Ji – nebejauna, bet žavi, nuolat apsupta garsenybių, lendančių bučiuotis ir drauge fotografuotis. Tarp jos bičiulių – Kate Moss, Orlando Bloome’as, Eltonas Johnas, šimtas kitų (net juokingasis Borisas Johnsonas); kadaise Davidas Bowie ją užkalbino tiesiog kavinėje ir pasakė, kad jie yra sielų dvyniai, todėl turi draugauti. Bet visa tai – poezija. O realybė kiek kitokia.
Emin kūrinių kainos šešiaženklės, apie ją nuolat rašoma, ji rengia parodas Kinijoje, Amerikoje, visur pasaulyje, tačiau britai labai ilgai neapsisprendė, kas ta Tracey – akiplėša ar gera menininkė. Net jos veido išraiška trikdė: paprastai profesorės akys juokiasi, o lūpos būna tvirtai sučiauptos ar perkreiptos, tarsi jų savininkė šaipytųsi iš visų, spėliojančių, kas ji tokia.
Emin darbai atrodo labai asmeniški, labai atviri, netinkami moteriai. Juk padorioje visuomenėje nepriimta pasakoti, kad buvai prievartauta, dareisi abortus.
Emin kūryba labai plati, galbūt net be ribų. Ji tapo, siuvinėja, gali imtis grafikos ar skulptūros, o kai tai nusibosta – kurti menines fotografijas ar neoninius tekstus. Moteris meną tapatina su gyvenimu, todėl neturi jokių kompleksų. Tai ir šiurpina jos tėvynainius: Emin darbai atrodo labai asmeniški, labai atviri, netinkami moteriai. Juk padorioje visuomenėje nepriimta pasakoti, kad buvai prievartauta, dareisi abortus.
Emin išgarsino du darbai. Pirmasis buvo „Visi, su kuriais kada nors miegojau 1963–1995“: mėlyna palapinė, kurioje pasitikdavo daugiau nei šimtas aplikuotų pavardžių (labiausiai į akis krito gana lietuviškai skambanti „Roberto Navikas“). Antrasis – „Mano lova“ (pretendavęs į prestižinį Turnerio prizą): autentiškas baldas su sujaukta patalyne ir šūsnimis visokio intymaus šlamšto: nuorūkomis, kontraceptikais, buteliais, nešvariais baltiniais.
Abu kūriniai buvo įvertinti vienareikšmiškai: ekshibicionizmas, ir tiek. Tik vėliau kažkam kilo noras pasidomėti jos meilužių pavardėmis; išaiškėjo, kad tarp jų – daug vaikystės draugų, močiučių ir net du negimę kūdikiai. Lova irgi buvo patikrinta. Vienas profesorius sekė Emin parodas ir stebėjosi, kad kiekvienoje jų skiriasi baltiniai, sargių kiekis, kitos detalės. Išvada buvo neguodžianti: o gal ta Emin viską meluoja? Kaip ten bebūtų, lovą aukcione nupirko vienas vokietis už pustrečio milijono JAV dolerių ir dabar ją skolina Teito galerijai...
Jos mama Pamela Cashin buvo kilusi iš Anglijos čigonų. Tėvas Enveras Eminas, Kipro turkas, turėjo dar vieną šeimą. Jis nebuvo visiškas šunsnukis: kol verslas sekėsi, blaškėsi tarp dviejų namų ir juose kažkaip kūrė šeimyninės laimės iliuziją: su šventėmis, kelionėmis, nuotraukų albumais. Paskui verslas žlugo, ponas Eminas dingo, o dvyniai Tracey ir Paulas buvo palikti patys sau, nes mama nuolat dirbo. Naujas jos draugas laisvo laiko turėjo daug, todėl vieną dieną išprievartavo trylikmetę. Nei pati Tracey, nei jos mama įvykio nevertino kaip dramos; Margeite, kur jos gyveno, panašių dalykų nutikdavo daugeliui mergaičių. Emin tą patyrė irgi ne kartą. „Taip, būdavo baisu. Bet tai vykdavo ne kokiame nors apšnerkštame skersgatvyje, o pajūryje ar ant žolės ir atrodė beveik romantiška.“ Matyt, mama negaišo laiko pokalbiams su dukra, nes šios supratimas, kas gerai, o kas – blogai, buvo labai miglotas. Nevaikiška patirtis tik pastūmėjo į nuotykius. Tracey (vis dar – trylikos) metė mokyklą ir dienas leido paplūdimyje gerdama sidrą ir ieškodama sekso partnerių (apie tai kalbama videofilme „Kodėl aš netapau šokėja“).
Tokios kalbos sulaukia atitinkamo atgarsio. Daugeliui atrodo, kad ji tėra laisvo elgesio moteris, jaučianti pareigą tai papasakoti visam pasauliui. Tačiau Emin turi kitą nuomonę: sako, kad ji, septynerius metus skyrusi meno studijoms, puikiai žino, ką daro ir apie ką kalba. Ji net skaito paskaitas (Teito galerijoje, Viktorijos ir Alberto muziejuje, akademijoje) apie autobiografinį meną: kaip savo jausmus paversti tuo, ką mato ir apmąsto daugybė žmonių. Emin nusipelnė būti atvira: dugną pasiekusi paauglė rado jėgų nusigauti į Londoną, užsidirbti mokslams ir studijuoti: dvejus metus ji Kūrybinių menų universitete mokėsi mados, paskui – graviravimo (pelnė diplomą su pagyrimu), dar vėliau gavo tapybos magistro laipsnį Karališkajame menų koledže.
Audringa paauglystė jai nebuvo labai smagi. Kai aštuoniolikmetė Emin susipažino su Billy Childishu (poetu, rašytoju, tapytoju ir visų galų menininku), ji svėrė vos 41 kg, maistą išvemdavo, gėrė tik arbatą ir alų, sumaišytą su sidru. Norėjo mirti. Billy, turėjęs savo leidyklą, ją įkinkė į darbą: Emin tapo jo kurjere, administratore, reklamos agente – skatindavo gerbiamą publiką pirkti knygas avėdama aukštakulnius ir vilkėdama maudomuką. Jie iškart suprato, kad vienas be kito negali gyventi, bet tai buvo isteriški santykiai, kur meilė ir neapykanta ėjo greta. Emin, niekada neturėjusi „savo“ vyro, norėjo būti Billy vienintelė, o šis kraupo („Tai toks jausmas, lyg visą laiką būtum prislėgtas čiužinio“), bėgo nuo meilės pertekliaus, buvo neištikimas. Pastarąjį faktą jis aiškindavo tuo, kad nori įsitikinti, jog moteris jam gali patikti tiesiog kaip žmogus, be gyvuliško geismo. Eugene᾽as Doyenas, sukūręs apie juos (ir apie tai, kaip „du žmonės drauge augina beprotybę, praranda saiką, grimzta į blogį“) filmą, padarė išvadą, kad tai buvo net ne meilė, o apsėdimas, išskirtinė aistros istorija, trukusi penkerius metus.
Ne kas kitas, o Billy išmokė mylimąją, kad saviraiškai galima naudoti autobiografiją, kad nereikia apsimesti, jog esi gera mergina. Emin ir neapsimetė. Anksčiau publiką gal net labiau piktino ne jos lova, o tai, kad menininkė televizijoje dažnai pasirodydavo apgirtusi. Ji ir nūnai gali atsirasti viešumoje ne visai blaivi ar su mėlyne po akimi, ir net nebūtų Emin, jei vieną dieną taptų panaši į vienuolę... Kai Billy ją metė, Emin vėl nugrimzdo. Baigdama mokslus, ji, vieniša, be pinigų ir be aiškios ateities, pasidarė du abortus. Ir pasijuto taip baisiai, kad sunaikino visus ligi tol kurtus darbus.
Matantys Emin pirmą kartą, gali būti šokiruoti: ji kalba aukštu mergaitišku balsu (o sako, kad surūkydavo 50 cigarečių per dieną), yra maloni, labai draugiška, net drovi.
Aišku, kad dabar ji pasikeitė. Ne tik įsitvirtino kaip ryškiausia britų menininkė, bet ir prisitaikė prie aplinkos. Emin aukoja milijonus labdarai, eina visur, kur yra kviečiama, reklamuoja „M&S“ (nes menas – ne dramblio kaulo bokštas, negalima užsisklęsti). Važinėja ne tik sportiniais automobiliais, bet ir dviračiu, nes nori būti arčiau jaunų žmonių, kurie – didžiausi jos gerbėjai. Matantys Emin pirmą kartą, gali būti šokiruoti: ji kalba aukštu mergaitišku balsu (o sako, kad surūkydavo 50 cigarečių per dieną), yra maloni, labai draugiška, net drovi. Ir gyvena ne taip, kaip galima būtų manyti. Jos milžiniška studija Rytų Londone – tokia balta, kad net švyti; margi tik XVII a. audiniai, kurių restauravimas kainavo beveik aštuonis milijonus JAV dolerių. Bet dažniau Emin būna Pietų Prancūzijoje, kur turi 40 akrų žemės – su vulkaninėmis uolomis, fantastiška augmenija ir laukiniais žvėrimis, nesislapstančiais nuo menininkės…
Buvo daug vyrų, su kuriais ji norėjo susieti savo likimą. Nepavyko. Dabar menininkei – daugiau nei penkiadešimt, menopauzė, vienintelis sugulovas – katinas (nors kas žino?). Bet Emin vis dar tiki meile. Visas jos menas – tik apie ją: nuostabi „bespalvė“ tapyba, skulptūros, neonai, kurių retrospektyvinėje parodoje Majamio Modernaus meno muziejuje buvo parodyta 67, šių metų parodos Honkonge („Verkiau, nes myliu tave“) ir Bazelyje („Kuo tavęs daugiau, tuo labiau tave myliu“). Kas dar? Neseniai pasaulį apskriejo žinia, kad Emin išteka, ir šmaikštūs komentarai, kad jaunikis pasitaikė kaip reta tylus, nes menininkė ištekėjo už… akmens – Niujorke pristatė „Stone Love“ instaliaciją. Ji pati kūrinį komentavo irgi šmaikščiai, nors gal tuose žodžiuose buvo ir kartėlio: „Septynerius metus buvau viena. O dabar kažkas manęs visada lauks.“
