Tačiau baisus eismo įvykis Mildai buvo tik jos ilgo kančių kelio pradžia. Po reanimacijos mergina pateko į ligoninę, kurioje jai 2 mėnesius buvo atliekamas kaklo slankstelių tempimas.
Skausmingas gydymas
„Tai siaubinga procedūra, kurią ryškiai prisimenu iki šiol, – kalba moteris. –Kaukolėje iš abiejų pusių man išgręžė skyles, į kurias įtaisė ir varžtais pritvirtino vadinamuosius „ragus“, ant kurių pritaisė metalinį lanką. Ant jo buvo pakabinti 5–7 kg svorio svarsčiai, su kurias turėjau gulėti nejudėdama 24 valandas per parą. Tempimą gydytojai turėjo daryti todėl, kad reikėjo atlaisvinti po avarijos pavojingai susistūmusius mano kaklo slankstelius, kurie spaudė nervą ir galėjo paralyžiuoti kairę ranką.“
Nejudėdama, su pakabintais virš galvos svoriais, ligoninėje Milda išgulėjo du mėnesius. Jie jaunai merginai pasirodė tikra amžinybe. Kad gulint nejudant neatsirastų pragulos, kas vakarą Mildą aplankydavo keturi sanitarai. Du iš jų versdavo Mildą ant šono, o kiti du tuo metu laikydavo svorius, kad merginos galvoje įgręžti varžtai nesujudėtų. Baisios kančios galų gale padėjo – kaklo slankstelius pavyko kilstelėti, merginos rankos nebuvo paralyžiuotos.
Po ligoninės Milda pateko į Palangos reabilitacinę ligoninę, kurioje kasdien dirbo su kineziterapeutais sunkiose treniruotėse su svoriais. Stengėsi iš paskutinių jėgų, kad galėtų vaikščioti, tačiau: „Jau baigiantis reabilitacijai supratau, kad kiek besistengčiau ir ką bedaryčiau – nebepadės, reikės visą gyvenimą sėdėti vežimėlyje, – prisimena Milda. – „Turi galvą, rankas, tačiau kojų nevaldysi, – trumpai pasakė man atėjęs atsisveikinti gydytojas. – Lūžo stuburas ir jo atstatyti neįmanoma... Stengėmės, bet... Stiprybės tau, Milda...“
„Tada man buvo tikrai nepaprastai sunku, supratau, kad vilties pasveikti ir gyventi, ir vaikščioti, kaip visi, nebeliko, – prisimena Milda. – Niekas manęs negalėjo paguosti, netgi artimiausi žmonės. Jie ir nebūtų galėję to padaryti, nes nei vienas jų nebuvo to patyręs ir negalėjo suprasti, kaip aš jaučiuosi, niekas negalėjo paaiškinti, kaip man toliau gyventi. Supratau, kad turėsiu pati iš naujo susikurti savo naują gyvenimą, išmokti gyventi visiškai kitaip, negu iki šiol. Tačiau kur to viso išmokti, kas galėtų padėti?“
Speciali stovykla neįgaliesiems Vilniuje
Padėjo atsitiktinumas. Milda prisipažįsta, kad viena laimingiausių jos gyvenimo akimirkų buvo susitikimas su dviem neįgaliaisiais, patyrusiais sunkią stuburo traumą prieš keletą metų. Vyrai pakvietė ją į švedų remiamą neįgaliųjų stovyklą Vilniuje, skirtą būtent tokiems kaip ji – neseniai tapusiems neįgaliais, nieko nemokantiems, neturintiems jokių įgūdžių, patiriantiems didžiulį psichologinį šoką dėl sugriuvusio gyvenimo.
„Tada aš buvau žalias žąsiukas, – prisimena moteris. – Nemokėjau savarankiškai perlipti iš lovos į vežimėlį, nežinojau, kaip reikia pačiai apsirengti, kaip atlikti higienos procedūras. Niekas man to negalėjo paaiškinti, nes aplink mane buvo tik sveiki žmonės, kurie viso to nepatyrė ir tiesiog apie tai nieko nežinojo.“
Stovykloje Vilniuje Mildai buvo be galo sunku fiziškai, kasdienės treniruotės nuo ryto iki vakaro labai nualindavo.
„Aš verkdavau, prašydavausi namo, sakydavau, kad nieko nesugebėsiu išmokti, tačiau instruktoriai buvo nepalaužiami, – prisimena moteris. – „Nusiramink, Milda, – sakydavo jie. – Tu tokia pati, kaip ir visi kiti. Visi mes tai praėjome, žinome, kad ir tu tai galėsi padaryti. Čia tau yra unikali galimybė išmokti ir sužinoti tai, ko namuose nepatars nei artimieji, nei draugai, nei gydytojai, nes jie patys nebuvo neįgalūs ir niekada nesupras, su kokiais sunkumais tu susiduri ir kokių įgūdžių tau būtina įgyti. Todėl laikykis, privalai save nugalėti...“
Naujai gauti įgūdžiai sukūrė stebuklą
Pasak Mildos, iš tiesų, tos dešimt stovyklos Vilniuje dienų padarė jos gyvenime stebuklą.
„Grįžau po stovyklos į namus visai kitokia, – prisimena moteris. – Jeigu prieš tai tik galėjau gulėti lovoje, žiūrėti į lubas ir galvoti, kad mano gyvenimas jau baigėsi, tai dabar jau mokėjau pati persėsti iš lovos į vežimėlį, o iš jo – į mašiną. Galėjau pati apsirengti, save apsitarnauti, netgi batus užsidėti. Tikrai nesitikėjau, kad stovykla taip padės.“
Pasak Mildos, kartu su naujų įgūdžių įgijimu, po stovyklos ji pajuto ir naujai atėjusį pasitikėjimą savimi, nes ten ji matė neįgaliuosius, kurie turėdami tokią pat stuburo traumą kaip ir ji, vairavo mašinas, turėjo darbus, gyveno pilnavertį gyvenimą.
„Patyriau milžinišką psichologinį palengvėjimą, nes supratau, kad galėsiu nebūti našta savo artimiesiems“, – prisimena moteris.
Mildai išvažiuojant iš stovyklos Vilniuje, organizatoriai taip pat įteikė jai ir nuostabią Švedijos rėmėjų dovaną – tada dar Lietuvoje mažai matytą lengvą, aktyvaus tipo neįgaliojo vežimėlį.
„Naujas vežimėlis man buvo didžiulis džiaugsmas ir palengvinimas, – prisimena Milda. – Tuo metu važinėjau tuomet Lietuvoje įprastai naudojamu didžiuliu, sunkiu pirmosios pagalbos vežimėliu. Naujasis vežimėlis buvo mobilus, lengvai transportuojamas, patogus judėti... Jis man atvėrė visai naujas galimybes.“
Gyvenimą pašventė pagalbai likimo draugams
Pati praėjusi pragariškas kančias, Milda suprato, kad gali veiksmingai padėti savo likimo draugams ir ne tik patarti neįgaliesiems kaip atlikti tam tikrus veiksmus ar higienos procedūras, tačiau ir suteikti veiksmingą psichologinę pagalbą.
„Psichologinė pagalba pirmosiomis dienomis ir mėnesiais tapus neįgaliu yra ypatingai svarbi, tiesiog neįkainojama, – dalinasi mintimis Milda. – Nesusitvarkius psichologiškai, žmogui gali visai „stogas nuvažiuoti“, nes visas ankstesnis įprastas gyvenimas griūva, prarandi darbą, dažnai palieka draugai ir artimieji, o patarti kaip toliau gyventi niekas negali, nes pats to nėra patyręs.“
Maltiečių stovykla patyrusiems sunkią stuburo traumą
Jau kelerius metus savo patyrimą Milda panaudoja maltiečių neįgaliųjų reabilitacijos stovykloje „Move it“ Giruliuose, kartu su kitais 5 neįgaliais instruktoriais padėdama jaunuoliams, neseniai tapusiiems neįgaliais.. Ji stovykloje yra aerobikos instruktorė.
Rugpjūčio pabaigoje Giruliuose vyks jau ketvirtoji tokia maltiečių stovykla, į kurią susirinks dvidešimt per paskutiniuosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių. Visi šie jauni žmonės yra sunkiai traumuoti tiek fiziškai (visi turi aukštą pažeidimo lygį) tiek psichologiškai, todėl tik tokie instruktoriai kaip Milda ir gali jiems padėti.
„Stengsimės jaunuoliams padėti kaip ir kuo tik galėsime, būsime su jais kartu, kiek tik jiems reikės, atsakysime į visus jų klausimus, išmokysime visko, ką patys mokame, – sako Milda. – Suprantame, kaip jiems šios 10 dienų yra gyvybiškai svarbios ir jie turi jas maksimaliai išnaudoti. Labai tikiuosi, kad po stovyklos jaunuoliai grįš namo kitokie – įveikę didžiulę psichologinę krizę, baimę ir neviltį, įgiję būtinų įgūdžių naujiems kitokio gyvenimo iššūkiams.“
Maltiečių stovykloje „Move it“ jaunuoliams bus suteikiamos:
• išsamios konsultacijos ir patarimai patyrus konkrečios stuburo dalies traumą (praktiniai patarimai kaip išvengti pragulų, atlikti individualios higienos procedūras);
• kasdienės praktinių vežimėlio valdymo įgūdžių įgijimo treniruotės (kaip išlaikyti pusiausvyrą, užvažiuoti ant šaligatvio bordiūro, užlipti laiptais ir t.t.);
• individualiai pritaikyti sunkiosios atletikos ir aerobikos užsiėmimai;
• psichologinė pagalba;
• socializacijos ugdymas, paruošimas gyvenimui po sunkios traumos;
• dailės terapijos ir smulkiosios motorikos užsiėmimai;
• išvykos ir ekskursijos vežimėliais, siekiant įgyti vežimėlio valdymo įgūdžius miesto sąlygomis.
Siekiant maksimaliai efektyviai paruošti neįgalius jaunuolius naujam gyvenimui ir padėti jiems įveikti psichologinę krizę, jauni žmonės stovykloje „Move it“ gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais ir tokiu būdu kasdien galės gauti vertingų patarimų ir formuoti būtinus įgūdžius.
Jūsų pagalba yra būtina ir labai laukiama
Stovyklą „Move it“ maltiečiai gali surengti tik Jūsų paramos dėka. Paaukoti stovyklai galite siųsdami SMS žinutę numeriu 1405, įrašę tekstą 1344.
SMS žinutės kaina – 2 Eur.
Daugiau informacijos apie stovyklą ir kitas galimybes padėti suluošintiems jaunuoliams galite rasti čia.
Kiekvienas jūsų paaukotas euras yra nepaprastai svarbus. Jis suteikia mums daugiau galimybių padėti tiems, kuriems ši pagalba gyvybiškai reikalinga!
