Šiomis akimirkomis naujoje šviesoje ir „Sidabrinės linijos“ idėja nušvinta – kurdami draugišką senatvei šalį ir skatindami senjorus sugrįžti į aktyvų visuomeninį gyvenimą, jaučiame, jog būtent jie gali būti mūsų visų įkvėpėjais ir ramsčiais sunkią akimirką.
Tad kviečiame į „pasimatymą“ su šypsenomis pasipuošusiais Vanda (92 m.) ir Algirdu (75 m.), tapusiais 2022-ųjų veidais socialinėje komunikacijoje apie „Sidabrinę liniją“. Kokios turtingos ir stiprios asmenybės slepiasi už šių šypsenų ir kiek jose energijos!
Tikime, jog skaitydami interviu su šiais senjorais, pažinsite gražiąją senėjimo pusę ir įgausite to tikėjimo ir energijos, kuriuos spinduliuoja mūsų pašnekovai ir kurių taip lengva pristigti kamuojant karo ir agresijos negandoms.
Pažintis su Vanda ir Algirdu gimė iš poreikio sukurti socialinę reklamą, kviečiančią bendravimo stokojančius senjorus skambinti į „Sidabrinę liniją“ nemokamu telefonu 8 800 800 20 ir registruotis draugystės pokalbiams arba gauti emocinę bei informacinę pagalbą. Vaizdo klipe be kitų dviejų senjorų kartu su gydytoju Alvydu Unikausku nusifilmavo Vanda ir Algirdas.
Artėjant metui pasirinkti naujus 2022-ųjų veidus ir įvaizdžius socialinėje komunikacijoje bei dalomojoje medžiagoje apie „Sidabrinę liniją“, pagalvojome „O kam ieškoti naujų veidų – juk Vandą ir Algirdą jau „pažįstame“ iš klipo!“. Paskambinome, pasiūlėme idėją – jie mielai sutiko.
Sulaukę fotografijų nudžiugome – jose švietė šiltos emocijos, ramybė bei nuoširdūs akių žvilgsniai. Išvydę Vandos rankose žaliuojantį alijošių ir ją pačią įamžintą prie gausybės augalų „plantacijos“ ant palangės – likome pakerėti. Vienbalsiai sutarėme, jog tai būtent apie „Sidabrinę liniją“ – žaliuojančią ir žydinčią senatvę, metų metus kauptos senolių patirties bei išminties vertę.
Vanda ir Algirdas, tapdami „Sidabrinės linijos“ veidais, kviečiančiais kitus senjorus skambinti, pasikalbėti ir klausti, tarsi įsiliejo į mūsų bendruomenę, todėl po kurio laiko užsukome pasikalbėti su jais – apie bendravimą, sveikatą ir tiesiog... gyvenimą.
Kuriant garsųjį filmą „Ana Karenina“ vaidinau kareivio motiną.
– Miela, Vanda, prisiminkite – su kokiomis mintimis sutikote pasiūlymą filmuotis „Sidabrinės linijos“ socialinėje reklamoje? Ar Jums tai buvo nauja patirtis?
– Aktorių agentūroje esu užsiregistravusi jau penktus metus. Teko filmuotis masinėse scenose, o kuriant garsųjį filmą „Ana Karenina“ vaidinau kareivio motiną. Kvietimą filmuotis „Sidabrinės linijos“ reklamoje sutikau labai džiugiai – man patiko sumąstyta idėja ir linijos veikla labai imponuoja. Aš gyvenu su dukra, bet tik užeina liūdesys –iškart skambinu draugėms ir bendraklasėms. Pasikalbam apie tai, kaip gyvenam.
Linkiu visiems vienišiems žmonėms būtinai bendrauti. Kasdien dabar matau, kaip daktaras (gyd. A.Unikauskas – aut.) ragina skambinti. Labai smagu buvo dalyvauti kuriant filmuką apie „gydančius pokalbius“.
– Algirdai, o kokia Jūsų „aktorystės“ istorija? Kaip jautėtės „atlikdamas“ vieną iš pagrindinių vaidmenų „Sidabrinės linijos“ reklamoje?
– Aktorių agentūroje užsiregistravau iš „dyko buvimo“ (juokiasi). Negi išėjęs į pensiją gulėsiu lovoje? Prisigalvoju visokių veiklų, taip ir atsiradau aktorių agentūros duomenų bazėje. Įsiamžinęs jau kone 15 filmų, daugiausia masinėse scenose. Tai labai įdomi veikla, nors, pamačius filmų kūrimo „virtuvę“ ir kiek dublių reikia vienam kadrui, į filmus dabar žiūriu jau kitaip.
Filmavausi ir „Anoje Kareninoje“, ir „Sisi“ statymuose. „Sidabrinės linijos“ klipo filmavimas vyko kitaip: greičiau ir natūraliau. Atrodė lyg gyvenimiškas pokalbis – net nereikėjo vaidinti, nors ir pagrindinėje „rolėje“ buvau. Draugai vis dar klausia: „Kodėl skambinai Antanui, o ne man?“ (viena iš vaizdo klipe Algirdo sakomų frazių skamba taip: „Alio! Antanas? O kaip tu gyveni?“ – aut.).
– Vanda, kaip atrodo Jūsų kasdienybė? Ar teisingas sklandantis stereotipas, jog garbaus amžiaus žmogui nėra įdomių veiklų ir galimybių dalyvauti užsiėmimuose, susitikimuose? Gal to nuobodulio vejama ir pasukote į „aktorystę“?
– Mano dienose veiklos labai daug! Dalyvauju visur, kur galiu: „Bočių“ draugijoje – ten pasišnekame, „Kryžių namuose“ pabūnu. Šeškinės „Bočių“ chore dainuodavau ir Trečiojo amžiaus universitete paskaitas lankiau. Pandemija didesnius susibūrimus sustabdė – kai tik ji baigsis, vėl dainuosim!
Dainavimas mane lydėjo visą gyvenimą – vaikystėje mokyklos chore ir studijų metu universiteto kolektyve dainavau. Vėliau, dirbant, pomėgį teko kiek „padėti į šoną“. Ir tik išėjusi į pensiją galėjau vėl dainuoti! Laikas eina labai greit.
– Algirdai, jei palygintumėte savo gyvenimą jaunystėje ir dabar – kas Jus džiugino tada ir kas džiugina šiandien?
– Mano gyvenimas nebuvo „sukiužęs“: beveik 40 metų vadovaujantį darbą dirbau. Kūrėme Adomo Mickevičiaus vardo kolūkį dabartinėje Ignalinos vietovėje, tuomet ten stovėjo vienintelis mūrinis pastatas. Mačiau kaip kūrėsi Visaginas, atominė elektrinė, o į Ignalinos rajoną poilsiauti traukiniais iš tuometinio Leningrado masiškai traukdavo turistai.
Draugų ir dabar turiu daug: grupiokų, kartu studijavusių Žemės ūkio akademijoje, ir buvusių kolegų. Labiausiai man patinka mūsų kraštas: Dzūkijos miškai, Panemunės keliai, o kokie vaizdai atsiveria nuo Vilkijos kalvų!
Pritardami Vandos ir Algirdo žodžiams kviečiame patirti visų amžiaus tarpsnių privalumus bei įžvelgti prasmę ir džiaugsmą kasdienybėje bet kuriomis aplinkybėmis. Atramą ir pagrindą po kojomis galime patirti bendraudami, atjausdami vieni kitus ir dalindamiesi tuo, kuo galime.
