Astronomija S.Šatkauskas domisi nuo antros klasės. Tada, pakėlęs galvą į dangų, jos nenuleido iki šiol. Atėjus studijų metui Simas svarstė studijuoti astronomiją ir galbūt pasukti mokslininko keliu.
„Tačiau tada buvo įvairių verslų banga. Todėl ir pasirinkau praktiškesnes studijas. Bet net ir dabar galvoju apie astronomiją, juolab, kad tam tikros studijos yra ir nuotoliniu būdu. Tik abejoju, kiek jos gali būti kokybiškos“, – svarsto S.Šatkauskas.
Tiesa, žinių apie astronomiją Simas ir taip turi nemažai, o kol nebuvo karantino, jis vesdavo edukacinius užsiėmimus mokyklose ir vaikų darželiuose. Jo namų kieme yra įrengta ir nedidelė observatorija. „Užsiimu astronomijos idėjų platinimu, dėl to sukūriau ir kanalą „Youtube“, – sako 45-erių vyras.
– Savo namuose turite nuosavą observatoriją. Gaila, kad bendraujame per karantiną, nes labai smalsu būtų pamatyti.
– Atvažiuokit po karantino. Ji nėra didelė, labiau panaši į garažą. Tai pastatas, kur sumontuota stacionari stebėjimo įranga. Nereikia, kaip kitiems mėgėjams, į lauką neštis įrangos. Viskas yra sumontuota, ir stogas nuvažiuoja to pastato. Taip ir sakau: kai nuvažiuoja stogas – atsiveria dangus.
– Astronomija susidomėjote antroje klasėje. Kaip?
– Perskaičiau straipsnį apie Visatą ir pagalvojau: jei Visata yra viskas, tai kas yra už jos? Kažkas juk turi būti. Tai buvo tarsi proto sustojimas, ir galiausiai astronomija užkabino visam laikui. Neseniai savo feisbuko puslapyje ėmiau dalintis ir tam tikromis dangaus meditacijomis – vaizdais, kas matosi pro teleskopą.
Astronomija yra tai, kas gali sustabdyti mintis, nes tu nesupranti, į ką žiūri. Tarsi ir gražu, tarsi yra judesys, tarsi intuityviai pažįstama, bet nėra jokių asociacijų, nėra jokios nuomonės apie tai. Tai leidžia labai gražiai medituoti, pabūti ramybėje, vidinėje tyloje.
Kalbant apie astronomiją, aš domiuosi ir tuo, kas susiję su mokslu. Bet kita astronomijos dalis yra išjautimas, tyla.
– Dažnai žvelgiat į dangų?
– Dabar pavasaris. Tai yra laikas, kai beveik kiekviena naktis yra kokybiškai giedra. Lietuviška žiema yra bėda astronomijai, dažnai būna apsiniaukę. Mes, astronomai mėgėjai, atkenčiam žiemą. Iki pat gegužės vidurio yra puikus laikas.
– Besiruošdama pokalbiui su jumis, žiūrėdama jūsų filmuotus epizodus iš dangaus, pagalvojau: kaip retai mes pakeliame akis į dangų. Gal išties per retai?
– Taip. Aš galvoju, kad šias paslaugas galėčiau ir išplėsti, pasiūlyti virtualių dovanų paslaugą. Žmonės labai užsisukę savo kasdienybėje, reikia išgyventi, ypač šiuo sudėtingu periodu. O dangus mus nunulina, perkrauna. Leidžia stabtelėti, apsižvalgyti ir pamatyti, kad viskas nėra taip blogai.
– O jums pačiam nėra jausmo, kad daugiau domitės astronomija, kuo dažniau pakeliat akis į viršų, tuo mažiau žinot?
– Vienareikšmiškai. Aš, žinoma, žinau daugiau už vidutinį žmogų, bet aš žinau faktais. Tačiau ne gilumu. Kai tu ilgai tuo domiesi, pamatai, kiek tai yra gilu. Bet tai, matyt, yra kalbant apie bet kokį mokslą.
Žmogus, mokslas turi žinojimo ribas. Mes žinome daug, bet ir mokslininkai sutinka, kad žinome vieną du procentus Visatos dėsnių ir faktų.
– Apie Visatą sakoma, kad ji yra viskas: visa erdvė, materija ir pats laikas. O kaip jūs įvardintumėt Visatą?
– Visata yra ir kuriantis momentas, ir tai, kas jau sukurta. Kas matoma ir kas nematoma, tai dalykai, kurių mes neatradome. Pavyzdžiui, tamsioji materija, tamsioji energija. Tai yra fizikiniai dydžiai.
Bet yra ne tik moksliniai terminai. Tai – terpė, erdvė, kuri viską kuria, iš kurios viskas vyksta. Tai metafizinis momentas, ne mokslo sritis, bet tai yra. Vieniems yra Dievas, o man tai yra tiesiog Visata, jos kūrybinis momentas.
Kada žmogus medituoja, jis yra savyje ir lieka tyloje. Mintys sustoja, tada pradedame jausti kūrybinę tylą, iš kurios viskas kyla. Tai – susilietimo su Visata akimirka.
Lietuviška žiema yra bėda astronomijai, dažnai būna apsiniaukę. Mes, astronomai mėgėjai, atkenčiam žiemą.
– Kai kas nors nesiseka, dažnai mėgstu sakyti: Visata viską sutvarkys.
– Aišku, kad sutvarkys. Tik mums tai gali nelabai patikti. Bet ji tikrai sutvarkys.
Ir fizikai sutinka, kad Visatoje visada viskas vyksta minimaliausių sąnaudų sąskaita. Dėl to planetos ir žvaigždės yra apvalios, daugelis galaktikų sukasi spirale, nes tai yra pati ergonomiškiausia energijos panaudojimo forma.
Beje, žmogaus prigimtyje taip pat yra principas taip tvarkytis. Tik mes patys darom žalą sau, kalbant apie ekologiją ir panašius dalykus. Žmogus, kaip gamtos dalis, visada stengiasi viską padaryti mažiausių energijos sąnaudų sąskaita.
– O jūs tikit, kad yra kita, ne tik žemiška gyvybė?
– Vienareikšmiškai tikiu.
– Kuo tas tikėjimas pagrįstas?
– Tuo, kad Visatoje yra du trilijonai galaktikų. Kiekviena iš galaktikų turi vidutiniškai 400 milijardų žvaigždžių. Maždaug devynios iš dešimties turi bent po keturias planetas. Mūsų Saulė, pavyzdžiui, turi aštuonias dideles planetas. Tad galvoti, kad tokiame planetų skaičiuje nėra gyvybės, būtų gana naivu ir keista.
Juo labiau, kad proveržis yra ir moksle. Maždaug prieš trejus metus mūsų žemės viduje, 3–5 kilometrų gylyje, buvo rasta biomasės, didesnių gyvybės sankaupų nei ant mūsų žemės paviršiaus. Aišku, tai yra bakterijos, pirmuonys. Bet jos daug didesnės.
Ką tai reikškia? Juk ten nėra nei oro, nei saulės – nieko, ko mes įsivaizduojame, kad reikia gyvybei. Ir vis tiek gyvybė yra. Tad žvelgiant pagal šiuos principus, gyvybė gali būti ir Merkurijuje, ir Veneroje, ir kitur. Net mūsų Saulės sistemoje, nekalbant apie kitas galaktikas.
Jeigu tu nori labai tikėti, jei sąmokslo teorijomis tiki, esi linkęs į jas – rasi kažką, bet jei vadovaujiesi sveika nuovoka – tu nerasi nieko.
Manoma, kad Marse yra gyvybė, nes aparatais yra užfiksuoti deguonies išmetimai į atmosferą. Tai – gyvybės veiklos, esančios po žeme, rezultatas. Ant paviršiaus šios planetos negali būti gyvybės, nes ten nėra atmosferos ir didelė bei radioaktyvi saulės spinduliuotė. Bet viduje tikrai gali būti. NASA ir Europos kosminė agentūra planuoja misijas, kad patvirtintų, atrastų Marse gyvybę.
Galvoti, kad esame vieninteliai Visatoje, neišeina.
– Turbūt ir jums pačiam teko girdėti apie tariamai pamatytus, užfiksuotus neįprastus dangaus reiškinius, būta net kalbų, kad net savo planetoje nesame vieni, kad mus aplanko kitos būtybės. Kiek tame tiesos, kiek mistikos, kiek fantazijos?
– Galimybių, kad buvo, kad atskrenda, manyčiau, tikrai yra. Anksčiau daug tuo domėjausi, dabar nebe. Bet kiek man teko matyti nuotraukų, filmuotų vaizdų – nėra nė vieno, kuris nebūtų paneigiamas. Nieko konkretaus nėra, nieko nesame pamatę, užfiksavę, tai nėra įrodyta.
Dar vienas įdomus momentas, juk tobulėjant vaizdo registracijos priemonėms, kai kiekvienas turi išmanų telefoną, tokios filmuotos medžiagos nedaugėja, jų kokybė negerėja. Kiekvienas žmogus, jei ką nors pamatytų, galėtų nufilmuoti. Bet, deja, tikrų faktų, įrodymų nėra.
Jeigu tu nori labai tikėti, jei sąmokslo teorijomis tiki, esi linkęs į jas – rasi kažką, bet jei vadovaujiesi sveika nuovoka – tu nerasi nieko.
– Bet sakote: galimybė, kad savo planetoje galėjome turėti svečių, yra. Kodėl taip manote? Kodėl esate linkęs tuo tikėti?
– Aš nesu linkęs tikėti, kad yra, bet manau, kad taip gali būti ar kad būna. Bet čia yra ir kitas dalykas. Mes apie gyvybę labai mažai išmanom, manome, kad gyvybė yra tokia, kaip mūsų. Kad tai yra kūnas, kuris matomas, kad tai anglies junginių forma. Bet gyvybė gali būti ir visai kitokia.
Patys mokslininkai sutaria, kad kai kalbame apie gyvybę, turime suprasti, kad ji gali būti kitokia. Ji gali būti, pavyzdžiui, vėjas, kuris papūtė, jis būti gyvybės forma. Aš nesakau, kad vėjas, esantis dabar lauke, yra gyvas. Bet jis gali turėti sąmonę, savimonę.
Gyvybė nėra apribota formomis. Apie gyvybę kalbėti reikia labai atsargiai. Manau, kad Visatoje jos turi būti daugybė.
– Beje, visiškai neseniai žmonės dalinosi keistais vaizdais, pamatytais danguje. Tačiau paaiškėjo, kad tai Elono Musko kompanijos paleisti „Starlink“ tinklo palydovai.
– Tai galvos skausmas visiems astronomams, nes jie sugadins nakties dangų. E.Musko raketa iškėlė papildomai dešimt palydovų. Jų jau yra 360, ir per metus dvejus ruošiasi iškelti 12 tūkstančių. Tomis švieselėmis, kurias mes matome, bus padengtas dangus, tai bus tinklas danguje judančių satelitų.
Tad viskas, ką mes matysime nuo sutemos iki aušros, bus judantys satelitai ir žvaigždės tarp jų. Įsivaizduokite: vienu metu danguje matysis 6 tūkstančiai tokių satelitų, t. y. daug daugiau, nei mes plika akimi matome žvaigždžių.
Tai labai didelis žingsnis link technologijų, nes užtikrins internetą bet kur žemėje, bet dangų gali sugadinti. Dabar astronomai pasaulyje ieško sprendimų, kad būtų investuojama į pasaulines observatorijas. Kol kas leidimas yra duotas 12 tūkstančių palydovų, o E.Muskas ateityje prašo leidimo padidinti iki 40 tūkstančių. Tada jų būtų taškas prie taško, ir daugiau nelabai ką danguje matytume.
Nors ir nieko nežinome apie žvaigždes, mums tas vaizdas yra artimas, savas. Tas vaizdas yra namai.
– Su dangumi susijusi dar viena viena mokslo šaka – astrologija. Kiek planetų išsidėstymas lemia mūsų būdą, charakterį, įvykius?
– Astrologija aš netikiu, nes žinau fizikinius parametrus. Pavyzdžiui, žinau Jupiterio atstumą nuo Žemės, masę. Tada labai nesunkiai galima apskaičiuoti, kokia jėga Žemė ir Jupiteris traukia vienas kitą. Ta jėga yra niekinė, maža, todėl galvoti apie ypatingą įtaką žmogaus charakteriui, prigimčiai neišeina.
Bet astronomijoje yra Mėnulis, o jis veikia žmogų. Pilnaties metu Mėnulio trauka daug didesnė, sukyla skysčiai, tada keičiasi savijauta ir taip toliau. Žmonės naudojasi Mėnulio kalendoriumi sėjos metu, ir tai veikiantis dalykas. Net raugdami kopūstus jie žiūri, kad būtų delčia.
Mėnulio jėga yra didžiulė. Saulės jėga – taip pat. Jei žmogus gimė pavasarį, Saulė buvo aukščiau, tai gali lemti tam tikras žmogaus savybes. Ji daro įtaką visai gamtai. Saulė ir Mėnulis turi masę, yra arti ir gali žmogų veikti.
Dar reiktų nepamiršti planetos sukimosi apie galaktiką, įvairių kitų astronominių dalykų. Jie veikia žmogų vienareikšmiškai, ir mes nuo tų dalykų esame labai priklausomi. Bet čia ne astrologija.
Bet astronomijoje yra Mėnulis, o jis veikia žmogų.
Kalbant apie astrologiją, visa praktika yra susikūrusi prieš kelis tūkstančius metų ir toje vietoje tarsi sustojo.
Tuo metu Žemės pasvirimo kampas į žvaigždynus, ašys buvo taip, kad buvo 12 Zodiako žvaigždynų. Šiandien, jei žiūrėtume pagal tai, Saulė praeina per 13 jų. Tryliktasis yra Gyvatnešio žvaigždynas. Daug yra įvairių dalykų, bet žmonės jau seniai suprato, kad kosmosas mus veikia.
– Kaip dažnai būna, kad pats žiūrit į dangų ir nežinot, ką matot?
– Mano žiūrėjimas gal yra kiek kitoks. Kol žiūri į žvaigždę ar galaktiką, sukasi mintys apie parametrus, nuotolį. Aš galvoju apie tai. Daug momentų, kai matai kitą galaktiką.
Jei žmogus žiūri be išankstinio nusiteikimo ir galvojimo, jis nieko nesupranta. Bet tas daiktas jam kažkodėl yra artimas. Kai žmonės, kurie nesusiję su astronomija, žiūri į dangų, jie tiesiog paskęsta jame, atsipalaiduoja. Kodėl?
Nes nors ir nieko nežinome apie žvaigždes, mums tas vaizdas yra artimas, savas. Tas vaizdas yra namai.
