ar ištaigingų mūsų dienų restoranų liudininkai.
Bet yra ir vos kelis eurus kainuojančių, dar savo šeimininkų nesuradusių, smalsiai sekančių čia akių paganyti užsukusius lankytojus.
Penktus metus skaičiuojanti Sendaikčių mugė vienija penkiolika prekybininkų, kurie ir aistringi kolekcininkai. Visi jie ir užsiima daiktų rinkimu, ieškojimu, pirkimu, atnaujinimu.
Kiekvienas jų turi ir atskirai sendaikčių mugėje nuomojamą sendaikčių vietą, kur ir laukia senų daiktų mylėtojų.
Vienas iš kolekcionierių, Tomas Stabingis, prasitaria, kad Sendaikčių mugė traukia meniškos ir kūrybiškos prigimties žmones, todėl šiokiadieniais mielai daug kas užsuka su knyga, o ir kavos sendaikčių erdvėje gauti galima.
Vienintelė tokia vieta Vilniuje lankytojus džiugina erdviomis patalpomis (plotas 1000 kv. metrų).
Ši vieta daugelio lankytojų pamėgta ir lankoma savaitgalių rytais, kuomet lauke šalta ir žvarbu, patogu čia ir su vaikišku vežimėliu ar mažamečiu: prekeiviai draugiški ir pačių įvairiausių lobių skirtingai auditorijai pasiūlantys.
Penktus metus skaičiuojanti Sendaikčių mugė vienija penkiolika prekybininkų, kurie ir aistringi kolekcininkai.
Sendaikčiai žmonėms asocijuojasi su užtikrintumo ir saugumo poreikiu.
Silpnybės, nors teisingiau sakyti, pomėgiai, jų labai skirtingi: nuo numizmatikos, aistros knygoms iki meilės interjero detalėms ar baldams, šviestuvams, papuošalams ir pan.
Pirmenybė daiktams, liudijantiems istoriją
Pagrindinis pirkėjų dėmesys mugėje, žinoma, krypsta į kelių dešimtmečių ar net kelių šimtmečių istoriją liudijančius daiktus.
Daugiausia tai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios daiktai. Yra ir senesnių – XVI ar XVII amžių liudijančių, bet jų jau gerokai mažiau ir jie kur kas didesne verte pasižymi“, – apie pirkėjus labiausiai dominančius sendaikčius pasakojo pašnekovas.
Sendaikčiai žmonėms asocijuojasi su užtikrintumo ir saugumo poreikiu: jei esi įsigijęs ką nors, kas išgyveno šimtmečius ir dabar dar yra kažkam reikalingas, įdomus, prisimenamas, tai yra jausmas, kad ir tu nepranyksi, kad ir tave prisimins.
Vadinasi, turi į ką atsiremti, už ko pasislėpti, taigi, daiktai su istorija – savotiškas tvirtumo, ilgaamžiškumo simbolis. Tai daugiau pasąmoniniai dalykai, bet jie ir praktikoje veikia.
Pokyčių esama ir kalbant apie auditoriją, kuri užsuka daiktų su istorija. Anksčiau vyravo brandesni lankytojai, dabar vis dažnesni jaunesni: žmonės suprato, kad istorinę vertę turintys daiktai pagyvina namų interjerą (modernizmą jaunimas derina su klasika, vintažu ir pan.), kuria vertę ir yra palikimas ateinančioms kartoms.
Daugelis atrado išskirtinumo džiaugsmą ir nebenori to paties, ką turi draugai.
Sendaikčių mugės lobiai – išradinga dovana
Taip pat sendaikčiai jau kuris laikas tapę puikia dovana ar lauktuve tiems, kurie jau viską turi ir kuriems reikia dovanoti įspūdį ar norisi nustebinti.
Kaip pavyzdys, praėjusią vasarą laivų kapitonams dovanoti varpeliai.
Žinoma, kaip ir kiekviena sfera, taip ir ši, pasižymi savita specifika.
Dažnas T.Stabingio, kaip ir jo bičiulių kolekcininkų, savaitgalis prasideda nuo ankstyvos kavos ir ratuko sendaikčių turguje, būdamas šioje srityje negali nesileisti į naujų daiktų paieškas, nesidomėti ir nebendrauti su kitais kolekcininkais.
Koks adrenalinas kaskart vis kažką naujo surasti! Kolekcionieriai nenori dirbti fiksuotų darbo valandų (daugeliui jų sendaičiai antraeilė darbo vieta), jie labai panašūs į menininkus: jiems rūpi atrasti daiktus, prikelti juos naujam gyvenimui, išlydėti ir vėl į naujas paieškas!
„Vienas tokių yra mūsų šviestuvų genijus Mindaugas. Kelią į sendaikčių mugę jis pradėjo nuo Kaziuko mugės, tuomet sekė kelionė į Švediją, iš kur iki šiol ir atkeliauja jo surasti nematyti palubių šviestuvai.“
Pats šviestuvų kolekcininkas neslepia, kad skandinavai paleisti senesnių daiktų už šalies ribų nėra greiti, bet išeičių jis randa: kai kuriuos perka su minimaliais defektais, paremontuoja, papildo naujomis detalėmis ir, žiūrėk, jau naujas grožis.
Kai kurie radiniai atkeliauja paslėpti
Viena įdomesnių istorijų yra nutikusi vienam iš Sendaikčių mugės kolekcininkų, knygyninkui Dariui, kuris įsigijęs seną spintą joje rado XIX a. vidurio monetą su dar jaunos Anglijos karalienė Viktorijos atvaizdu.
„Moneta buvo užstrigusi, taigi, tarsi laukė, kol bus surasta. Dabar tai mano amuletas“, – apžiūrėti iš piniginės ištrauktą talismaną kviečia kolekcininkas.
Dar vienas jo lobis, kuriuo nepaprastai didžiuojasi, yra XVI a. amžiuje lotynų kalba išleista knyga apie Lietuvą. Intriguoja ne tik amžius, bet ir turinys, joje galima sužinoti, kaip atpažinti ir susitvarkyti su ragana.
Kiekvienas kolekcininkas pildo savo daiktų skyrių, o jei tik prireikia kolegų pagalbos ar patarimų, atskuba visas penkiolika. Tokia sudėtimi dirbti patogu, nes kai vieni išvyksta naujų daiktų, likę gali pavaduoti.
Sendaikčių mugėje pasitaiko ir šimtamečių daiktų, kaip antai 1914 m. stalas. Jų istorija registruojama įsigijimo dokumentuose. Įdomesni ir retesni paveikslai yra iš Prancūzijos.
Tikrų lobių yra atvykę ir iš Kauno (daiktai su užslėptais pinigais), nors kur kas daugiau daiktų atkeliauja iš užsienio sendaiktynų, jų šalių istorija ir vietinių gyvenimas turtingesni lyginant su Lietuva, o tai leido sukaupti vertingesnių daiktų.
-
Meilė sendaikčiams virto verslu: pora atranda daiktus, graibstomus visame pasaulyje
-
Tinklaraštininkė apie sendaikčius: kur randa perlų ir kodėl jiems sunku atsispirti
-
Žinomo „Blusturgiuko“ Panevėžyje savininkas prašo pagalbos: kreipiuosi į jus su prašymu
-
Eglė viena keliaudama po užsienį ieško sendaikčių: paneigė apie juos vyraujančius stereotipus
