„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Silpnaregis Artūras: „Galėčiau dirbti daugiau, bet neteksiu socialinio būsto“

Artūras į socialinės įdarbinimo agentūros „Sopa“ duris pasibeldė prieš pusmetį draugų patartas ieškotis darbo. Nors patyręs daug bėdų gyvenime, silpnaregis vyriškis stengiasi išlikti savarankiškas ir gyventi nepriklausomai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Silpnaregis Artūras
Silpnaregis Artūras / Julitos Venslovaitės nuotr.

Darbo suradimas buvo svarbus to etapas, tačiau dirbti daugiau kelią užkirto baimė prarasti socialinį būstą.

Sunkumai lydėjo nuo gimimo

Vos gimusį Artūrą mama paliko Girulių kūdikių namuose. Po trejų metų silpnaregį berniuką perkėlė į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių internatą Vilniuje, kur tuo metu gyveno trys šimtai vaikų.

„Mamą mačiau vos kartą, žinau, kad turiu brolį nuo kito tėvo, savo tėvo išvis nesu matęs. Augau visai be šeimos, kol pirmoje klasėje atsirado globėjai, kurie norėjo mane įsivaikinti. Staiga pasirodė, kad turiu ir tetą, ir močiutę. Jos man liepė pasirinkti, pas ką norėčiau gyventi, gąsdino, kad nepasirinkčiau globėjų. Tai aš, mažas vaikas, ir paklausiau. Pradžioje močiutė dar pasiimdavo per atostogas, ten tekdavo girtuoklystes ir smurtą matyti, bet vėliau ir to kontakto neliko. Gailiuosi, kad globėjų nepasirinkau, būtų gal kitaip gyvenimas susiklostęs“, – pasakoja Artūras.

Berniukas taip ir užaugo internate. Artūras prisimena, kad nesijautė blogai, nes tiesiog nežinojo, kad už įstaigos sienų gyvena kitokie, matantys vaikai: „Nuo gimimo mačiau blogai. Tris procentus matau viena akimi, kita – nieko. Augdamas išmokau pats vaikščioti, kelią kažkiek matau, jokios lazdelės nenaudojau. Augau tarp panašių vaikų, todėl negalvojau, kad tai nenormalu, kad būna kitaip.“

Mokykloje jis mėgo geografiją, patikdavo keliautojų istorijos. Savaitgaliais daug skaitydavo – skolindavosi grožinę literatūrą Brailio raštu ar garsines knygas kasetėse iš internato bibliotekos.

Vienuoliktoje klasėje Artūras dėl mokymosi sunkumų buvo perkeltas iš aklųjų ir silpnaregių mokyklos į profesinę mokyklą Radviliškyje, kuri visai nebuvo pritaikyta jo negaliai. Per trejus metus įgijo viešbučio darbuotojo specialybę.

„Gavęs sertifikatą išmečiau, nes vis tiek negalėčiau tokio darbo dirbti. Mane jau besimokantį nurašė – skalbykloje praktikos atlikti neleido, lyginti patalynės irgi neleido, kad rankų nenusideginčiau. Kažkokioje kavinėje fiktyvią praktiką įformino ir viskas“, – su nuoskauda prisimena Artūras.

Su „SOPA“ ne tik darbas, bet ir socializacija

Po mokslų Artūras grįžo į Vilnių ir buvusio mokyklos draugo padedamas įsidarbino aklųjų ir silpnaregių kombinate. Ten surinkinėjo jungiklius, elektros lizdus. Deja, nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis vyriškis susidėjo su bloga kompanija ir prasidėjo problemos su alkoholiu, pravaikštos. Galiausiai Artūras darbo neteko.

Man nereikia ypatingų sąlygų. Ant stalo pasidedu stalčius su detalėmis, o pats sėdžiu ant lovos ir dirbu.

Į socialinio įdarbinimo agentūrą „SOPA“ Artūrui pasiūlė ateiti pažįstami. Čia po kelių mėnesių jis gavo darbo pasiūlymą – surinkinėti manžetus guminiams batams. Vyriškis dabar dirba iš namų, žaliavas gamybai jam pristato kartą per mėnesį. „Mokytis dirbti pradėjau su „Sopa“ atvejo vadybininke Inga. Per keturias dienas padariau tūkstantį manžetų. Dabar jau pusę etato dirbu, per savaitę turiu padaryti pustrečio tūkstančio vienetų. Man nereikia ypatingų sąlygų. Ant stalo pasidedu stalčius su detalėmis, o pats sėdžiu ant lovos ir dirbu. Kartais klausau muzikos, kartais tiesiog praveriu langą ir užpildau tylą gatvės triukšmu“, – pasakoja Artūras.

Vyriškis prisipažino, kad laisvalaikį praleidžia naršydamas internete ir dėl ribotų finansinių galimybių bei vienatvės beveik niekur neina: „Draugų daug neturiu, o tie, kuriuos turėjau, tapo bloga kompanija dėl alkoholio. Stengiuosi atsiriboti. Giminėms buvau reikalingas, kol aš gaudavau pašalpą iš valstybės ir jiems pinigų duodavau. Dabar vėl likau vienas, kaip nuo vaikystės esu įpratęs.“

Artūras nuolatos savanoriauja „Dėkui“ stotelėse. „SOPA“ atvejo vadybininkė Inga Šukaitienė pastebėjo, kad Artūrui labai svarbus socializavimosi aspektas: „Nuolatinis darbas iš namų, kai neturi šeimos, giminių, verčia pasijusti labai vienišu. „Dėkui“ stotelėse ne tik rūšiuojame daiktus, bet ir pabendraujame. Galima pasiimti daiktų rūbų, jeigu ko nors trūksta. Artūras tai labai vertina.“

Baimė prarasti būstą neleidžia dirbti daugiau

Per savo gyvenimą Artūras pakeitė ne vieną gyvenamąjį būstą – teko laikinai glaustis ir pas gimines, ir nakvynės namuose, ir pas blogais keliais pasukusius draugus. Tačiau situacija pasikeitė, kai prieš penkerius metus vyriškis gavo galimybę apsigyventi socialiniame būste. Čia jis gyvena savarankiškai, be socialinio darbuotojo pagalbos. Pats valgyt pasigamina, pats namus susitvarko.

Vyriškis apgailestauja, kad negali dirbti visu etatu, nes grėstų gyvenamosios vietos praradimas: „Yra deklaruojamų metinių pajamų limitas, kurio negaliu viršyti, kitaip netekčiau socialinio būsto. O jo netekęs prarasčiau ir darbą – juk dirbu iš namų. Tačiau siūloma alga tikrai nėra tokia, kad būtų įmanoma Vilniuje savarankiškai nuomotis būstą komercinėmis kainomis. O jeigu dar savininkas nenorės deklaruoti tavęs, neteksi neįgalumo pašalpos. Man atrodo, kad Lietuvos valdžia nori, kad dirbtume mažiau ar būtume bedarbiais.“

Socialinio įdarbinimo agentūros „SOPA“ vadovė Jurgita Kuprytė pabrėžia, kad būtina dabartinę tvarką koreguoti: „Apmaudu, jog nelanksti socialinė politika neskatina žmonių dirbti, o verčia ieškoti būdų, kaip uždirbti mažiau, kad neprarastų socialinių garantijų. Teko susidurti, jog norėdami išlaikyti socialinį būstą ir žmonės su negalia išeina iš darbo, ima neapmokamų atostogų, dirba „neoficialiai“, nes baiminasi, kad pajamos viršys maksimalią metinių pajamų ribą, po kurios jie prarastų būstą. Tai ydinga praktika, neskatinanti žmonių siekti geresnio ir oresnio gyvenimo.“

Vyriškis apgailestauja, kad negali dirbti visu etatu, nes grėstų gyvenamosios vietos praradimas.

Apie ateitį Artūras daug negalvoja, nes šiandien jį kausto baimė netekti namų. Prisipažino, kad jam labai svarbu išlikti savarankiškam ir gyventi nepriklausomai: „Aš branginu galimybę gyventi savo gyvenimą. Pats einu į polikliniką, į banką. Žinoma, visokių nutikimų būna dėl paslaugų nepritaikymo silpnaregiams, bet aš nenusimenu. Paklausinėju žmonių, jeigu per saulę nematau šviesoforo spalvos, seku kitus pėsčiuosius... Ir darbas yra visa to pagrindas. Mėgstu dirbti, norėčiau dirbti daugiau, bet, deja, kol kas negaliu. Pasakykit Lietuvos valdžiai, kad tai pakeistų!”

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs