„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Simona vyrą sutiko Maroke ir laimę kuria Marijampolėje: svarbiausia – ne kur gyventi, o kad būtume kartu ten, kur gyvename

Prieš keletą metų viena į Maroką mokytis plaukioti banglente išsiruošusi Simona (35 m.) ten sutiko dabartinį savo vyrą – estą Jevgeni Filippovą (33 m.). Pora patyrė veikiausiai patį geriausią kito žmogaus pažinimo būdą – po kelių mėnesių pažinties susitiko Rygos oro uoste ir drauge leidosi į ilgą kelionę po Aziją. Grįžus iš jos Simonos pirštą papuošė sužadėtuvių žiedas, po metų pora atšoko savo vestuves, šiandien, augindami sūnų, kuriasi savo laimę ir namus Marijampolėje: „Visas mūsų laikas dabar skirtas šeimai, darbui ir paskutinės minutės kelionėms.“
Simona ir Jevgeni Filippovai Tailande
Simona ir Jevgeni Filippovai Tailande / Asmeninio archyvo nuotr.

Būdama 20-ies Simona su drauge išvyko padirbėti į Londoną. Ten ji ne tik išmoko anglų kalbą, baigė bakalauro ir magistro studijas turizmo ir rinkodaros srityse, bet ir keletą metų dirbo įmonėje, reitinguojančioje pasaulio universitetus.

„Tai buvo svajonių darbas. Dirbau prie MBA programų, organizuodavau renginius aplink pasaulį. Jų kiekvieną pavasarį ir rudenį tekdavo surengti po 30 skirtinguose pasaulio miestuose, taigi turėjau galimybę nemažai pakeliauti. Tačiau po trejų metų tie patys miestai ėmė pabosti, norėjosi ko nors naujo, be to, buvau pasiilgusi Lietuvos, šeimos, draugų. Tad sugrįžau“, – pasakojimą apie save pradeda Simona Filippova.

Asmeninio archyvo nuotr./Simona ir Jevgeni Filippovai Islandijoje
Asmeninio archyvo nuotr./Simona ir Jevgeni Filippovai Islandijoje

Tiesa, tąkart į Lietuvą ji grįžo ne viena, o su savo draugu iš Čekijos. Deja, svetimas kraštas jam neprilipo ir po pusmečio jis išvyko namo. „Likau skaudančia širdimi, ilgai draugavome... – tęsia pašnekovė.

– Prabėgus šiek tiek laiko vieną rytą atsikėliau ir nutariau: metu darbą – tuo metu dirbau „Investuok Lietuvoje“, ir išvykstu pailsinti minčių, pagalvoti, ką iš tiesų noriu veikti, kas man svarbu. Visada mėgau keliones, pasiėmiau mokamų ir nemokamų atostogų ir 1,5 mėnesio leidau sau pakeliauti po Europą, aplankyti pažįstamus žmones.“

Sprendimas išvykti ilgesnių atostogų, leisti pailsėti protui ir atsigauti širdžiai, merginai buvo lemiamas. „Draugė papasakojo, kad Maroke yra tokie avantiūristai, užsiimantys banglenčių sportu, mokymais, taigi pakeliavusi po Europą nutariau nuvykti ten savaitei. Net nebuvau tikra, ar mane kas nors pasitiks oro uose, bet pamaniau – bus, kaip bus. Ir viskas buvo gerai. O tie avantiūristai buvo latvis ir mano vyras Jevgeni, – šypsodamasi pasakoja Simona.

– Išties jis labai nekalbus, per tą savaitę beveik ir nebendravome, atveždavo mus rytais į pamokas paplūdimyje, palaukdavo ir parveždavo. Bet paskutinę dieną buvo didelės bangos, nutariau, kad profesionalia banglentininke netapsiu, geriau einu į krantą, pagulėsiu, pasideginsiu.

Susėdę ant kranto pabendravome. Tądien tų pokalbių buvo ir daugiau, o išvykusi iš Maroko sulaukiau jo žinutės su klausimu, kaip man sekasi. Taip ir pradėjome bendrauti.

Draugė papasakojo, kad Maroke yra tokie avantiūristai, užsiimantys banglenčių sportu, taigi pakeliavusi po Europą nutariau nuvykti ten savaitei.

Vasarą Maroke būna labai karšta, jis liepą pasiėmė atostogų, grįžo į Europą ir atvyko į Lietuvą manęs aplankyti, o vėliau pasiūlė atvykti pagyventi pas jį į Maroką. Po keleto mėnesių vėl mečiau darbą (juokiasi) ir išvykau į Maroką. Tačiau jis man neprilipo: esu gana veikli, nemačiau, ką galėčiau ten veikti. Ir dar pasigavau kvėpavimo takų bakteriją, prasikankinau ten gerdama antibiotikus, bet man nepagerėjo. Taigi grįžau į Lietuvą.

Asmeninio archyvo nuotr. /Simonos ir Jevgeni Filippovų šeima
Asmeninio archyvo nuotr. /Simonos ir Jevgeni Filippovų šeima

Dirbdama Anglijoje susipažinau su daug žmonių, visi jie po mokslų leisdavo sau užsidėti kuprinę ant pečių ir patyrinėti pasaulį. Aš irgi to labai norėjau. Grįžusi svarsčiau: man 30, neturiu dabar darbo, galėčiau sau tai leisti, nes, o kada gi dar? Pasakiau apie tai savo draugui, pakviečiau jį prisijungti keturių mėnesių kelionei po Aziją.

Jis ilgai nesvarstė, pardavė savo verslo dalį ir mėnesį praleidę atskirai susitikome Rygos oro uoste. Mėnesį praleidome Tailande, 2,5 savaitės Kambodžoje, o 2,5 mėnesio Vietname – pervažiavome jį visą motociklu, buvo išties smagi kelionė su daug nuotykių ir patirčių.“

– Po keleto mėnesių pažinties leidotės į kelionę, kurioje 24 valandas per parą buvote drauge. Ar pasitvirtinote sau posakį, kad žmogų pažinsi kelionėje?

– Tikrai taip. Ir ta mūsų kelionė buvo labai organizuota, intensyvi, turėjome vos porą dienų ramiai pagulėti paplūdimy. Į tą kelionę išvykau dar ne visiškai atsigavusi po buvusių santykių ir nebuvau viskuo šimtu procentu tikra, bet viena diena viską pakeitė.

Užstrigome džiunglėse prie Laoso ir Vietnamo sienos, nes sprogo motociklo padanga. Iš kažkur atsiradę žmonės ją sutvarkė, tačiau džiunglėmis buvo neįmanoma važiuoti, tad motociklą teko stumti. Per dieną įveikėme tik 20 km, o iki miestelio buvo likę dar 40.

Ir, kai jau tikėjomės, kad pasieksime asfaltuotą kelią, privažiavome dar baisesnį. Perdegė motociklo lempa, o jau buvo sutemę. Žodžiu, tąkart nutiko viskas, kas galėjo nutikti, tie kilometrai buvo tapę ilgiausiais gyvenime, bet gerai, kad viskas sėkmingai baigėsi.

Asmeninio archyvo nuotr./Simona ir Jevgeni Filippovai Vietname
Asmeninio archyvo nuotr./Simona ir Jevgeni Filippovai Vietname

Žinote, kai nutinka tokios situacijos, dažnai ieškome kaltų. Na, ką daugiau apkaltinsi? Aišku, kad tik tą vieną žmogų (juokiasi). Bet, pamenu, vieną akimirką atsisuku, buvo labai karšta, prakaitas žliaugia, motociklas sunkus, jis jį stumia, ir staiga susivokiu, kad per visą šį laiką jis nė karto nenusikeikė, nesusinervino ir nepuolė kaltinti ko nors dėl susiklosčiusios situacijos.

Tai buvo ta akimirka, kai įsimylėjau savo dabartinį vyrą. Ir pagalvojau: su šiuo žmogumi – kad ir į pasaulio kraštą.

– Kaip viskas klostėsi po kelionės – grįžote drauge į Lietuvą?

– Taip, prabėgus dar porai mėnesių jis man pasipiršo, įsikūrėme Vilniuje, po dar beveik metų susituokėme. Dažnai lankydavomės Marijampolėje, iš kur esu kilusi, vykdavome ten pas mano tėvus, į kaimą, į sodybą, mano vyrui ten labai patiko. Kai pradėjau lauktis, jis atsargiai pradėjo siūlyti palikti Vilnių ir keltis į Marijampolę. Kadangi pats kilęs iš Parnu, jam norėjosi mažesnio miesto, patiko tas ramesnis gyvenimas.

Taigi praėjus dienai po to, kai pagimdžiau, pasirašėme buto pardavimo sutartį ir išsikėlėme į Marijampolę. Nusipirkome labai seną namą miesto centre, išties daug vargo jį renovuojant ir įrengiant – tuo užsiima mano vyras, o aš, augindama sūnų, pradėjau savo versliuką – puošti vaikų šventes ir gaminti joms dekoracijas. Man tai labai patinka, iš klientų sulaukiu labai gražių atsiliepimų.

– Kai sprendėte gyvenimo klausimą, ar buvo minčių rinktis kitą šalį, galbūt Estiją?

– Man buvo svarbu, kur aš gyvensiu. Buvau patyrusi, ką reiškia būti emigrante, man nebesinorėjo vėl visko pradėti nuo pradžių, juolab kraustytis į Estiją, kur ir kalbos nemoku. Jau norėjosi pastovesnio gyvenimo, žinoti, kur esu, ką veikiu, tikrai nemačiau savęs kaip namų šeimininkės. O mano vyrui nebuvo svarbu, kurioje šalyje gyvensime.

Be to, grįžusi iš Londono buvau praleidusi labai mažai laiko Lietuvoje, todėl man norėjosi čia pagyventi, buvau pasiilgusi artimųjų, čia likusių draugų.

– Jau pusantrų metų su šeima gyvenate Marijampolėje. Kadangi tai buvo vyro noras, kaip jis pats ir kaip jūs pati jaučiatės? Nepasiilgstate didesnio miesto šurmulio?

– Aš labai pasiilgstu Vilniaus, dažnai ir nuvažiuoju, ten ir mano klientų dauguma. O mano vyras labai džiaugiasi, kad persikėlėme į Marijampolę, jam čia patinka, jis visad nori būti užsiėmęs, o kai turi namą, dar jį reikia įrengti, veiklos netrūksta.

Apskritai jis yra labai paprastas ir žemiškas žmogus. Jam svarbu šeima, namai, o kur jie, tiesą sakant, ir nėra labai didelio skirtumo. Jis visad sakė, kad jam svarbiausia – ne kur gyventi, o kad būtume kartu ten, kur gyvename.

Jis visad sakė, kad jam svarbiausia – ne kur gyventi, o kad būtume kartu ten, kur gyvename.

– Yra visokių šeimų – ir labai konservatyvių, kuriose antroji dukters pusė – užsienietis, galėtų būti ir nelabai toleruojama. Kaip į žinią, kad jūsų rankos paprašė draugas estas, reagavo tėvai?

– Nuo 20-ies beveik devynerius metus praleidau Anglijoje, ten buvo didelis draugų iš kitų šalių ratas. Ir simpatijos buvo ne lietuviai, ilgametis draugas – čekas. Kai grįžau iš Maroko ir pasakiau, kad dabar susiradau draugą estą, mano tėtis sakė: „Kodėl negali būti paprasta ir susirasti lietuvio?“ (juokiasi)

Jam tai nelabai patiko, tačiau, kai Jevgeni tą vasarą atvyko manęs aplankyti, pusdieniui išleidau jį su tėčiu ir kitais giminės vyrais pasivažinėti dviračiu. Kai sugrįžo, paklausiau tėčio, ką mano, jis parodė nykštį aukštyn ir pasakė: „Tikras vyras!“ Ir galiausiai nebe aš šeimai „pardavinėjau“ vyrą, o jie mane „pardavinėjo“ jam. Teta sakė: „Jevgeni, žinom, kad su Simona nelengva, ji gana karšto būdo, bet ji tikrai geras žmogus.“ (juokiasi)

– O kaip pati buvote priimta vyro šeimos?

– Jis Estijoje turi mamą ir brolį, gerai sutariame, jo mama atvyksta dažniau mūsų aplankyti, nei mes išsiruošiame ten.

– Su vyru bendraujate angliškai?

– Kai atvyko į Lietuvą, jis iškart pradėjo mokytis lietuvių kalbos, ir, tiesą sakant, gana neblogai jau ir kalba. Mes bendraujame pusiau angliškai, pusiau lietuviškai, o, kai atsikėlėme gyventi į Marijampolę, mano tėtis pasakė: „Viskas, nuo dabar kalbėsime tik lietuviškai.“ (šypsosi)

– Kaip jam sekasi čia pritapti?

– Sekasi gerai, tik štai su visa biurokratine sistema turėjome daugiau vargo, nei tikėjomės, kai tvarkėme reikalus su institucijomis jam čia atsikrausčius. Būsiu atvira – tada tikrai norėjosi palikti Lietuvą... Tiesą sakant, iki šiol susiduriame su kliūtimis, atrodo, kad mūsų šalis nepasiruošusi priimti imigrantų, net iš Europos Sąjungos šalių.

Anglijoje per devynerius metus institucijoje teko lankytis tik kartą, kai ėjau užsiregistruoti. Daugiau nekilo jokių problemų nei mokantis, nei dirbant. O čia vien norint užregistruoti vyrą Lietuvoje užtruko pusantro mėnesio.

Mūsų laikas dabar skirtas šeimai, darbui ir paskutinės minutės kelionėms.

Mano vyras net negauna leidimo nuolat čia gyventi, nepaisant to, kad yra vedęs lietuvę, turi vaiką. Gauna tik laikiną leidimą, skirtą penkeriems metams. Po tų penkerių metų mums vėl reikės pereiti visą tą procesą ir pildyti prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi – galbūt pasiseks. Yra ir daugiau tų pavyzdžių. Taigi, kai susiduri su tokiais dalykais, tikrai norisi važiuoti gyventi į kitą šalį.

Asmeninio archyvo nuotr. /Simonos ir Jevgeni Filippovų šeima
Asmeninio archyvo nuotr. /Simonos ir Jevgeni Filippovų šeima

– Išties gaila, kad tas biurokratinis aparatas tiek apsunkina žmonių gyvenimą. Na, bet lieka pasidžiaugti, kad jūs kantri, likote čia gyventi. Ar jaučiatės laiminga?

– Taip, šiandien abu su vyru jaučiamės laimingi. Nepaisant to, kad šiuo gyvenimo etapu išties abu esame labai užsiėmę – užsibrėžėme sau tikslų, kuriuos norime įgyvendinti. Mūsų laikas dabar skirtas šeimai, darbui ir paskutinės minutės kelionėms. Net gyvendami čia mes ir toliau labai daug keliaujame, šiuo klausimu mudu labai atitikome. Ir, kai kartais pagalvoju apie Vilnių, jausdama jam nostalgiją, suprantu, kad dabar net neturėčiau laiko kur nors išeiti ir tuo mėgautis.

Nežinau, kas bus po penkerių ar dešimties metų, gal norėsis naujovių, esame savo likimo kalviai ir į gyvenimą žiūrime taip: jei labai norėsis, būdami 40-ies galime susikrauti daiktus, parduoti namą ir išvykti gyventi į Niujorką.

– Suprantu, kad vos dvejų sūnus nėra jokia kliūtis įsigyti paskutinės minutės kelionę ir išvykti prasiblaškyti?

– Tikrai ne. Pirmoji jo kelionė buvo septynių mėnesių. Skridome į Alikantę. Aš, kaip visada, suplanavau intensyvią kelionę ir sakau vyrui: išsinuomosime mašiną, išvažiuosime ir žiūrėsime, kaip mums seksis. Nesiseks, grįšime į miestelį, seksis – toliau važiuosime. Ir mums sekėsi puikiai, įvykdėme viską, ką buvome susiplanavę.

Asmeninio archyvo nuotr./Simona ir Jevgeni Filippovai su sūnumi Luku Alikantėje
Asmeninio archyvo nuotr./Simona ir Jevgeni Filippovai su sūnumi Luku Alikantėje

Keliauti su vaiku mums nėra jokia problema. Čia, Lietuvoje, savaitgaliais irgi vis kur nors išsiruošiame, o paprastai per metus apie tris kartus vykstame į kokią nors kelionę. Pavasarį svarstome išsinuomoti namuką su ratais ir apvažiuoti Europą.

– Londone turėjote darbą, dėl kurio teko daug keliauti, ir pati savo ruožtu vis kur nors vykstate, kiek šalių esate aplankiusi?

– Trisdešimt vieną. Tarp jų – daugelis Europos šalių, šiek tiek Azijos – Tailandas, Kambodža, Vietnamas, Lotynų Amerikos – Meksika, Peru, Kolumbija, su darbu tekdavo vykti į Dubajų. Dar netyrinėta Skandinavija, tad greitu metu planuojame aplankyti ir tas šalis.

– Labai džiugu klausytis jūsų pasakojimo ir kad viskas, nors ir ne visada sklandžiai, bet klostosi. Ar kada pati sau svarstėte, kas jums yra laimė?

– Man gyvenime labai svarbu daryti tai, kas man patinka. Kai pajusdavau momentą, kad stiklinė jau persipildžiusi, mesdavau turėtus darbus. Dabar laimė yra tai, ką mes su vyru kuriame. Darome tai, ką šiuo metu norime daryti, tai, kas mums teikia džiaugsmą. Galbūt po penkerių metų laimė bus kitokia – kitos idėjos, planai, norai.

– Ar galėtumėte pasakyti, kad dabar gyvenate taip, kaip norite?

– Stengiamės. Visada yra tam tikras spaudimas iš aplinkos, tačiau esu iš tų žmonių, kurie kitus išklauso, bet visada elgiasi taip, kaip sako širdis. Aš mėgstu užsibrėžti tikslą, jei jo nepasiekiu, kankinuosi. Mano vyras visada tokiais momentais mane palaiko, net matydamas, kad sunku, nesiūlo visko mesti, o padrąsina eiti į priekį. Jis jaučiasi laimingas, kai laiminga aš. Jam svarbiausia šeimos gerovė. Taigi mano laimė yra jo laimė, o jo laimė yra ir mano laimė (šypsosi).


15min straipsnių ciklas „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens. Tiesiog klausant savo vidinio balso.

VISUS CIKLO TEKSTUS RASITE ČIA.

Jei pažįstate tokių žmonių arba esate vienas jų, parašykite: i.pepceviciute@15min.lt.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau