„Ką tik baigėsi vietos vaikų stovykla: visą savaitę vaikus užėmėme – vyko ekskursijos, edukacijos, ruošėmės liepos 6-osios šventimui. Visi kartu giedojome himną ant piliakalnio. Bendruomenėje taip pat toliau vyksta veiklos: atvažiuoja psichologas, vyksta paskaitos. Pagal savo galimybes vis kažką organizuojame. Koronavirusas buvo sustabdęs, bet tik trumpam. Idėjų turime daugiau nei reikia“, – neslėpė Kašonių bibliotekoje dirbanti D.Bajorienė.
Nors Kašonių kaimas – ne didmiestis, čia netrūksta jaunų šeimų, kuriose auga vaikai. Ne tik bibliotekoje, bet ir mokykloje dirbanti R.Kandrotienė tikino, jog nėra sunku sudominti jaunuosius kašoniškius įvairiomis veiklomis. Svarbiausia – nieko neversti daryti, bet suteikti progą pabandyti.
„Stovykloje šiemet buvo vienuolika vaikų nuo 7 iki 16 metų. Aš nežinau, kodėl taip yra, bet žaidimus vienodai aktyviai žaidė ir mažesni, ir didesni. Susitarėme, kad veiksime tai, ką norime: kasdien ant lapelių jie surašydavo, ką norėtų daryti, o paskui traukdavome burtus. Būdavo taisyklės, kad nepatinkančius dalykus vieną – du kartus, bet turime pažaisti. Tai ir buvo esmė: veikėme tai, ką jie siūlė.
Aišku, būdavo ir mūsų pasiūlymų, pvz., keliavome į edukacijas, ruošėmės šventei. Maistą kartu gamindavomės: atnešdavau iš daržo salotų ir sakydavau, kokius sumuštinius norite, tokius ir pasidarykite. Patikėkite, kai pasikalbėjome apie baltymus ir angliavandenius, ant sumuštinių buvo sudėti visi svogūnai ir salotos. Vos apžioti galėjo“, – sakė moteris.
Ji džiaugėsi, kad į bendras veiklas įsitraukia ne tik vaikai, jaunimas, bet ir vyresni bendruomenės nariai: dalyvauja protmūšiuose, kartu tvarko aplinką. „Reikia tik pakviesti ir visi sueina“, – tikino R.Kandrotienė.
Bendruomenės senjorus, kurie dėl koronaviruso rizikos kol kas vengia susibūrimų, R.Kandrotienė ir D.Bajorienė aplanko namuose. „Neseniai aplankėme čia gyvenančius tremtinius. Nuvažiavome dviese, arbatos atsigėrėme, pasikalbėjome. Žmonėms reikia dėmesio“, – tikino pašnekovės.
Moterys džiaugėsi, jog Kašonių bendruomenės ryšiai tokie stiprūs – kaimynystės idėja čia nėra tik „popierinis pažadas“.
„Sunku pasakyti, kas lėmė, kad va taip ėmėme visi kartu dirbti. Aš sakyčiau, kad tas psichologo atvažiavimas bendruomenei daug pasitikėjimo davė. Tiesiog žmonės pasidarė atviresni, dalinasi idėjomis vieni su kitais. Atsirado bendrystė. Po to jau – ir renginukai, vaikų įtraukimas. Tėvai visi patenkinti. O mes – taip pat. Juk mūsų idėjų niekas nefinansuoja, viską darome savo jėgomis. Tėvai ir paveža, ir maisto paruošia – bendrystė, apsijungimas šito projekto dėka atsirado ir tęsiasi“, – kalbėjo D.Bajorienė.
Žmonės pasidarė atviresni, dalinasi idėjomis vieni su kitais. Atsirado bendrystė.
Kviečiame skaityti 2019 m. publikuotą istoriją apie Kašonių kaimo bendruomenės narę Danutę.
Danutė: „Išteklių ieškau savyje ir kituose žmonėse“
Mažai kas girdėjęs apie Kašonių kaimą. Jis būtų toks pat, kaip ir daugybė kitų Lietuvos kaimų ir kaimelių, bet Kašonių gyventojai atrado nepaprastą vienybės receptą – subūrė tvirtą bendruomenę ir tapo vienos didelės šeimos nariai. Tačiau tokie stebuklai neįvyksta savaime. Bendruomeninius ryšius gyvenvietėje pradėjo stiprinti nevaržomos energijos kupina moteris – Danutė.
Kašonių apylinkėse gimusi ir užaugusi Danutė gyvena Jiezne, tačiau kažkokia jėga ją parviliojo atgal į gimtąsias vietas.
„Prieš trejus metus atėjau dirbti į Kašonių biblioteką. Bendruomenės pirmininkas Dalius jau buvo pradėjęs kurti ir vienyti bendruomenę. Tada jie organizuodavo didesnes šventes: Jonines, Užgavėnes, Motinos dieną. Aš dirbau mokykloje, man visuomet patiko būti tarp žmonių, todėl Daliui pasiūliau daryti ką nors daugiau. Turėjau tikslą. Per mėnesį surengti bent vieną renginį vaikams ir vieną suaugusiesiems. Iš pradžių žmonės į renginius vaikščiojo gana vangiai, reikėjo įgyti jų pasitikėjimą. Paskui jie suprato, kad renginiai yra aukšto lygio, o man pavyko pajusti, ko žmonės norėtų, ir taip po truputį pradėjome augti kaip bendruomenė“, – sakė moteris.
Užaugus mieste, sunku suprasti, o kas iš tikrųjų yra bendruomenė? Danutei atrodo, jog tai – žmonių grupė, kuri viską daro bendrai, dalijasi rūpesčiais ar net savo ruoštais patiekalais. Jei Kašonyse ruošiamasi renginiui, visi prie jo prisijungia. Bendrai organizuojamos ir talkos. Neseniai Danutė inicijavo piliakalnių tvarkymo akciją ir visiems buvo suprantama, kad būtina sutvarkyti savo teritoriją: „Žmonės susirinko nusiteikę tvarkytis: vieni grėbė lapus, kiti kažką pjovė, rinko šiukšles. Paskui kartu susėdę dalijosi atsineštomis vaišėmis. Pastebėjau, kad pas mus žmonės vieni kitiems noriai padeda. Jeigu ką nors gyvenvietėje ištinka nelaimė ar net nuopuolis, visi stengiasi ne apkalbėti ar pasmerkti, o padėti išspręsti problemą.“
Gyventojams pradėjus glaudžiau bendrauti, Danutė nusprendė, kad laikas prisijungti prie projekto „Stipri šeima Prienų krašte“. Kašonių bendruomenei buvo skirta psichologė. Iš pradžių žmonės šią galimybę vertino skeptiškai. Pirmąsias grupinių susitikimų temas psichologė pasiūlė pati. Paskui žmonėms buvo leista nuspręsti, apie ką jie patys norėtų pasikalbėti. Sėdėdami žalia spalva išdažytoje bendruomenės bibliotekoje visi diskutuoja ir draugiškai renkasi, kokios temos rūpi labiausiai. Psichologė ne tik skaito paskaitas, bet ir veda praktinius užsiėmimus. Labiausiai Kašonių gyventojus nustebino spalvų testas, po kurio psichologė apibūdino kiekvieną susitikimo dalyvį pagal jo piešinyje naudotas spalvas.
„Miestelyje gyvena nemažai jaunų šeimų. Žmonės turi daug noro ką nors veikti, tačiau jiems reikėjo ko nors, kas juos suvienytų ir suteiktų pasitikėjimo. Anksčiau organizuotos šventės buvo pavienės, nevykdavo edukacinių užsiėmimų. Dabar žmonės tapo atviresni, ėmė daugiau bendrauti vienas su kitu, dalytis savo mintimis ir jausmais, atsirado tarpusavio pasitikėjimas“, – pokyčiais bendruomenės gyvenime džiaugėsi Danutė.
Svarbiausias organizuotas renginys pačiai Danutei buvo Tėvo diena. Lietuvoje nėra įprasta švęsti Tėvo dieną. Dažniau vaikai mokosi mamoms skirtus eilėraščius ir dainas: „Taip, motina yra labai svarbi vaiko gyvenime ir laiko tris namų kampus, o tėvas – tik vieną. Tačiau jeigu tėvas tą vieną kampą paleistų, ko gero, ir mama tų trijų neišlaikytų. Šią šventę organizuojame jau trejus metus iš eilės ir žmonės jos pradėjo laukti labiau negu Joninių.“
Bendruomenės pabudimas ir aktyvus laisvalaikis sudomino ne tik vaikus, suaugusiuosius ir senjorus, bet ir įnoringą jaunimą. Anksčiau vengę susibūrimų ir bendros veiklos, jie pradėjo dalyvauti varžybose ir įvairiuose renginiuose. Danutė teigia, kad bendruomenę buria be jokio atlygio, nes jai svarbiausia, kad žmonės norėtų visur dalyvauti, šypsotųsi ir būtų patenkinti: „Svarbu dirbti iš širdies. Nelaukti, kol kas nors padėkos ar sumokės. Juk ir mums niekas už šį darbą nemoka pinigų, todėl ieškome išteklių savyje ir kituose žmonėse.“
Kašonių gyventojai žino, kaip kokybiškai leisti laiką ir linksmintis. Danutė kviečia prisijungti prie sviesto mušimo ir paragauti šviežių bulvių. Daugiau nei penkiolikos žmonių grupei savo namų duris atvėrusi viena bendruomenės gyventoja pasitinka visus su šypsena.
Virtuvėje mušame sviestą, o preciziškai sutvarkytoje svetainėje stalas lūžta nuo gardžiausių kaimo vaišių: šviežių bulvių, duonos, varškės sūrio su žaliomis alyvuogėmis, skaniausių lašinių, pasukų ir konditerijos gaminių. Desertui moterys išsitraukė akordeoną ir pradėjo groti bei iš širdies traukti kažin kur girdėtas dainas. Tampa aišku, kodėl Kašonių kaimas yra oazė Lietuvos žemėlapyje.
Projektas „Bendruomeninių šeimos namų įkūrimas Prienų rajono savivaldybėje“ (Prienų rajono savivaldybė)
