Vidmantė Raustytė – 27-erių mergina iš Šiaulių. Ji turi dvynę seserį Gintarę, mamą, daug draugų. Pastaraisiais metais Vidmantė atskleidė nemažai savo talentų. Ji sugeba organizuoti daug kam sunkiai protu aprėpiamus renginius, kuria eiles, fotografuoja, keliauja.
Taip pat ji, kaip ir jos sesuo, yra puikūs išraiškingi fotomodeliai.
Tai ne motyvacinė sėkmės istorija, o žinia apie tai, kad kiekvienas esame gyvybės stebuklas, kurio galia ir grožis slypi kūryboje.
– Kaip būtų galima apibūdinti būklę, kurios dvi seserys nepasirinkote, o gavote nuo gimimo?
– Mes su dvyne seserimi Gintare galėjome ir neišgyventi. Mudviejų inkubatorius nebuvo laiku įjungtas, o kai susiprato, kas padaryta, likimai jau buvo paženklinti. Kieme vaikų apverstas mudviejų su sese vežimėlis, viską dar labiau pablogino.
Aš iš vežimėlio išriedėjau kaip koks kamuoliukas, o Gintarė skaudžiai iškrito. Mums diagnozuotas cerebrinis paralyžius. Ligoninės, sanatorijos tapo mūsų su sese antraisiais namais. Prisipažinsiu – nebuvo, nėra ir nebus lengva.
Ačiū mamai Editai Navickienei, šeimai, stengiasi vardan to kad mums su sese Gintare nieko netruktų, kad gyventume lygiavertį, visavertį gyvenimą.
Taip ir darome, gyvename aktyvų gyvenimą: daug keliaujame, lankomės viešose vietose, plaukiojame baidare, stovyklaujame, stengiamės nesėdėti namie.
– Kaip per gyvenimą keitėsi tavo požiūris į save – o gal tai nutiko daugybę kartų?
Gyvenimas tik vienas ir reikia džiaugtis šia akimirka.
– Požiūris į save keitėsi ir keičiasi daugybę kartų. Pradžioje buvau uždaresnė, nuolat galvodavau, ką kiti žmonės pasakys ar pagalvos, kaip atrodysiu.
Galiausiai atėjo suvokimas, kad gyvenimas tik vienas ir reikia džiaugtis šia akimirka.
– Buvai viena iš tų, kuri suorganizavai Tarptautinei neįgaliųjų žmonių dienai paminėti socialinę akciją „Aš ir Tu – tai MES“. Taip pat nemažai prisidėjai prie unikalaus fotografijos projekto, kurio pagrindinė organizatorė buvo tavo mama. Ką tai duoda visuomenei, neįgaliesiems, tau pačiai?
– Socialinė akcija „Aš ir Tu – tai Mes!!! 2017“ – mano iniciatyva. Džiugu, kad šiais metais akciją antrus metus iš eilės palaikė ir globojo prezidentas Valdas Adamkus. Šiais metais akcija tapo tarptautine. Prisijungė 20 Lietuvos miestų bei miestelių ir Latvijos Rezeknės aukštoji mokykla.
Akcijos tikslas – mažinti atskirtį tarp negalios paliestų bei kitų visuomenės narių, didinti bendruomeniškumą, vienybę Lietuvoje. Juk bendrystė suteikia abipusio džiaugsmo ir didžiulį troškimą tobulėti.
Tarptautinio socialinio projekto „Ypatingas grožis“ idėjos autorė yra mano mama Edita Navickienė. Šiame projekte esu ne tik modelis, organizatorė, koordinatorė. Su šiuo projektu galima sakyti – užaugau, subrendau, pamačiau, pajutau tai ko gyvenime nesu patyrusi.
Visi esame žmonės, turintys pliusų, minusų su kuriais reikia išmokti susigyventi, esame visi lygūs nusipelnę gyventi, o ne egzistuoti.
Šiuo metu parodos keliauja aplink Lietuvą. Džiaugiamės, kad savivaldybės pačios mums skambina ir prašo, kad parodą atvežtume pas juos – jau turime susiplanavę metų parodų eksponavimo ciklą.
Ką tai duoda patiems neįgaliesiems, visuomenei? Manau pirmiausia suvokimą, kad mes visi esame žmonės, turintys pliusų, minusų su kuriais reikia išmokti susigyventi, esame visi lygūs nusipelnę gyventi, o ne egzistuoti.
– Kas tave labiausiai palaiko gyvenime, suteikia jėgų? Ar būna taip, kad jėgų nebeturi, nors visi tave mato užsidegusią ir emocingą?
– Šeima. Žinoma. būna akimirkų, kai nebeturi jėgų, bet vėliau supranti, kad neturi teisės pasiduoti ir eini pirmyn.
Būna, kad pradedant kelti konkrečią problemą, o dažna žmonių reakcija – ypač kai kurių neįgaliųjų – jog esu niurzga, kad man trūksta dėmesio. Juk mes turime teisę gyventi dabar, o ne ateityje.
Vieni neįgalieji nuolat laukia, kad kažkas kažką duotų. Kiti kiek įmanydami manipuliuoja savo negalia. O mano „niurzgėjimo“ tikslas – būti lygiaverčiu piliečiu su visais, būti visuomenės dalimi. Ar tai blogai?
– Su kokiais nepatogumais tekdavo susidurti anksčiau ir su kokiais susiduri dabar. Kartais užsimeni apie patyčias. Kokias?
– Nutinka visko. Skaudžiausia yra, kai ne savo noru būni priklausoma nuo kitų žmonių, kalbu apie turimą erdvės sutrikimą, kai tu bet kurią akimirką gali paklysti, prašai pagalbos, tačiau ne visi tai supranta.
Į šipulius sudužusios svajonės. Pavyzdžiui, studijavimas kolegijoje. Ten ne visi dėstytojai žiūrėjo kaip į lygiavertę studentę. Leido sau menkinti, sakydami – ko tu užimi vietą? Eik geriau dirbti!
Aplinkos nepritaikymas – išeina taip kad ne aplinka taikosi prie neįgalaus, o neįgalus prie aplinkos. Juokas pro ašaras.
Nuo liepos 1 denos Šiaulių rajoną pradėjo aptarnauti latvių firmos mikroautobusai į kuriuos patekti apkūniems žmonėms, mamoms su vežimėliais, senoliams bei kitiems keleiviams – misija neįmanoma, nes jie labai maži.
Apie save nekalbu. Mano rateliai platūs ir jie netelpa į mikroautobuso vidų, man pačiai ratelius sulankstyti sunku.
Dažnai tenka išgirsti vairuotojų replikas – nevažiuok, jei tavo vaikštynė nesusilanksto, tu tik vietą užimi, žmonės negali praeiti. Panašios ir kitos vairuotojų kalbos privesdavo iki ašarų.
– O gal kai žmonės nepadeda ar nenoriai padeda iš tiesų nieko neišmano apie negalią? Kas tai galėtų pakeisti? Gal patirtis?
– Kol neatsiduri neįgaliojo vietoje, sunku spręsti, ką jis jaučia. Žinoma, to niekam nelinkiu. Visuomenė turėtų suvokti, kad mes visi esame žmonės. Niekas nėra apsaugotas nuo negalios, vieną akimirką tu sveikas, o kitą akimirką tu jau gali tapti luošu. Kas tada? Nei aš, nei mano sesuo Gintarė ar kiti neįgalūs nepasirinkome būti neįgaliais.
Visuomenei reikia išmokti mumyse matyti asmenybes. Taip lengviau bus visiems ir pasaulis bus gražesnis. Tokia patirtis ateina su laiku.
Svarbu nežiūrėti į mus kaip į raupsuotus. Mes esame žmonės, asmenybės,. Visuomenei reikia išmokti mumyse matyti asmenybes. Taip lengviau bus visiems ir pasaulis bus gražesnis. Tokia patirtis ateina su laiku.
– Kai su tavimi žmonės kalba apie negalią, dažnai pasisuka mintys apie galią, kuri nėra vien mūsų raumenys. O kas gi tai?
– Tikroji žmogaus galia – jo viduje: mintys, emocijos, jausmai, požiūris. Mokėjimas realizuoti save, mokėjimas ne tik klausyti, bet ir išgirsti. Ne tik išgirsti, bet ir suprasti.
– Ar pagalvoji – kas būtų, jei likimas nebūtų padovanojęs tos teoriškai diagnozės, bet praktiškai – savotiško unikalumo, su kuo tenka dabar gyventi?
– Atvirai? Dažnai apie tai pagalvoju, kas būtų, jei būtų, dažnai tuomet klausiu savęs ar būčiau tokia, kokia dabar esu? Kas žino? Tačiau dabar nieko nepakeisi, jau išmokau gyventi su likimo skirtą „dovaną“.
– Ar galėtumei įvardinti, kokie dalykai tau gyvenime suteikė jėgų? Gal ir paskutinė fotosesija ką nors viduje atvėrė?
– Labiausiai suteikia jėgų tai, ką darai iš širdies ir galimybės suteikiančios išpildyti savo slapčiausias svajones. Svajonių turiu daug, tačiau kad jos išsipildytų reikia daug ir sunkiai dirbti. Dažnai girdžiu, kad svajonių išduoti nevalia, nes jos neišsipildys – netikiu tuo.
Svajoju kada nors išleisti savo kūrybos knygą. Kūryba yra didžioji mano gyvenimo aistra. Jei kas atimtų iš manęs galimybę kurti. tai būtų tas pats kaip atimti dalį mano gyvenimo.
Dažnai tenka fotografuoti viena ranka, atsirėmus į kažką, kad nenugriūčiau.
Kuriu eilėraščius, kartais prozą, bet knygai reikia subręsti. Kai pajusiu, kad subrendau – tada išpildysiu šią savo svajonę.
Svajoju įrašyti dainą su profesionalia grupe. Dainą skirčiau savo mamai – gyvenimo įkvėpėjai ir stiprybės angelui. Taip ją dažnai mėgstu vadinti.
Jėgų suteikia ir fotografija. Mėgstu fotografuoti, nors išties nėra lengva pagauti kadrą. Dažnai tenka fotografuoti viena ranka, atsirėmus į kažką, kad nenugriūčiau. Per didelius vargus pavyksta.
Kai būna labai sunku. fotografuoju arba perkeliu visus savo jausmus ant popieriaus. Tada pasidaro žymiai lengviau ir pasaulis vėl tampa gražus, mielas.
Tarptautiniam socialiniam projektui „Ypatingas grožis“ skirta fotosesija, žinoma, viduje atvėrė labai daug nepatirtų jausmų, spalvų. Visada svajojau būti modeliu.
Ar mano kūnas yra kitoks, ar aš prastesnė už kitas merginas ar moteris? Visi turime kūno linijas, emocijas, jausmus, istoriją.
Projektas „Ypatingas grožis“ man – pirmų kartų projektas. Vieną naktį pradėjau galvoti, kokios fotosesijos pati norėčiau tik staiga interneto platybėse akys užkliuvo už pusnuogės merginos nuotraukos. Tuomet tariau sau – kodėl gi ne?
Ar mano kūnas yra kitoks, ar aš prastesnė už kitas merginas ar moteris? Visi turime kūno linijas, emocijas, jausmus, istoriją.
Gyvenime teko ne kartą apnuoginti sielą, ne kartą klupti ir vėl stotis. Gal atėjo laikas apnuoginti ir kūną? Papasakojau fotografei Laimai Beržinytei-Gulbinienei apie savo sugalvotą idėją. Pamaniau, kad ją ištiks šokas.
Norėjosi sulaužyti standartus, kad neįgalieji nėra seksualūs. Tai savotiškas atkirtis tiems, kurie neretai skaudino mane sakydami – tu neįgali, juk modeliai yra sveiki, gražūs. Dabar iš tiesų jaučiuosi labiau pasitikinti savimi, drąsesnė. Mesdama sau ypatingą iššūkį ir jį įgyvendinusi, didžiuojuosi savimi.
