D.Petrulytė kostiumų dailininke dirba jau tris dešimtmečius, o tarp jos sukurtų darbų – kostiumai lietuviškiems filmams „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, „Trys dienos“, „Žemės keleiviai“, „Tadas Blinda. Pradžia“, „Ekskursantė“ ir daugybė kitų.
Nuo 1993 metų D.Petrulytė dirba taip pat ir bendruose su užsienio šalimis kino ir televizijos projektuose. 2004 metais dailininkė buvo nominuota Lenkijos kino apdovanojimui „Zloty orly“ už kostiumus W.Grodeckio filmui „Nepasotinamumas“, po metų – Didžiosios Britanijos televizijos apdovanojimui „Royal Television Society Craft and Desing Awards“ už filmo „Eichmano teismo procesas“ kostiumus.
Kine – kitokia specifika
Seriale „Černobylis“ D.Petrulytė dirbo kostiumų dailininkės britės Odile Dicks-Mireaux asistente, o visą kostiumų dailininkų ir jų padėjėjų komandą sudarė apie 60 žmonių.
Tiesa, Lietuvoje ši profesija visuomenei nėra gerai žinoma ir toli gražu nėra aišku, kaip dirba kostiumų dailininkas ir koks jo vaidmuo filmo kūrime.
„Lietuvoje ji žinoma išties mažiau, nes mūsų, kostiumų dailininkų, nėra daug, o ši specialybė skiriasi nuo stilistų, dizainerių, kurie dirba su mados projektais, televizija.
Kine – kita specifika. Be to, Lietuvoje nėra kur mokytis būtent šios specialybės. Kiek turėjau asistentų iš Vilniaus dailės akademijos, jie nustemba, kad čia labai daug darbo, ilgos darbo valandos, darbas purvinas, ypač istoriniame kine. Todėl jie neužsibūna, nesusižavi“, – sakė D.Petrulytė.
Prisidėti prie serialo „Černobylis“ kūrimo menininkę pakvietė prodiuserė Lineta Mišeikytė, su kuria D.Petrulytė dirba jau daug metų.
„Jei atvirai – šiame seriale aš norėjau dirbti bet kokioje pozicijoje. Visų pirma, Lietuvoje nekuriama daug filmų sovietinio gyvenimo tema. O aš svajojau dirbti kine, kurio tema – iš mano jaunystės laikų“, – 15min GYVENIMUI sakė D.Petrulytė.
Darbas – tarsi misija
Dailininkę domino ir pati tema, jai atrodė, kad toks filmas yra būtinas, taip pat patiko scenarijus, režisieriaus ir kostiumų dailininkės vizija.
„Man buvo gražu, kaip jie įsivaizduoja tuos žmones, apie kuriuos pasakojama kine, užbūrė filmo nuotaika, kurią jie norėjo sukurti. Ir filme tai jaučiasi: nuoširdu, paslaptinga, graudu, žiauru. Labai sunku tai perteikti žodžiais. Tai buvo ne darbas, tai buvo misija“, – kalbėjo D.Petrulytė.
Mes jau nebeatsimename, kaip keistai gyvenome sovietmetyje, kaip keistai rengėmės.
Serialo pasiruošimo ir filmavimo darbai užtruko metus, tai, anot pašnekovės, ilgas laikotarpis, o darbas šiame seriale – sunkus ir atsakingas.
„Kodėl? Visų pirma, labai norėjosi gerai ir teisingai atkurti būtent to laikotarpio kostiumus, o tai padaryti nebuvo paprasta Mes jau nebeatsimename, kaip keistai gyvenome sovietmetyje, kaip keistai rengėmės, kokia apgailėtina buvo mūsų buitis ir kokios menkos galimybės.
Visa tai reikėjo prisiminti ir papasakoti mūsų bendražygiams amerikiečiams ir britams.
Dalykai, kurie mums yra įgimti ir atrodo paprasti, dailininkei atrodydavo neįtikėtini.
Tam, kad būtų lengviau išaiškinti, teko surinkti labai daug vaizdinės ir istorinės medžiagos, daug iliustracijų. Man tą daryti buvo lengviau, nes moku rusų kalbą.
Medžiagos rinkimas užtruko, iškabinome visas patalpų sienas įvairių temų iliustracijomis. Taip lengviau įsijausti į vaizduojamą laikotarpį, į tuo laikotarpiu gyvenusių žmonių išvaizdą ir aprangą. Tai labai imlus laikui darbas“, – pasakojo D.Petrulytė.
Kostiumų ieškojo kitose šalyse
Gavus kvietimą kurti kostiumus bet kuriam kino filmui, perskaičius scenarijų, prasideda kostiumų aptarimai su režisieriumi, atsiranda pirmosios idėjos, pirmieji piešiniai, spalvų gamos.
Kiekviename etape idėjos ir mintys derinamos su režisieriumi, o finansiniai klausimai – su prodiuseriu. Po to – gamyba ir paieška, kur išsinuomoti ar nusipirkti kostiumus.
Pasak D.Petrulytės, pagrindiniams aktoriams „Černobylyje“ kostiumai dažniausiai buvo siuvami, kitiems – ieškoma išnuomoti įvairių kino studijų sandėliuose.
Jei filmas yra didesnio biudžeto, kostiumų tenka važiuoti į Londoną, į Romą. Jei rusiška tematika – į Baltarusiją, Sankt Peterburgą.
„Man yra tekę būti daugelyje Europos kostiumų sandėlių. Pavyzdžiui, Čekijoje, Barandovo kino studijoje, yra didžiuliai sandėliai, kuriuose sukaupti kostiumai nuo 1930 metų. Juos galima išsinuomoti“, – pasakojo D.Petrulytė.
Jei filmas yra didesnio biudžeto, kostiumų tenka važiuoti į Londoną, į Romą. Jei filmas rusiška tematika – į Baltarusiją, Ukrainą ar Sankt Peterburgą.
Serialui „Černobylis“ kostiumai buvo nuomojami iš Baltarusijos, Čekijos ir Ukrainos kino studijų, šiek tiek – iš Londono.
„Pagrindiniams aktoriams kostiumus siuvome, radome auksarankių siuvėjų Vilniuje.
Nuomojant kostiumus iškilo ir kita problema: autentiškų kostiumų lyg ir pavyko rasti, bet jie dažniausiai buvo ne tų dydžių, nes dabar žmonės yra aukštesni ir stambesni, nei buvo 1980 metais“, – sakė D.Petrulytė.
Nuo kostiumo dailininko iki skalbėjo
Su kostiumais „Černobylyje“ dirbo didelė komanda – apie 60 žmonių. Tai – dailininkė, jos asistentai, komandos koordinatoriai, aktorių aprengėjos filmavimo aikštelėje, karinis konsultantas su padėjėjais, kareiviškų kostiumų matuotojos, masinių scenų aktorių matuotojai, aprengėjai, kostiumininkai filmavimo aikštelėje. Taip pat pagalbinis personalas – skalbėjos, lygintojos, siuvėjos, drabužių sendintojai, juvelyrai.
„Sakyčiau, kad kostiumų departamento struktūra panaši į kariuomenę, tik kolektyvas labai moteriškas“, – apie serialo kūrimą pasakojo dailininkė.
Prieš prasidedant filmavimui visi kostiumai turi būti jau paruošti pagal suplanuotą filmavimo planą.
„Filmo scenos yra filmuojamos nenuosekliai, kiekvieną dieną, filmavimo metu aktorių apranga yra fotografuojama, tai vadinama kostiumų tęstinumu. Yra atskiri darbuotojai, kurie seka kostiumų tęstinumą“, – sakė D.Petrulytė.
Kostiumus reikėjo purvinti
Kalbant apie kostiumų „nešvarumus“, tai yra visiškai atskira tema, o šis procesas vadinamas „sendinimu“.
„Jūs matėte, kokie visi kostiumai seriale yra purvini? Angliakasių, paskui inžinierių.
„Černobylyje“ dirbo dešimties žmonių komanda, kurie purvindavo tuos rūbus, kine tai vadinasi sendinimu. Tai yra tam tikros technologijos, specialus medžiagos apdorojimas, specialios priemonės. O juk su tais purvinais drabužiais dirba visa komanda, juos reikia pamatuoti, paruošti filmavimui, padėti aktoriui apsirengti.
Grįžus iš filmavimo, mano panagės visą laiką būdavo pajuodusios. Nors sendinime aš pati nedalyvavau, bet juk lietiesi prie tų drabužių, derini vieną prie kito. Visada esi sūkuryje, tai – tiesiogine prasme purvinas darbas“, – sakė D.Petrulytė.
Būna situacijų, kai filmavimo aikštelėje jau yra visi masinės scenos atlikėjai, ir tada paaiškėja, kad kostiumai – nepakankamai purvini.
„Tam turi penkias minutes. Tai visi, kas tik gali, kas bent šiek tiek moka – purviname juos. Nors mauniesi gumines pirštines, bet tai neapsaugo“, – kalbėjo D.Petrulytė.
Grįžus iš filmavimo mano panagės visą laiką būdavo pajuodusios.
Su kostiumais seriale dirbanti komanda darbus dalindavosi, todėl visas procesas nebuvo monotoniškas – teko dirbti ir su pagrindiniais aktoriais, su masinių scenų aktoriais, matuoti, stebėti, atlikti kitus darbus: „Kartais būdavau filmavimo aikštelėje, kartais – dirbdavau studijoje.“
Kine, sako D.Petrulytė, darbo diena tęsiasi 12 valandų, tačiau tiek trunka pats filmavimas. Tuo metu kostiumų komanda dirba viena–dviem valandomis ilgiau – kostiumus reikia paruošti iki filmavimo, vėliau – sutvarkyti nusirengtus.
„Tai fiziškai sekinantis darbas. Būna filmų, kai filmuojama šešias dienas per savaitę, šiame filme dirbome penkias filmavimo dienas, todėl turėjome laiko atsigauti“, – sakė pašnekovė.
„Savo“ filmų dažniausiai nežiūri
„Kai ruošiantis filmavimui ilgai studijuoji vaizdinę medžiagą, žiūri dokumentinius filmus apie Černobylio avariją, pradeda slėgti pamatyti vaizdai, išgirsti liudininkų atsiminimai.
Sunku matyti radiacijos paveiktų žmonių vaizdus, jų mirtis, likusių šeimos narių ašaras. Tai daro įtaką, ir emociškai tampa labai sunku.
Darbas vyko beveik metus – pasiruošimas ir filmavimas – ir visą laiką teko gyventi toje temoje. Gal mažiau jautriam žmogui būtų lengviau, o mane tai slėgė“, – sakė D.Petrulytė.
Dailininkė pati nėra linkusi žiūrėti filmų, kuriuose dirbo, premjerų. „Nes tu atsimeni viską, kaip vyko darbas, atsimeni užkulisius, dažniausiai filmavimo grupės nariai nėra objektyvūs vertintojai. Dažnai daug tikiesi, o pažiūrėjęs – nusivili“, – pasakojo D.Petrulytė.
Tačiau serialas „Černobylis“ buvo išimtis – dailininkė matė visas jo serijas.
Tai iki šiol taip skaudu ir neiškalbėta, paslaptinga ir apgaubta mitais.
„Gal dėl to, kad ilgai montavo, po jo dirbau kituose filmuose, buvau jau užmiršusi darbo peripetijas. Serialas man paliko labai didelį įspūdį gerąja prasme. Žiūrėjau kaip į filmą, kuriame nebūčiau dirbusi.
Pritrenkė garso takelis, kuris man pasirodė labai įtaigus, nebuvau niekada nieko tokio girdėjusi. Jis sustiprino vaizdą, kurį mes bendromis jėgomis sukūrėme“, – serialo įspūdžiais dalinosi D.Petrulytė.
Kalbėdama apie šio darbo pabaigą, kūrėja neslėpė: nors jis buvo ilgas ir sunkus, tačiau pasibaigus filmavimui ji pajuto tuštumą.
„Darbe atiduodi labai daug savęs, ir kai staiga sustoji, atsiranda tuštuma. Po ilgo projekto gerai išvažiuoti pakeliauti, nes pasibaigus filmavimui neturi kur savęs padėti“, – kalbėjo kostiumų dailininkė.
Iki šiol – skaudu ir neiškalbėta
Dailininkė gerų žodžių negailėjo ir aktoriams. „Buvo nuostabūs aktoriai, labai draugiški ir kantrūs. Net ir žvaigždės. Yra tokia taisyklė: kuo didesnė žvaigždė, tuo ji būna malonesnė ir paprastesnė.
Jie visi sirgo tuo filmu, jiems patiko tai, ką jie darė. Mes visi jautėmės, kad kažkame dalyvaujame. Ne šiaip sau viename iš daugelio kinų.
Gal tokia nuotaika, toks jausmas buvo dėl pačios temos, nes visi į ją įsigilinome ir suvokėme, kad tai – neeilinė istorija. Išgyvenome, ypač tie, kurie atsimena laikotarpį po avarijos, aktoriai mielai dalinosi savo atsiminimais apie tą laikotarpį Anglijoje, Švedijoje.
Norėjosi viską parodyti kuo tiksliau, nes tai iki šiol taip skaudu ir neiškalbėta, paslaptinga ir apgaubta mitais. Man atrodo, kad viskas pavyko gerai. Taip, kaip turėjo būti“, – sakė kostiumų dailininkė D.Petrulytė.
