Tačiau naujausiame tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ epizode, atvirame pokalbyje su Urte Karalaite, I.Krivickaitė pasidalija ir apie tai, kokios nuostatos jai padeda nepasiduoti beviltiškumo jausmui kančios bei skurdo akivaizdoje, bei ko ji būtinai turėjo išmokti tam, kad galėtų padėti kitiems.
Visą pokalbį klausykite čia:
Teikti pagalbą drąsina realūs sėkmingų pokyčių pavyzdžiai
Ievos Krivickaitės darbotvarkėje daugiausiai laiko skiriama dviem pagrindinėms veiklos kryptims – pagalbai vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis ir augantiems skurstančiose ar socialinių įgūdžių stokojančiose šeimose. Be to, ji dirba mokytojos asistente pradinėje mokykloje ir veda karate treniruotes vaikams.
Pasiteiravus, kaip jaučiasi artėjant gražiausioms metų šventėms, I.Krivickaitė pasakoja, kad įprastai jai, drauge su gerumo fondo „ne apie mane“ savanoriais, švenčių laikas labai darbingas – ankstesniais metais Kalėdų dienomis jie aplankydavo apie 60–70 vaikų sunkiai gyvenančiose šeimose. Ir ši kelionė, kaip neslepia Ieva, ne visada lengva – liūdina ne tik skurdas, kuriame gyvena vaikai, bet ir jų tėvų socialinių įgūdžių stoka.
Nenuleisti rankų ir neatsitraukti tokių sudėtingų situacijų akistatoje pirmiausia padeda gerieji pavyzdžiai, kai šeimos, gyvenusios labai sudėtingomis sąlygomis, turėjusios priklausomybių problemų, keičiasi. „Būna labai smagu, kai šeima, kuriai padėjome, sako: „Mums nebereikia, dabar mes norime padėti kitiems“ ir padeda kuo gali, pavyzdžiui, tuo ką patys augina. Tokios istorijos įkvepia stengtis toliau ieškoti ryšio su šeimomis ir joms pagelbėti“, – pasakoja pašnekovė.
Už daiktus daug svarbesnis galimybės gyventi kitaip parodymas
Gerumo iniciatyvų autorė pabrėžia, kad nuolat dirbant su sunkiai besiverčiančiomis šeimomis, kuriose pasitaiko ir priklausomybių ar smurto problemų, labai svarbu nepamiršti platesnės susiklosčiusios situacijos perspektyvos, suvokti gilumines, iš kartos į kartą keliaujančių problemų priežastis. Taip pat – bendradarbiauti su pedagogais, socialiniais ir dienos centrų darbuotojais. Būtent per šiuos žmones pagalba gali pasiekti vaikus, jeigu šeima atsisako ją priimti, gėdydamasi savo aplinkos. Vis tik materialinė pagalba, kaip akcentuoja I.Krivickaitė, dažniausiai nėra tai, ko labiausiai reikia sunkiai gyvenančioms šeimoms ir jų vaikams.
„Pagalba ne visada yra „apie“ daiktus, bet visada apie parodytą rūpestį ir meilę. Juk dažnai sunkiai gyvenančiose šeimose patys tėvai būna užaugę labai sudėtingomis sąlygomis – be meilės, be pagalbos, nuolatinėje kovoje už būvį. Todėl materialūs daiktai tampa tik būdu parodyti tokiai šeimai dėmesį ir padėti spręsti daug sudėtingesnes problemas, papasakoti apie alternatyvas, apie tai, kad gali būti kitaip, jeigu jie norės“, – pasakoja pašnekovė ir pastebi, kad neretai išmokę priimti materialią pagalbą, tėvai lengviau priima ir kitokią pagalbą, padedančią jiems keistis.
Pašnekovė neslepia dažnai nustembanti dėl kaimynų, bendruomenės abejingumo tokioms šeimoms, nes nebendraudami, nusisukdami nuo jų, atimame galimybę matyti kitokio gyvenimo būdo ir elgesio pavyzdžius: „Tokie žmonės dažniausiai iš tikro nėra matę alternatyvų ir „etiketės“, kurias jiems klijuojame, nepadeda spręsti šios esminės problemos – atsiribodami nuo jų, skatiname ir juos atsiriboti nuo mūsų.“
„Norėdama padėti sergantiems vaikams, turėjau pakeisti požiūrį į mirtį“
Imtis kitos veiklos krypties – pagalbos vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis, dar paauglystėje Ievą paskatino asmeninė patirtis: mergina nuo vaikystės serga I tipo cukriniu diabetu. Būtent šią diagnozę pašnekovė vadina savo savanorystės pradžia.
„Jeigu pati nebūčiau sirgusi ir gulėjusi ligoninėje, nebūčiau taip artimai susidūrusi su sergančiu žmogumi, nebūtų kilęs noras jam padėti“, – sako Ieva ir pripažįsta, kad pašaukimą padėti sunkiai sergantiems vaikams pavertus kasdiene veikla, vis dėlto daugelį dalykų teko permąstyti.
„Savanoriškos veiklos su sergančiais vaikas pradžioje buvo laikas, kai per mėnesį netekome 5 sergančių vaikų. Tai sukėlė labai gilų liūdesį, pagalvojau, kad su kitu vaiku norėčiau iškeliauti ir pati.
Tada supratau, kad jeigu noriu padėti sergantiems vaikams, turiu pakeisti požiūrį į mirtį – kitaip savanoriauti ligoninėje tiesiog nebegalėsiu. Išmokau priimti mirtį, suprasti, kad yra dalykų, kurių aš negaliu pakeisti ir kontroliuoti, tačiau nepaisant to, visada galiu pasistengti mylėti. Pradėjus taip žiūrėti į išėjimo situaciją, liūdesys pasidarė ne naikinantis, o padedantis gedėti. Padeda ir tikėjimas, kad mirtimi viskas nesibaigia, o išeinantys vaikai – sunkiai serga, yra didelėje kančioje“, – atvirai pasakoja Ieva Krivickaitė.
Teigiamos emocijos padeda sergantiems vaikams pamiršti skausmą
Pašnekovė prisipažįsta turėjusi išmokti priimti ir draugysčių pabaigas su vaikais, kurie pasveiksta ir iškeliauja namo.
„Yra šeimų, kurios vaikui pasveikus, nori pamiršti viską, kas susiję su liga, o kadangi su liga į jų gyvenimą atėjau ir aš, mes nutolstame. Aš tai priimu, nes jiems taip geriau“, – pasakoja I.Krivickaitė ir pastebi, kad vis dėlto su dalimi vaikų, su kuriais ji susidraugavo ligoninėje, bendrauja iki šiol.
„Susiduriu ne tik su mirtimi, bet ir su labai daug pasveikusių vaikų istorijų. Po ligos paklausus, ką jie atsimena iš ligoninės, vaikai dažnai pasakoja apie gydytojus klounus, mano vizitus, skanėstus, smagias veiklas. Atrodytų, vaikas sunkiai sirgo, jam skaudėjo, bet jis pasakoja apie tą laiką kaip apie gimtadienį.
Tai parodo, kad kuo daugiau teigiamų emocijų ligoninėje, tuo lengviau vaikams pamiršti skausmą ir kančią. Esu mačiusi, kaip dėl tokių teigiamų emocijų sergančių vaikų kasdienybėje, gražių dalykų nutinka net tuomet, kai nėra jokios vilties pasveikti“, – sako pašnekovė ir priduria, kad tokia patirtis ne tik suteikia prasmę jos veiklai ir padrąsina tęsti darbą su sunkiai sergančiais vaikais, bet ir ją pačią įkvepia kasdienybėje atrasti kuo daugiau gražių dalykų: „Stengiuosi nuolat pildyti savo širdį, kad ji galėtų duoti kitiems. Be to, tikiu, kad jeigu kažką duodi, tai sugrįžta. Tikiu, kad pasaulis veikia būtent taip.“
Viso pokalbio su visuomenininke Ieva Krivickaite bei kitų sąmoningumą ir kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.
