„Vos pradėjusi dirbti susidūriau su daugybe vaikų, kuriems reikia namų. Tada natūraliai atėjo sprendimas, kad mano vaikai bus gimę širdy, o ne biologiniu keliu. Tam pritarė ir partneris. Aš pati niekada negalėjau suprasti, koks yra skirtumas? Šioje žemėje yra labai daug vaikų, kuriems reikia padėti užaugti. Viduje galvojau: „Kam pagimdyti dar vieną vaiką, kai gali užauginti jau esantį?“ – prisiminė R.Ladauskienė.
Ji neslėpė, jog visada jautė norą pdėti kitiems – dėl to greičiausiai ir pradėjo dirbti vaiko teisių apsaugos ir globos srityje.
„Man visada labai svarbu buvo galvoti apie žmones, kuriems reikia pagalbos. Turbūt todėl ir atsiradau tokiame darbe ir aplinkoje. Savo darbe susidūriau su daug vaikų ir buvo aišku: labiausiai jiems reikia šeimos. Yra tokių atvejų, ypač kai vaikai patenka į globą vyresni, t.y.16–17 metų ir būna pusiau suaugę žmonės. Jie turi savo gyvenimo stilių, žino, kaip dirbti, užsidirbti. Tačiau vis tiek jiems reikia žmogaus, kuris juos palydėtų į savarankišką gyvenimą, pavyzdžiui, išmokytų finansinio raštingumo, socialinių, gyvenimo įgūdžių, o svarbiausia – būtų emocinis ramstis. Iš esmės – jie jau pasiruošę tam, tereikia būti šalia, žmogui reikia žmogaus, kad jis jaustųsi matomas, suprastas, reikalingas, kad ir kas benutiktų“, – kalbėjo R.Ladauskienė, kuri yra ir globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ vadovė.
Vis dėlto, pasak jos, yra ir tokių vaikų, kuriems ypač reikia šeimos, kurioje galėtų augti, subręsti, jų poreikių niekaip negali atliepti besikeičiantys pamainomis socialiniai darbuotojai, dirbantys vaikų globos institucijose.
„Iš pokalbių su kitų šalių vaikų globos ir įvaikinimo specialistais matome, kad visur situacija yra panaši – paaugliams žmonės neatveria namų durų. Ir tai yra labai skaudu. Žiauru, nes 10-mečiams globėjų ir įtėvių durys dažniausiai jau užvertos...“ – kalbėjo R.Ladauskienė.
Dar vienas argumentas, kuris jai buvo svarbus ir kurį ji, vesdama mokymus būsimiems globėjams ir įtėviams, pateikia kaip argumentą – kad paauglių auginimas gali būti kur kas lengvesnis nei mažo vaiko. Žinoma, paaugliui būdingi kiti raidos iššūkiai, bet didėja savarankiškumas, poreikis gebėti pačiam pasirūpinti daugeliu dalykų – maisto gaminimu, higiena, namų ruoša, ugdymusi.
„Paauglys jau yra pusiau vaikas, pusiau suaugęs žmogus. Jis jau turi poreikį atsiskirti nuo suaugusiųjų ir sėkmingai prisitaikyti suaugusiųjų pasaulyje. Paaugliui nebereikia tenkinti tokių poreikių, kaip lydėjimas į mokyklą ar darželį, maitinimas, sauskelnių keitimas ir pan. Tačiau paaugliui lygiai taip pat, kaip ir vaikui, kaip ir suaugusiam žmogui, reikia žmogaus, kad jo emociniai, socialiniai poreikiai būtų atliepti. Jam reikia stabilumo, saugumo, paramos ir palaikymo, jam svarbu jaustis mylimam ir matomam – nesvarbu, kokio žmogus amžiaus – mažas ar didelis, visi mes turime tuos pačius poreikius“, – teigia R.Ladauskienė.
Per dešimt metų – neįtikėtini pokyčiai
Pašnekovės teigimu, per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva nuėjo milžinišką kelią vaikų globos srityje. Ypač tai akivaizdu, kai kalba pasisuka apie visuomenės požiūrį į globą ir įvaikinimą. „Kažkada buvo siekiami įvaikinti ir (ar) globoti tik kūdikiai, vėliau – vaikai iki trejų metų. Sovietų okupacijos metais buvo tradicija įvaikinimą slėpti – į šeimą parsivežamas kūdikis ir būdavo auginamas kaip savas vaikas. Dabar matome tendenciją, kad įvaikinami ir 7-mečiai, o globojami – ir 15–16 metų vaikai. Tomis istorijomis mes dalinamės ir stengiamės įkvėpti kitus. Man regis, visuomenė tampa atviresnė, bet ne taip greit ir ne taip stipriai kiek norėtume“, – savo nuomonę pateikia šioje srityje dirbanti moteris.
Pasak jos, džiugina ir statistika – vaikų globos institucijose augančių vaikų skaičius labai sumažėjo: 2014 m. jų buvo daugiau nei 4 tūkstančiai, dabar, praėjus dešimt metų, vaikų globos institucijose gyvena 1181 vaikas. Džiugina ir tai, kad iš jų 1037 vaikai jau yra persikraustę į butus arba nuosavus namus, t.y. gyvena kartu su mumis, mūsų bendruomenėse.
„Matosi tikrai didelis šuolis ir skirtumas“, – sakė R. Ladauskienė.
Pasak jos, viena vertus, tai liudija, kad žmonės Lietuvoje tapo atviresni vaikų globai ir įvaikinimui. Kita vertus, tai taip pat patvirtina, kad paslaugos, teikiamos šeimoms, yra kokybiškesnės nei buvo anksčiau.
„Paslaugų šeimai yra daugiau, t. y. daugiau dirbama su šeimomis, kad, tais atvejais, kuomet šeima susiduria su sunkumais, suteikus visą reikiamą pagalbą ir paslaugas, vaikai galėtų jose likti ir nepatektų į globos institucijas“, – paaiškino vaikų globos ir įvaikinimo ekspertė.
Svarbus dalykas šioje srityje buvo ir 2018 m. atsiradusi globos forma – budintis globotojas, kuris globoja vaikus tik laikinai, pvz., tais atvejais, kai yra krizėje, t. y. staiga paimti iš šeimos, nes jiems ten nesaugu ir kai vaikui nustatyta laikinoji globa, tačiau artimųjų, galinčių vaiką laikinai globoti, nėra. Budinčių globotojų šiuo metu Lietuvoje yra 258.
„Tai yra tikrai didelis skaičius, palyginus su tuo, nuo ko 2018 m. mes pradėjome. Tuomet turėjome keletą budinčių globotojų“, – prisiminė R. Ladauskienė. Tiesa, poreikis tokių globėjų yra kur kas didesnis. Ypač – paaugliams, didelėms vaikų grupėms (3 ir daugiau vaikų), pvz., broliams ir seserims.
„Problema – ne globėjų kompetencijos stoka ar nenoras. Tiesiog globoti paauglius ar didesnes vaikų grupes neleidžia gyvenamojo būsto sąlygos. Didmiesčiuose, pavyzdžiui, labai didelė problema laikinai globoti didesnes vaikų grupes, nes budintys globotojai gyvena bute. Kai vaikai yra paauglėjantys, reikia atskirų kambarių bent jau sesėms ir broliams... Tai iš esmės stinga tinkamos fizinės aplinkos“, – pasakojo vaikų globos ir įvaikinimo specialistė.
Kalbėdama apie ilgalaikę globą, pašnekovė atskaitos tašku pasirinko 2019-uosius, kada Lietuvoje pradėjo veikti vaikų globos centrai.
„2019 m. globėjų Lietuvoje buvo 3779. Dabar yra šiek tiek mažiau, bet negalime sakyti, kad globėjų mažėja – tiesiog mažiau vaikų, kuriems nesaugu gyventi savose šeimose. Į institucijas globai patenkančių vaikų skaičius žymiai sumažėjo, tai reiškia, kad Lietuvoje daugėja žmonių, kurie atveria savo namų duris globojamam vaikui. Taip pat atsirado jau minėtų paslaugų šeimai įvairovė, kas ir lėmė tokią statistiką“, – sakė R.Ladauskienė.
Nors ryžtis globoti vaiką paskatina skirtingos priežastys, viena ryškiausių – artimoje aplinkoje (šeimoje, giminėje draugų šeimose) matomi pavyzdžiai.
„Įtėviams ir globėjams skirtus mokymus lankantys žmonės pildo klausimynus, iš kurių matyti, kad daugiau nei trečdalį rinktis globą ar įvaikinimą paskatino teigiamas globos pavyzdys artimoje aplinkoje. Taip pat skatina straipsniai žiniasklaidoje, kai aprašomos globėjų patirtys, pateikiama statistika ir kita aktuali informacija“, – sakė pašnekovė.
Sklaido mitus: kad taptum globėju, nebūtina būti susituokus
Vis dėlto apibūdinti tam tikrą globėjo profilį neįmanoma. Pasak R.Ladauskienės, tam ryžtasi labai skirtingų patirčių žmonės: „Yra tų, kurie, kaip mes sakome, didina savo šeimos lizdą, t. y. jau turi savo vaikų ir tampa globėjais, taip pat neturintys vaikų arba į savarankišką gyvenimą išleidę savuosius vaikus.“
Prakalbusi apie tai, kas gali tapti globėjais, pašnekovė neslėpė – visa tai vis dar apipinta mitais.
„Neretai visuomenė turi tokį mitą, kad reikia būti susituokusiu, kad galėtum globoti vaikus. Tačiau iš tiesų tu gali būti vienišas, susituokęs ar gyvenantis partnerystėje ir globoti vaikus. Tikrai nereikia santuokos, kad galėtum globoti vaikus“, – pabrėžė vaikų globos ir įvaikinimo ekspertė.
R.Ladauskienė atsakė ir į viešumoje neretai pasirodančius pasvarstymus apie tai, ar globėjais gali tapti homoseksualus asmuo, gyvenantis su partneriu.
„Tėvų globos netekusiam vaikui ypač svarbus emociškai saugus ryšys – šio ryšio pagrindu kuriamas pasitikėjimas suaugusiais žmonėmis, kurie vaiko gyvenime buvo nuviliantys ir skaudinantys. Jei nėra jokių indikacijų, kad vaikui nesaugu fiziškai ar emociškai, visi jo poreikiai yra patenkinami, vienos lyties asmenų globa de facto neturėtų būti vertinama kaip galimas vaiko teisių pažeidimas.
Nevertinant lyties, globėjo partneris, sugyventinis, tiksliau jo buvimas globojamo vaiko gyvenime, būtų vertinamas tiek, kiek tai kelia grėsmę vaiko gerovei, saugumui, atitinka jo interesus. Ir nors šiuo metu Lietuvoje du tos pačios lyties žmonės negali tapti vaiko globėjais, tačiau dalyvavimas vaiko gyvenime, rūpinimasis juo, auginimas ir kt., kai tai daro du tos pačios lyties asmenys, pats savaime nėra priešingas vaiko interesams“, – sakė vaikų globos ir įvaikinimo ekspertė.
Dar vienas iš mitų, kuriuos sako girdintys šioje srityje dirbantys specialistai – kad globoti gali tik žmonės, jau esantys tėvai, t.y. turintys vaikų. „Tai yra mitas. Žmonės ir turintys, ir neturintys vaikų gali globoti. Tokio reikalavimo nėra. Baigus mokymus žinių užtenka, o praktikos nėra būtina turėti“, – sakė R.Ladauskienė.
Kalbėdama apie globėjų amžių, pašnekovė paaiškino, kodėl globa galima tik nuo 21-erių: „Tokio amžiaus žmogus greičiausiai jau bus susikūręs bent jau šiokį tokį stabilumą – tiek materialinį, tiek ir moralinį. Tačiau, kaip jau minėta, turėti nuosavą būstą nėra būtina – to iš globėjų nereikalaujama. Jis gali būti nuomojamas, su paskola. Svarbiausia, kad būstas tiktų pagal amžių vaikui. T.y. jeigu globoju paauglį, turėtų būti atskira erdvė.“
Pasak jos, vis dar gajus mitas ir apie finansus – kad globėjui reikia „daug“ uždirbti. „Tai dar vienas mitas – žmonės kartais sako, kad, jei neuždirbs daug, negaus teigiamo įvertinimo ir negalės globoti vaikų. Iš tiesų net nereikia pateikti konkrečių dokumentų apie tai, kiek ir iš kur gaunate pajamų. Vertinimo metu dėmesys atkreipiamas į tai, kad suaugęs žmogus turėtų tiek pajamų, kad galėtų save išlaikyti“, – kalbėjo pašnekovė.
Ar bedarbis, studentas gali tapti globėju? „Svarbiausia yra kažkokios jo asmeninės pajamos. Vaikui skiriamos lėšos (globos išmoka, tikslinis priedas globėjui, vaiko pinigai, kiekviena savivaldybė dar skiria papildomus „pagalbos pinigus“ specialistų paslaugoms) gali būti skiriamos tik globojamo vaiko poreikiams. Taigi, svarbiausia – kad globėjas negyventų iš vaiko sąskaitos. Globėjas gali mokytis, būti registruotas Užimtumo tarnyboje, bet tuo pačiu turėtų gauti kažkokias pasyvias pajamas – svarbu, kad jas turėtų“, – sakė R. Ladauskienė, priminusi, kad budintys globotojai gauna atlygį, nes laikina globa – jų darbas.
Mitų netrūksta ir dėl globėjų sveikatos – viešojoje erdvėje iki šiol daug klaidingos informacijos, dėl kokių ligų ar sutrikimų žmogus negali tapti globėju.
„Šizofrenija, aukštos stadijos onkologinė liga – tokios ir panašios sveikatos būklės neleistų žmogui tapti globėju. Tačiau tai greičiausiai yra savaime suprantamas dalykas – taip apsaugomas ne tik vaikas nuo daugybinių netekčių ir nepriežiūros, bet ir pats suaugęs žmogus, kuriam pirmiausia reikia pasirūpinti savimi, o ne vaiku. Kalbant apie depresiją, nerimą ar kitus psichikos sveikatos sutrikimus, tai žmogus pats turėtų įsivertinti, kiek jam pačiam reikia pagalbos ir ar tikrai jis yra pajėgus pasirūpinti vaiku. Kiekvienas žmogus, teikdamas prašymą tapti globėju, iš savo gydymo įstaigos turi pristatyti medicininį pažymėjimą (forma Nr. 046/a).
„Šį pažymėjimą išduoda gydytojų komisija, kuri ir priima sprendimą, ar žmogaus turima sveikatos būklė (buvusi ar esama) leidžia globoti vaiką. Jei yra pažyma, patvirtinanti, jog galite globoti, vadinasi, taip ir yra“, – sakė specialistė.
Kokius vaikus globoti siekia Lietuvos gyventojai?
„Kad būtų sveikas“. Taip dažniausiai sako poros, laukiančios biologinio kūdikio. Vaikų globos specialistės teigimu, panašiai yra ir su globojamais vaikais – dauguma būsimų globėjų ir įtėvių Lietuvoje vis dar jautriai žiūri į vaikų sveikatos iššūkius. „Pvz., lietuvius vis dar labai stipriai gąsdina Dauno sindromas, kiti psichinės ir fizinės sveikatos iššūkiai. Kalbant apie paauglius – gąsdina elgesio problemos, savižala ir panašūs dalykai. Tarptautinėje globos ir įvaikinimo sistemoje to mažiau nei pas mus“, – sakė R.Ladauskienė, pažymėjusi, kad tai susiję ir su per mažai išvystytomis paslaugomis, skirtomis vaikams, turintiems specialiųjų poreikių: „Lietuvoje jų trūksta, sunku patekti pas medicinos specialistus, gauti pagalbos mokykloje ir kitur. Po truputį to atsiras ir pas mus.“
Suprasti akimirksniu
- Birželio 25–29 dienomis Lietuvoje bus minima Vaikų globos savaitė, kurios metu Lietuvos savivaldybėse vyks renginiai, seminarai, susitikimai, kurių metu dėmesys bus skirtas vaikų globos temai. Kiekvienoje savivaldybėje vyksiančius renginius ir iniciatyvas galite rasti puslapyje www.globoscentrai.lt;
- Šių metu pagrindinis Vaikų globos savaitės simbolis – sparnai, simbolizuojantys ne tik galimybę skristi, bet ir galimybę žmogui augti kaip asmenybei;
- Birželio 21–27d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje stovės dizainerės Agnės Kuzmickaitės sukurta dviejų drugelių skulptūra kviečianti „pasimatuoti sparnus“;
- 2024 m. birželio 29 d. nuo 12 iki 16 val. Druskininkų aerodrome (Mizarų g. 59A) jau ketvirtą kartą vyks nacionalinis, visos Lietuvos globojančių šeimų festivalis „Vaikai yra vaikai“. Šio renginio tikslas – padėkoti visiems Lietuvos globėjams ir šventiškai pažymėti Globėjų dieną, atkreipti visuomenės dėmesį į vaikų globą, keisti visuomenėje susiformavusias neigiamas nuostatas vaikų globos atžvilgiu.
