– Indre, jums rašymas labiau darbas ar hobis, kuriuo trokštate užsiimti po dienos darbų?
– Ir tai, ir tai. Darbas tampa tuomet, kai reikia užbaigti, nes, atrodo, liko tiek nedaug, bet taip sunku, nes man pačiai kaip ir aišku jau viskas. Kiekvieną vakarą prisėsti prie kompiuterio kartais atrodo kaip nuobodi rutina, reikalaujanti daug valios pastangų, bet tik iki tol, kol pradedu rašyti. Rašant pasakojimas įtraukia tarsi liūnas, veikėjai ilgainiui tampa tokie artimi, kad atrodo, jog jie realūs.
Didžiausias malonumas apima tuomet, kai pradedu naują istoriją. Dievinu pradžias. Jos atrodo tokios daug žadančios, kuomet viskas įmanoma. Nauja istorija dar tik mezgasi galvoje ir pamažu virsta žodžiais, sakiniais, skyriais ir galiausiai knyga.
Dievinu pradžias. Jos atrodo tokios daug žadančios.
– Ar turi jūsų veikėjai prototipus, ar tai visiškai išgalvotos asmenybės?
– Neretai turi. Kai kurie veikėjai turi mano šeimos narių, draugų, pažįstamų bruožų. Kartais veikėjai pasako kažką, ką man kažkas buvo pasakęs, ką nugirdau pokalbio metu. Kartais veikėjais tampa žmonės, su kuriais kažkada kad ir trumpai bendravau, bet jie paliko man įspūdį savo kalba arba išvaizda – būna visaip.
Juk ir L.Tolstojus savo personažų prototipais buvo pasirinkęs giminaičius, tad tikriausiai ne viena rašytoja ar rašytojas taip daro. Tai suteikia personažams tikroviškumo.
– Vienos moterys į meilės romanus žvelgia lyg suraukusios nosis, tarsi tai – ne literatūra, kitos – priešingai, sako, kad be šių romanų nepatirtų didelės dalies gyvenimo malonumo. Ką apie tai manote?
– Nors skaitau visokias knygas, kartais tas, kurias išsirenkame kartu su vyru (vadinasi, tikrai ne meilės romanus), bet negaliu atsispirti ir meilės romanams. Juos perskaitau godžiai ir greitai, turiu mėgstamų autorių, kurių naujų romanų nekantriai laukiu ir nedelsdama kimbu į naują įtraukiantį tekstą.
Vyras kartais pareiškia, kad brangus tas mano kelių valandų malonumas. Tokiais atvejais, aš tik apsimetu, kad nieko negirdėjau (juokiasi).
– Naujasis jūsų romanas „Tą vasarą prie jūros“ – apie ką jis?
– Šioje istorijoje epizodiškai pasakojama apie pirmąją meilę paauglystėje, deja, nelaimingą, ir tai, kaip ji privertė pagrindinius veikėjus – Vaidą ir Mariją – priimti neteisingus sprendimus. Vis dėlto gyvenimas suteikia jiems naują galimybę. Nors tą vasaros vakarą prie jūros jie atsisveikino susipykę, tačiau po kelerių metų yra priversti vėl pradėti bendrauti, o tai padeda atrasti, kad kažkada slapta rusenę stiprūs jausmai nėra užgesę.
Daug apie siužetą nenoriu pasakoti, tegu tai lieka intriga skaitytojoms. Galiu tik išduoti, jog pirmasis skaitytojas džiaugėsi, jog įpyniau šiek tiek trilerio elementų.
– Kodėl nusprendėte rašyti būtent meilės romanus? Tarkim, poezijos niekada nebandėte?
– Poezija žavėjausi nuo paauglystės, labai mėgau W.Shakespeare'o, A. Mickevičiaus kūrinius, labai dažnai vis iš naujo skaitydavau A.Baltakio eilėraščius. Kai kuriuos mokėjau atmintinai. Tačiau rašyti eilėraščių – ne, nebandžiau. Poezija man atrodo kaip aukščiausio meistriškumo kūryba, manau, man – nepasiekiama. Bet aš labai aistringai žaviuosi kitų autorių kūriniais.
Meilės romanai mane labiausiai žavi tuo, kad jie taip įtraukia, jog negali atsiplėšti. Istorijos taip užburia, kad negali padėti į šalį, kol pabaigi paskutinį skyrių. Tuo žaviuosi labiausiai ir stengiuosi, kad mano skaitytojai taip pat nenuobodžiautų. Vadovaujuosi tuo, kad jei man sunku ar nuobodu rašyti, tai tikriausiai ir skaitytojai tai pastebės.
Ir, žinoma, laiminga pabaiga – turbūt man labai reikia patikinimo, kad viskas bus gerai, todėl savo romanuose visas problemas ar nesklandumus taip pat stengiuosi išspręsti gražiai ir romantiškai.
Istorijos taip užburia, kad negali padėti į šalį, kol nepabaigi paskutinio skyriaus.
– Vienos rašytojos aktyviai dalyvauja pristatydamos skaitytojoms savo romanus, jūs – priešingai. Itin retais atvejais kuriuose nors renginiuose dalyvaujate kaip rašytoja. Kodėl?
– Esu šeimos ir namų žmogus. Nejaučiu didelio malonumo dalyvaudama viešuose renginiuose, kuriuose pačiai reikia lipti į sceną. Kadangi mano vaikai dar gana maži, noriu kuo daugiau savo laisvalaikio skirti jiems, tad dalyvauti renginiuose jo nelabai ir lieka.
Apskritai, manau, kad skaitytojai labiau domisi mano knygomis, o ne asmenybe, o jei ir domisi – visada gali parašyti man žinutę. Mielai bendrauju su visomis gerbėjomis ir gerbėjais, taip pat ir su kitomis rašytojomis. Su pastarosiomis smagu pasidalinti kūrybiniais džiaugsmais ir vargais, pasipasakoti savo rašymo ritualus ar tai, kas trukdo plėtoti vienokią ar kitokią istoriją.
Viena rašytoja netgi prisipažino, kad įkvėpiau ją pabaigti pirmąjį romaną. Išties malonu buvo tai žinoti, o dar labiau apsidžiaugiau, kai jos romanai, ne tik pirmasis, bet antrasis, buvo išleisti.
Rašymas man teikia didelį malonumą – jį atradus atrodo, kad negali sustoti. Kaip ir skaitymas, tai – mėgstamiausi mano vakarų užsiėmimai.
