Margarita gyvena Sirakūzuose ir šiuo metu mėgaujasi prieš metus atrasta nauja veikla – alternatyviuoju ir darniuoju turizmu. Ji rengia vadinamuosius gamtos turus, į kuriuos įeina įvairių ekologinių ūkių lankymas, vietos produkcijos degustacija ir istorija, žygiai po kalnus, pažintis su vietos augmenija, bendruomenėmis ir t. t. Kad jos vieta Italijoje, pašnekovė sako pajutusi dar tada, kai prieš daugelį metų čia lankėsi pirmą kartą. Tačiau nedaug trūko, kad Pietų Europos šalį ji būtų iškeitusi į Indiją.
Metus pastudijavusi žurnalistiką Vilniuje suprato, kad ši sritis – ne jai, ir įstojo į indologiją, su mintimi, kad vieną dieną galės išvykti į Indiją. Noras išsipildė, pagal studijų programą Indijoje studijavo beveik metus, o, baigusi mokslus Lietuvoje, ketino ten sugrįžti, nes jau ir darbą buvo susiradusi.
„Visą vasarą laukiau vizos, o galiausiai jos negavau, niekas nieko nepaaiškino ir, maža to, buvau įtraukta į kažkokį juodąjį sąrašą, kad negalėsiu vykti į Indiją, – aš, baigusi šias studijas ir beveik metus jau ten gyvenusi? – nuostabos neslepia pašnekovė. – Supykusi dėl šios neteisybės nutariau patraukti į Europos pietus. Nebėgau iš Lietuvos, tiesiog tas potraukis buvo labai stiprus.“
Ji visada labai domėjosi augalais, todėl nutarė Pietų šalyse pasavanoriauti šeimų ūkiuose. Pirmoji stotelė buvo Portugalija, po kelių ten praleistų mėnesių išvyko į Ispaniją, paskui vėl sugrįžo. Ieškodama, kur dar galėtų pasavanoriauti, parašė daug laiškų ne tik Portugalijoje gyvenančioms ir savo ūkius turinčioms šeimoms, bet ir Italijoje. Vienintelė į jos laišką atsakiusi šeima buvo iš Sicilijos.
„Štai taip ten ir atsidūriau, – šypsodamasi sako pašnekovė ir priduria, kad tas savanorysčių ir gyvenimo skirtingose šalyse pas vietinius etapas buvo vienas geriausių jos gyvenime: „Manau, kad visi turėtų tai patirti. Turi veiklą, bet tuo pačiu esi laisvas, veiki, ką nori, tas darbas tavęs neapriboja, dar įgauni patirties. Išties apie augalus tiek daug sužinojau ir išmokau, o ta sukaupta informacija labai praverčia dabar.“
Vėliau sekė pažintis su būsimuoju vyru, prasiplėtė pažinčių ratas, Margarita įsitraukė į vienos socialinės įmonės veiklą. Sicilijoje daug socialinių įmonių, kurios rūpinasi darbo vietos suteikimu negalią, teistumą, priklausomybių turintiems žmonėms.
Padirbusi ten administracinį darbą, įgijusi patirties dirbti su pažeidžiamoms socialinėms grupėms priklausančiais žmonėmis, Margarita ryžosi prisijungti prie kitos socialinės įmonės veiklos – auginti ekologiškas vaistažoles, jas džiovinti ir pardavinėti sąžiningos prekybos tinkle. Tačiau pagrindinis šios naujos veiklos aspektas buvo įtraukti tuo metu į Siciliją masiškai plūdusius pabėgėlius iš Afrikos.
„Tuo metu situacija buvo tikrai tragiška – pas mus į salą kasdien atplaukdavo po du tūkstančius žmonių. Kažkurią dieną nusprendžiau nebežiūrėti žinių, nes daugybė žmonių žūdavo jūroje. Bet nereikėjo ir žinių, kad pamatytum realią situaciją, nes važiuodavai iš darbo namo ir matydavai, kaip gatvėmis bėga žmonės. Sustodavau jų pavežti, nors tai buvo nelegalu. Kartą būrio vaikinų klausiu: kur jūs bėgat? Jie sako: į Milaną. O aš jiems: Milanas labai toli! Šia tema galėtume labai daug kalbėti...
Nereikėjo ir žinių, kad pamatytum realią situaciją, nes važiuodavai iš darbo namo ir matydavai, kaip gatvėmis bėga žmonės.
Grįžtant prie veiklos, man tai buvo aktualu, nes norėjau kaip nors padėti šioje situacijoje, būti naudinga. Man patiko įmonės idėja, todėl prie jų prisidėjau. Bendradarbiavome su pabėgėlių centrais, kurių čia labai daug. Žmonės juose gyvena, nes laukia dokumentų, Italijoje viskas vyksta labai lėtai, dėl to labai gaila, nes tų žmonių tikslas – užsidirbti ir nusiųsti pinigų Afrikoje likusioms šeimoms.
Dirbau administracinį darbą, vėliau, įkūrus gamyklą, reikėjo žmogaus, kuris ten būtų ir viskam vadovautų. Tad ilgainiui perėmiau ir šias pareigas. Turėjau patirties su augalais ir vaistažolėmis, žinoma, teko daug visko mokytis, bet man tai patiko“, – sako pašnekovė.
– Kaip ir kada gimė idėja rengti ekologinius turus?
– Sulaukdavome klientų, kuriems būdavo įdomu aplankyti gamyklėlę ir pamatyti, kas slypi už nusipirkto produkto, išgirsti istoriją žmogaus, kuris tai kuria, daro. Kartais būdavo žmonių, kurie tiesiog užsukdavo, paprašydavo pravesti jiems ekskursiją apie žolelių perdirbimo etapus.
Man tai labai patiko. Daugiausia už tuos dalykus buvau atsakinga aš, tada ir supratau, kaip tai svarbu mažam ūkininkui – kad apie jį būtų kalbama, kad ta žinia sklistų. Šiuo metu Sicilijoje yra didelė ekonominė krizė ir labai sunku smulkiems šeimos ūkiams parduoti savo produkciją, jei niekas apie juos nieko nežino.
Sicilijoje yra daug senovinių takų, jungiančių miestelius. Tais takeliais galima praeiti visą salą.
Ilgainiui supratau, kad nei tos socialinės įmonės, nei ūkiai neturi žmogaus, kuris apie juos skleistų žinią. Nedaug kas kalba angliškai, tad kas iš to, jei atvažiuos užsieniečiai ir niekas nieko nesugebės jiems papasakoti. Pajutau, kad man visa tai įdomu ir kad noriu paremti ekologinius ūkius, be to, tuo metu atradau aistrą vaikščioti, pradėjau daug laiko leisti gamtoje, kurti maršrutus ir organizuoti keliones pėsčiomis.
Sicilijoje yra daug senovinių takų, jungiančių miestelius. Ne visi apie juos žino, o tais takeliais galima praeiti visą salą. Norėjau susieti gamtą ir ekologinius produktus, tada ir gimė idėja pradėti rengti šiuos turus. Ir savo sąraše turiu turą, kur visą savaitę einame pėsčiomis, nesinaudojame automobiliais. Nuostabus jausmas, kai miestelį kalnuose pasieki savo kojomis. Čia tenka daug mokytis, nes visi regionai labai skirtingi, bet esu labai įkvėpta, nes visa tai – tarsi nesibaigianti kelionė.
– Papasakokite plačiau, kokio pobūdžio tie turai ir kokių turistų sulaukiate daugiausia?
– Darau savaitės, kelių savaičių arba dienos turus. Pavyzdžiui, organizuoju aromatines dienas. Iš ryto susitinkame su turistais ir važiuojame į žolelių ūkį, turistams papasakojama apie vaistinius Sicilijos augalus, vyksta eterinių aliejų gamybos pamoka, susipažįstame su gamintojais, paragaujame to, kas Sicilijoje auginama ir gaminama, tada vykstame į kokį nors gamtos draustinį ar kanjoną, leidžiamės į kelių valandų žygį.
Žygio metu rodau ir pasakoju apie laukinius vaistinius augalus. Jau pradėjau rengti savaitės turus į vulkanines salas, esančias prie Sicilijos. Turistai įvairūs, dažniausiai tai žmonės, suvokiantys masinio turizmo žalą, mylintys gamtą ir besidomintys vietos gyventojų papročiais, tradicijomis, vertybėmis. Taip pat žmonės, mėgstantys aktyvųjį keliavimą.
– O lietuviai tokiais turais dar nesusidomėjo? Kaip pradėjote skleisti žinią apie save ir savo veiklą?
– Pirmieji buvo klientai, kurie pirkdavo vaistažoles gamykloje. Jie jautrūs šiems klausimams, jiems tai svarbu, tad ta žinia sklido iš lūpų į lūpas. Ieškau bendradarbiavimo galimybių su ekologinį turizmą skatinančiomis agentūromis. Kažkada pasvarsčiau, kad labai norėtųsi turėti didesnį ryšį su Lietuva, kad ir daugiau lietuvių sutikčiau, dažniau lietuvių kalba kalbėčiau. Taigi dabar bendradarbiauju su viena lietuvių agentūrų. Aišku, kol kas tai tėra mano veiklos pradžia, dar reikia laiko, kad viskas įsivažiuotų.
– Kuo jus sužavėjo ir vis dar tebežavi Sicilija?
– Mano rengiamose kelionėse yra trys man svarbiausi komponentai: gamta, žmonės ir maistas – šie trys dalykai mane labiausiai ir žavi. Sicilijoje vis dar yra kampelių, kuriuose nebuvau o, be jos, dar yra visa Italija – tai tokia nesibaigianti kelionė. Man tai yra šalis, nuo kurios niekada nepavargsti.
Gyvenu Sirakūzuose, nuvažiuoji kelias dešimtis kilometrų ir atsiduri visiškai kitoje aplinkoje – kitoks žmonių mentalitetas, dialektas, patiekalai. Istoriškai Sicilija buvo kolonizuota skirtingų kultūrų: graikų, romėnų, bizantiečių, normanų, arabų, ispanų, todėl ta sala tokia įvairi, o kultūrų pėdsakai labai ryškūs.
Mano rengiamose kelionėse yra trys man svarbiausi komponentai: gamta, žmonės ir maistas – šie trys dalykai mane labiausiai ir žavi.
Pavyzdžiui, Palerme valgomas kuskusas, pas mus kuskuso niekas nevalgo, tik pastą. Prie Palermo išlikusios arabų šventyklos. Tas pats ir su gamta. Kartą Naujųjų metų vykome švęsti į kalnus: pusantros valandos kelionė ir atsiduri tikroje žiemoje – sniego iki kelių, minusinė temperatūra, net pūga užėjo tą kartą. Grįžti namo – apačioje visiška vasara, viskas žydi. Šioje saloje mane labiausiai įkvepia įvairovė.
Dar vienas dalykas, kuris mane čia laiko ir tikrai laikys (juokiasi), – tai maistas. Labai mėgstu viską ragauti, domiuosi, kaip tai auginama ir pan. Dažnai vaikštau į žygius su įvairiomis asociacijomis, galvoju, paklausysiu, apie ką žmonės kalba – ir, žinokit, jie visada kalba apie maistą (juokiasi), kaip ką pagaminti, užauginti ir pan.
Sicilijoje vyksta itin paprastas gyvenimas, ir vietiniai – paprasti, svetingi, nuoširdūs žmonės, be jokių kaukių. Aišku, mums, lietuviams, kai visada turime ko nors prisigalvoti, veikti, daryti, sunku ten – nepasitenkini tuo, kad atsikeli ryte, nueini į darbą, nusiskini vaisių, nuvažiuoji prie jūros, pabendrauji bare su vietiniais gerdamas kavą – tau to neužtenka. Ir man visada norėdavosi visko daugiau, verždavosi perfekcionizmas, o jo ten nereikia, jo ten išvis nėra, nors vietiniams truputį jo nepakenktų.
Norite modernumo, tada tikrai ne į Siciliją važiuoti. O jei norite atsipūsti, pailsėti, neskubėti, pasimėgauti buvimu čia ir dabar, tris valandas kalbėti apie nieką – čia kaip tik ta vieta (šypsosi).
Sicilijoje vyksta itin paprastas gyvenimas, ir vietiniai – paprasti, svetingi, nuoširdūs žmonės, be jokių kaukių.
– Kai pati ten atvykote, iš pradžių irgi buvote turistė. Kaip vietiniai priima kitataučius, ar įsileidžia į savo gyvenimą, aplinką?
– Taip, ir net labai. Tačiau kalbėdama apie tai visada pasakoju ne apie save, o apie pabėgėlius. Tuo metu, kai tūkstančiai žmonių atplaukdavo į salą, nebuvo jokių aiškinimųsi, riaušių gatvėse. Siciliečiai tikrai labai tolerantiški. Istoriškai čia visada gyveno daug kitataučių, todėl jie prie jų pripratę.
Kaip ir visur, čia yra ir kita pusė – žmonių lėtumas, neorganizuotumas. Tačiau ten gyvendama išmokau vieną dalyką – negali norėti, kad viskas vyktų taip, kaip esi įpratęs. Laikas čia turi kitokią tėkmę. Čia pietūs ir dar sala, tikrai labai dideli kontrastai. Viskas vyksta ne pagal planą ir ne tada, kada tu to nori, o tada, kai tam būna tinkamas momentas. Ši sala mane išmokė kantrybės.
– Kokią patirtį jums davė darbas su pabėgėliais, pažeidžiamų socialinių grupių žmonėmis?
– Davė labai daug. Supratau, kad noriu dirbti su žmonėmis, kad man patinka jais rūpintis ir kad dirbdamas su žmonėmis turi galią jiems padėti ir skleisti pozityvią energiją. Šiuo metu mokausi sąmoningumo meditacijos, domiuosi ekopsichologija ir gamtos terapija ir bandau taikyti savo žinias dirbama su žmonėmis.
Dirbdama su pabėgėliais išmokau labiau mylėti kitus, atjausti ir supratau, kad viskas įmanoma. Jų pavyzdžiai tokie, kad mes kartais net negalime įsivaizduoti. Suvokiau, kad dirbant su kitataučiais labai svarbu yra pasidomėti to žmogaus kultūra, sužinoti ir suprasti, iš kokio konteksto jis yra atėjęs, kas vyksta jo šalyje, kaip jis mąsto ir pan.
Dirbdama su pabėgėliais išmokau labiau mylėti kitus, atjausti ir supratau, kad viskas įmanoma.
Man teko dirbti su žmonėmis iš Nigerijos, Gambijos, Senegalo, Eritrėjos, Maroko – jie jau tarpusavyje labai skirtingi. Ir dirbdama su jais išmokau to, kad visų pirma mes visi esame žmonės ir pirmiausia turime išreikšti žmogiškumą.
O kalbant apie istorijas – jų labai daug, ir liūdnų, ir gražių. Nenoriu plėstis apie politinius dalykus, bet, pavyzdžiui, sprendimas, kad Europoje bus priimami tik karo pabėgėliai, mane liūdina. Gambijoje vyravo cenzūra ir diktatūra, žmonės gal ir nemiršta iš bado, bet jie neturi galimybės mokytis, dirbti, užsidirbti.
Dirbau su 18–30 metų žmonėmis, jų buvo pačių įvairiausių, netekusių tėvų, tapusių šeimos galva, kuriam reikia išlaikyti mamą ir seseris, brolius, arba jaunų merginų, kurios pabėga nuo tėvų, nes nenori būti ištekintos už bet ko, nori kurtis kitokį gyvenimą.
Kitas dalykas, 95 proc. žmonių, su kuriais aš dirbau, atvyko čia su mintimi užsidirbti, kad galėtų padėti savo šeimai, ir jie visai nenori likti Europoje, jie nori grįžti gyventi į Afriką, į savo namus.
Ir labai apmaudu, kad yra žmonių, kurie pabėgėlius išnaudoja kaip vergus, – net Sicilijoje netoli mano namų viename ūkyje dirba pabėgėliai, gyvena palapinėse, kadangi negavo dokumentų, yra nelegalai, negali dirbti jokio kito darbo ar grįžti namo.
Beje, kaip greit jie dirba! Nemačiau nė vieno vietinio dirbančio kaip afrikiečiai. Visada sakydavau: aš tai laisva valia atvykau gyventi į Siciliją ir niekas neuždavė jokių klausimų, o kodėl jie negali?
– Šios temos išties jautrios ir kalbant apie jas reikia atskiro teksto. Grįžkime prie smagesnių dalykų. Minėjote, kad maistas yra vienas tų dalykų, kuris jus tikrai laiko saloje. Ką labiausiai mėgstate ir ką, maisto atžvilgiu, patartumėte vykstantiems į Siciliją?
– Patarčiau išsiaiškinti, kokie produktai vyrauja tuo sezonu, kai vykstate į salą, nes sezoniškumas čia labai svarbu. Pavyzdžiui, mes žiemą niekada nevalgome paprikų ir pomidorų, nes tai brokolių ir špinatų metas, arba niekada nevalgome lęšių sriubų vasarą, nes tai šildantis žiemos patiekalas. Dažnai stebiuosi, kiek sezoninių produktų būna kiekvieną mėnesį. Kaip tik šiuo metu rengiu sezoninių produktų kalendorių – atmintinę, pagal kurį planuoju organizuoti kulinarines keliones. Taigi patariu valgyti sezonišką maistą ir valgyti viską – nieko neatsisakykite, kur, kas ir ką siūlys paragauti.
Turiu labai daug mėgstamų patiekalų, o labiausiai mėgstu ragauti ir lyginti skirtingų regionų patiekalus. Tai dar viena niekada nesibaigianti kelionė. Ir turistus supažindinu būtent su to regiono, kuriame lankomės, produkcija. Kadangi labai keičiasi klimatas, dabar pradedama auginti daug tropinių vaisių, jau Sicilijoje galima nusipirkti mangų, avokadų, bananų, pasiflorų ir pan.
– Kokių patarimų duotumėte tiems, kurie vieną dieną planuoja aplankyti Siciliją?
– Patarčiau nebandyti apvažiuoti visos salos per vieną savaitę. Išsinuomoti mašiną, kad pasiektumėte laukinius paplūdimius ir mažus miestelius. Nebijoti mafijos (šypsosi), nes jos tikrai nesutiksite. Mažiau galvoti ir viską ragauti – tikrai nepasigailėsite. Neieškoti maisto per siestą. Įsijausti į italų dienotvarkę ir valgyti, kai valgo vietiniai. Ir tai daryti šeimos restoranėliuose (it. trattoria).
Patarčiau valgyti, kai valgo vietiniai. Ir tai daryti šeimos restoranėliuose.
Apsipirkti turguje, mažose gamyklėlėse arba tiesiai iš ūkininkų. Apsistoti sodyboje (it. agriturismo). Paklausti vietinių, ką aplankyti ir kur skaniausi ledai (it. gelato) arba pica – didelė tikimybė, kad po šio pokalbio jūs tapsite gerais draugais. Neteisti kitokio gyvenimo būdo. Sulėtinti tempą, atsipalaiduoti ir mėgautis.
– Klausimas, kuris užduodamas visiems šio ciklo pašnekovams – kas jums yra laimė?
– Vienas iš atsakymų, kuris dabar sukasi galvoje, kad laimė yra sulėtinti gyvenimo ritmą ir išdrįsti paklausti savęs, ko aš iš tiesų noriu, leisti sau išgirsti šį iš širdies sklindantį atsakymą ir galiausiai išsigryninus – tai realizuoti gyvenime.
Taip pat būnu laiminga žinodama, kad mano veikla teikia laimės kitiems ir yra kažkam naudinga.
Galiausiai, laimė yra ir visos smulkmenos, ir visi dideli dalykai. Žmonių šypsenos, akys, vėjas, medžiai, kvėpuoti, jausti! Gyventi yra laimė. Gyventi čia ir dabar.
-
Pietų Afrikoje gyvenantis Marijus: „Žinojau, kad paskui šią moterį reikia bėgti ir į pasaulio kraštą“
-
Rašytoja V.Urbonaitė nėrė į gyvenimo avantiūrą, neturėdama jokio plano, tik paskutinę gautą algą
-
Dėkingumo dienoraščio autorė E.Luotytė: „Stipri mirties baimė privertė keisti savo gyvenimą“
-
Indoneziją pamilęs Edgaras – apie pilotę žmoną, priimtą islamą, vietos mafiją ir nusipirktus vaikus
-
Gyvenu, kaip noriu. Teisininko kėdę į plačius pasaulio vandenis iškeitęs Antanas: „Tai buvo geriausias mano sprendimas“
-
Dėl meilės mylimą miestą ir karjerą palikusi Toma: „Iš to šulinio dabar geriu iki dugno“
-
Turistus po magiškąjį Sakartvelą vežiojanti Justina – apie paskolą už svetimas skolas ir netikėtą sėkmę
