„Šie metai buvo neeiliniai, padovanojo daug iššūkių. Pandemija ir karantinas padėjo pamatyti savo stipriąsias puses: tai, kad sugebame susitelkti. Labai didžiuojuosi savo bendruomene. Atrodo, kad dešimt metų darbo tiek nedavė, kiek tas trumpas laikas (karantinas – aut. past.). Kiek per jį pamatyta, atrasta kitų (darbo – aut. past.) formų! Pamatėme, kaip mes buvome užsnūdę ant savo įprastų vaidmenų: „mokytojai tokie“, „direktoriai tokie“, „viskas aišku“. Ir staiga – niekas nebeaišku. Karantinas parodė, kad visi mes turime papildomų galių, esame supermenai“, – sakė Ina.
Karantinas parodė, kad visi mes turime papildomų galių, esame supermenai
Prieš porą metų ji buvo viena iš projekto „Lyderių laikas 3 (LL3)“ , kurį įgyvendino Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras, herojų. Todėl šįkart Inos klausėme, kas jos gyvenime naujo?
Pasakojimą apie save pašnekovė vis nusukdavo į darbo sritį – akivaizdu, jog čia, kaip ir anksčiau, yra viena svarbiausių jos gyvenimo sričių. Čia vykstantys pokyčiai ją džiugina labiausiai.
„Tai yra lėtas procesas, bet po truputį keičiasi visuomenės požiūris į tą mokyklą. Ypač – savivaldybės atstovų. Nuo pernai prie mūsų mokyklos buvo prijungti du skyriai. Mes tapome bazine mokykla. Tai rodo, kad pasitikėjimas mumis didelis. Darėme, darome ir turbūt dar darysime daug klaidų, bet dirbame. Dabar turime ir ikimokyklinį ugdymą kaimuose, nuo bazinės mokyklos nutolusiuose po 20 km. Todėl mano, kaip direktorės darbas, ir pačių procesų valdymas visai kitoks. Žinoma, padaugėjo atsakomybių. Ir ne tik man, visai bendruomenei. Bet jausmas geras“, – pasakojo Ina.
Kviečiame skaityti 2018 m. publikuotą ciklo „Žingsniai“ straipsnį apie I.Skurdelienę.
Mokyklos direktorė Ina: „Tik mylėti neužtenka“
„Žmogaus patirtis dar nėra viskas“, – sako jau devynerius metus Jonavos „Lietavos“ pagrindinei mokyklai vadovaujanti Ina Skurdelienė.
„Kai dirbau Kaune, susidariau įspūdį, kad daug visko moku, daug ką galiu. Dirbau prestižinėje mokykloje, kur galimybės yra didelės, stiprus tėvų palaikymas, paramos fondas, mokykloje, kurioje gali svajoti, o svajonės pildosi, kur turi ne tik emocinį, bet ir finansinį pagrindą joms įgyvendinti“, – pasakoja Ina.
Neplanuoti asmeninio gyvenimo pokyčiai privertė keisti aplinką ir keistis pačiai – sudėlioti save tarsi iš naujo, vėl pradėti tikėti savimi. Pažįstamas pasiūlė moteriai dalyvauti konkurse kitoje mokykloje.
„Viduje tarsi užsidegė šviesoforas. Jaučiau, kad degu, kad galėčiau padaryti labai daug ir duoti tiems, kuriems sunkiau. Tai buvo kitas etapas, kitas kontekstas,“ – prisimena moteris.
Šiandien Ina Jonavos „Lietavos“ pagrindinėje mokykloje – jau devyneri metai. Čia mokosi kaimynystėje esančių Jonavos vaikų globos namų auklėtiniai, gausu romų tautybės vaikų.
„Dabar jau galiu pasakyti, kad sekėsi labai įvairiai. Iš pradžių, kai tik atėjau dirbti, iš aplinkos girdėjau, kad čia baisu. Aš niekaip nesupratau, kas yra baisu. Ieškojau ir neradau. Tai buvo puikūs vaikai ir nuostabios auklėtojos. Dėl jų visiškai neturėjau rūpesčių ir problemų. Galvą guldžiau, kad tos kalbos netiesa.
Viduje tarsi užsidegė šviesoforas. Jaučiau, kad degu, kad galėčiau padaryti labai daug ir duoti tiems, kuriems sunkiau. Tai buvo kitas etapas, kitas kontekstas.
Paskui nutiko visokių dalykų. Buvo įvairių vaikų, keitėsi įstatymai. Supratau, kad viskas nėra taip paprasta, kad tik mylėti jų neužtenka. Daugybę dalykų reikia nujausti, kai nelabai įsivaizduoji, ką daryti“, – atvirauja mokyklos vadovė.
Pasak jos, anksčiau užteko vaikus mylėti ir juos prisijaukinti. Bet kuo toliau, tuo dažniau vaikai yra pažeisti psichologiškai. Jie tokie ateina iš savo aplinkos, socialinių sluoksnių. Vien tik meilės ne visada užtenka, reikia ir specialistų pagalbos, kurios yra tiek, kiek yra.
„Dažnai žmogus įsivaizduoja, kad labai daug žino. Bet gyvenimas nubloškia į tokią vietą, kai supranti, kad labai mažai išmanai. Kai pradėjau dirbti Jonavoje, aš taip pat įsivaizdavau, kad žinosiu, ką ir kaip daryti, kad man viskas aišku. Netrukus suvokiau, kaip man niekas neaišku. O gal ne taip įsivaizdavau. Ar išplaukiau? Vis dar plaukiu. Nardau“, – kalba I.Skurdelienė.
Dažnai žmogus įsivaizduoja, kad labai daug žino. Bet gyvenimas nubloškia į tokią vietą, kai supranti, kad labai mažai išmanai.
Iš Kauno atvykusi dirbti į Jonavą vadovė tikėjosi, kad pagrindinis darbas bus ugdymas. Bet toli gražu taip nebuvo. Vyko statybos ir buvo daug kitokios veiklos. Moteris manė, kad visi dirba ir mąsto panašiai.
„Kiekvienas mokytojas yra asmenybė, kiekvienas turi savų lūkesčių – tokių, kokių aš neįsivaizdavau. Maniau, kad visų lūkesčiai yra būti gerais mokytojais“, – atvirauja I.Skurdelienė.
Paklausta apie tai, koks turi būti tobulas mokytojas, Ina sako, jog bet kuri frazė, ištarta apie tobulą mokytoją, jai atrodo kaip spekuliacija.
„Žinau tik viena – mokytoju turi būti tas, kuris nori būti mokytoju. Sąžiningai. Jis turi tuo gyventi. Tai be galo sunkus darbas. Geras mokytojas jokiais koeficientais niekada nebus iki galo įvertintas“.
Šiandien Ina gali įvardyti ne vieną svarbią pamoką, kurią jai suteikė pakeistas darbas. Ir tai, kad turima patirtis dar nėra viskas, o papuolęs į kitą kontekstą ar aplinkybes, supranti, kad visiškai tos patirties neturi. Ir tai, kad nereikia tarpusavyje lyginti mokyklų, žmonių ar aplinkos. Ir tai, kad stebėti gyvenimą reikia čia ir dabar, veikti čia ir dabar, šiomis aplinkybėmis.
„Kiekvienas kūnas – ar tai būtų žmogus, ar gyva įstaiga – yra unikalus, tai reikia pripažinti, gerbti ir mylėti. Juk unikalūs veidai paklausūs.
Kodėl bandoma suniveliuoti? Jei žuvytė ir beždžionėlė lanko tą pačią mokyklą, ar abiem ugdymo planas turi būti toks pats – įlipti į medį? Nereikėtų bandyti suvienodinti visų mokyklų su jų pasiekimais, vaikų skaičiumi, ugdymo planu. Kažkas turi būti pirmas, kažkas – antras. Tai minkštoji kultūra: žinoti, pripažinti ir atsirinkti“, – įsitikinusi pašnekovė.
Projektą „Lyderių laikas 3 (LL3)“ įgyvendino Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras
