Varo surengė vos dvi personalines parodas, ir abi buvo sutiktos su didžiuliu entuziazmu, bet tai įvyko tik į gyvenimo pabaigą. O 1971 m. Meksike atidaryta jos retrospektyva tapo rekordinė pagal lankomumą. Pamažu ispanę atrado ir kiti kraštai – kartais įprastai (kad ir per „Christie’s“ aukcionus), o kartais netikėtai: Rusijoje Varo vardas sukėlė milžinišką ažiotažą, kai viena leidykla ėmė nelegaliai naudoti jos paveikslus knygų viršeliams.
Ispanei koją kišo ir tai, kad ji buvo moteris ir daug ką galėjo nuveikti tik padedama vyrų. Tapytoja turėjo keletą gana ilgų romanų, kiekvienas mylimasis jai kuo nors pagelbėdavo, bet nepalengvindavo buities, kuri žiauriai trumpino kūrybai skirtą laiką. Išvis sunku pasakyti, ko daugiau Varo sulaukė iš savo ryšių – naudos ar bėdos, juolab tie ryšiai buvo painūs. Kai kurios jų detalės išryškėjo tik dailininkei mirus.
Triukšmas kilo, kai Walteris Gruenas, gyvenęs su Varo vienuolika metų, dovanojo Meksiko miesto muziejui 39 jos drobes. Atsirado kitų paveldėtojų, jie užprotestavo dovaną, į darbą kibo advokatai, ir išaiškėjo, kad tapytoja, kurios biografijoje minimi trys sutuoktiniai, niekada oficialiai neišsiskyrė su pirmuoju vyru…
Nors iš tiesų pirmasis tikrai svarbus jai žmogus buvo tėvas, hidraulikos inžinierius donas Rodrigo Varo. Jis dukrai piešdavo paslaptingus mechanizmus, išmokė ją braižyti, pasakojo įvairius nuotykius ir paskatino jų ieškoti knygose – Alexandre’o Dumas, Edgaro Allano Poe, Jules’io Verne’o romanuose. Ne kas kitas, o donas Rodrigo ištraukė mergaitę iš vienuolyno gimnazijos ir pasiuntė studijuoti dailės: Remedios, palankiusi porą „lengvo svorio“ mokyklų, įstojo į prestižinę Madrido šv. Fernando dailės akademiją, kur merginos buvo retos viešnios (ir tik metais prasilenkė su ten pat studijavusiu Salvadoru Dali). Akademijos profesūra nekentė laisvamanybės, bet puikiai išmokydavo technikos, anatomijos, kompozicijos, perspektyvos.
Dvidešimt dvejų metų gražuolė Varo ištekėjo už kurso draugo Gerardo Lizarragos. Vestuvės buvo kuklios, o ir aistros jaunavedžių nedraskė: veikiausiai mergina tiesiog norėjo ištrūkti į laisvę. Tėvo globa jai pabodo, juo labiau – motinos, kuri buvo arši katalikė ir budriai sekė, kad vaikai nenueitų šunkeliais. O Lizarraga – geras, šmaikštus, anarchiškos natūros vyrukas, puikiai tiko naujam Varo gyvenimui, neramiam (kaip tik tada Ispanijos monarchija bandė tapti respublika) ir bohemiškam.
Juodu metams pabėgo į Paryžių, pažiūrėjo, kaip ten kruta avangardistai, o grįžę apsistojo Barselonoje. Ir čia Varo akiratyje atsirado tapytojas Estebanas Francesas. Šiuokart romanas buvo aistringesnis. Dailininkė stogu ir pagalvėmis vis dar dalijosi su teisėtu vyru, o meilužis drauge su ja nuomojo studiją. Regis, dėl to problemų nekilo.
Varo santykiai su Lizarraga nebuvo idiliški, bet tikrai ne dėl meilės trikampio. Net kai sutuoktiniai išsiskyrė (1935 m.), o tiksliau, neoficialiai atsisveikino, kas nors vis matydavo juos drauge tai Meksikoje, tai Prancūzijoje, tai kur kitur. Varo mirus, Lizarraga lyg niekur nieko persikraustė į jos butą ir gyveno ten dvidešimt metų, kol pats iškeliavo anapilin.
Vyrų konkurencija buvo į naudą: kiekvienas jų Varo supažindindavo su vis kitais siurrealistais ir ji greitai tapo sava uždarokame jų rate.
Pirmas Varo laisvės etapas pareikalavo aukos: ji nutraukė nėštumą ir nebegalėjo turėti vaikų. Tačiau graužatis atėjo vėliau; anuomet ji to nežinojo arba negaišo laiko apmąstymams. Moteris daug tapė, dalyvavo grupinėse parodose, dirbo, kad galėtų bent retkarčiais nusipirkti naują suknelę. Be to, horizonte pasirodė netikėtas gerbėjas, siurrealistas poetas Benjaminas Peret, kuris iškart pasitelkė sunkiąją artileriją: dedikavo jai savo eilių knygą „Je sublime“. Varo neatsispyrė pagundai ir su Peret susiruošė į Paryžių. Bet Estebanas Francesas niekur nedingo, vadinasi, liko ir atnaujintas trikampis.
Vyrų konkurencija buvo į naudą: kiekvienas jų Varo supažindindavo su vis kitais siurrealistais ir ji greitai tapo sava uždarokame jų rate. Tapytojos darbus ėmė publikuoti prancūzų spauda, jos drobės pakibo greta Joano Miro, Maxo Ernsto, Leonoros Carrington, kitų siurrealizmo korifėjų.
Peret garsėjo ne tik kaip neprilygstamas siurrelizmo dainius, bet ir savo kairuoliškomis pažiūromis, kurios taip nepatiko valdžiai, kad kartą Varo buvo suimta vien kaip „Peret kompanionė“. O kai visi siurrealistai nuo vokiečių bėgo į Niujorką, amerikiečiai Peret neįsileido. Pora nutarė traukti į Meksiką, bet ir ši pabėgėlių nelaukė: visai neturėdami pinigų, jie ilgam įstrigo Kasablankoje. Laimei, Varo, vaikystėje su tėvais išmaišiusi pasaulį, prisiminė, kad musulmonai mirusiuosius įsupa į baltas skraistes. Ji pardavė visas turimas paklodes ir tai išgelbėjo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tapytojas Paulis Signacas: žaidimas taškučiais ir begalinė meilė jūrai
Kažkas yra rašęs, kaip įdomiai Peret ir Varo gyveno Meksike, neva du originalai į savo namus eidavo per langus. Iš tikrųjų, jie įsikūrė tokiame apgriuvusiame namelyje, kad išdaužyti langai ten žiojėjo kaip durų angos. Poetas nebuvo tinginys, bet taip susiklostė, kad dešimt metų Varo gelbėjo šeimą: „save, Peret ir kates“, – dirbo vertėja, iliustravo medicinos bukletus, rankomis tapė baldus, muzikos instrumentus. Vis dėlto, Varo drauge su Meksike atsiradusia Leonora Carrington tapo vietos menininkų avangardu, o režisierius Luisas Bunuelis kaip tik tada rašė: „Peret gyveno Meksikoje su žmona Remedios Varo, kuria žavėjausi ne mažiau nei Maxu Ernstu.“
1949 m. Peret grįžo į Paryžių, o Varo patraukė į Venesuelą. Gal net buvo nuskraidinta, nes vėl įklimpo į naują meilę – lakūnui ir nuotykių ieškotojui, prancūzui Jeanui Nicolle’iui. Kelionė nebuvo labai romantiška, nes vyrai keitėsi, o problemos liko tos pačios: verkiant reikėjo darbo. Venesueloje jos brolis tarnavo Sveikatos ministerijoje ir sesutei pamėtėdavo medicininių piešinėlių (o kai likdavo laiko, Varo su Jeanu skraidydavo virš atogrąžų)...
Skurdą dailininkė pamiršo tik 1953 metais, kai Meksike sutiko turtingą verslininką Walterį Grueną, biografų vadinamą trečiuoju jos vyru. Jis vienintelis pasirūpino, kad Varo nustotų kovoti dėl būvio ir visą laiką skirtų tapybai. Prasidėjo vaisingiausias jos kūrybos periodas. Bet tapytoja neilgai džiaugėsi sėkme: mirė vos penkiasdešimt penkerių nuo širdies smūgio.
Bėgant ristele per Varo gyvenimą, vyrų ir darbų kaleidoskopas iškreipia tikrąjį vaizdą. Dailininkei visiškai netiko greitas tempas. „Ji, kaip vabzdys su vibruojančiais organais, visada tyrinėjo aplinką, ugdė intelektą ir intuiciją, kad galėtų perprasti slaptas būties prasmes. Ji be galo mėgo viską, ką buvo galima išbandyti juslėmis: ilgai liesdavo ranka šiltą medžio žievę ar vėsų akmenį, valandų valandas tyrinėdavo audinio ataudus ar šviesos žaismą stikle.“ Net baisiausio skurdo metais Varo rasdavo žemės kokiai nors žalumai ir laikė nemenką kačių kompaniją: pastarųjų kailiukai buvo ypač malonūs juslėms.
Sakoma, Varo buvo geras, atviras žmogus, turėjo stiprų humoro jausmą. Nors šiaip išoriniai kontaktai menkai ją domino. Jau vaikystėje dailininkė rašė laišką kažkokiam indui, kad tas atsiųstų mandragoros šaknies, nes sužinojo, kad ši tinka magijai. Susidomėjimas mistiniais dalykais ilgainiui tik augo.
„Dvasinės kelionės“ ją gelbėjo sunkiais gyvenimo momentais ir buvo kūrybinė medžiaga.
1941 m. Varo parašė apsakymą „Ledi Milagra“, kur teigė, kad vyras gauna žinių tyrinėdamas, eksperimentuodamas, o moteriai yra duota intuityvių magiškų galių. Tačiau savo intuicija ji nepasikliovė, todėl nuolat ką nors studijavo: okultizmą, alchemiją, knygas apie šventąjį gralį ir pomirtinį gyvenimą, žavėjosi G. Gurdžijevu, J. Blavackaja, visa ezoterine literatūra. Tos „dvasinės kelionės“ ją gelbėjo sunkiais gyvenimo momentais ir buvo kūrybinė medžiaga. Varo paveikslai, nutapyti juvelyrine senųjų meistrų technika, net prasižengia tikrajam siurrealizmui, nes yra per daug „realūs“: ezoterikos žinovai be vargo skaito juose užkoduotus ženklus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Grantas Woodas: kuklusis kūrėjas, išgarsėjęs vienu vieninteliu paveikslu
