Zoselės vardas Kurtuvėnuose išties skamba dažnai, ir ne šiaip sau. Ji – ne tik tikra virtuvės meistrė, tačiau aktyvi vietos bendruomenės narė, o jos rankomis ruoštas Kurtuvėnų kumpis yra vienas paslaptingiausių patiekalų, kurio pagaminimui reikia net penkių dienų.
„Aš – Zoselė“, – taip paprastai prisistato Zosė Kalnikienė, kai į „Kryžkelę“ atvyksta didesnė grupė svečių. Nepaprasta savo paprastumu moteris iš Kurtuvėnų, pasakodama savo gyvenimą, susigraudina. Jame būta visko – sunkaus darbo, netekčių. Ir laimės.
„Saugojau savo kavinukę, kad ji nebūtų pamiršta“
Zoselės smuklė dirbo per visą karantiną, tik mažesniu tempu. Kol darbuotojai buvo prastovose, pati šeimininkė gamino maistą išsinešti.
„Visą laiką dirbame. Ir savaitgaliais, ir paprastomis dienom. Taip – jau 18 metų. Kai buvo korona, vienui viena dirbau. Saugojau savo kavinukę, kad ji nebūtų pamiršta.
Sriubytės išverdu, kokius keturis šniceliukus, kepsniukus pasimarinuoju. Buvo sunku. Reikėjo ir valytis, dezinfekuotis, ir baimė didelė buvo, labai atstumų laikėmės.
Per visą karantiną, ačiū Dievui, nesusirgau. O ir žmonės valgė, jie žino, kad naminį maistą gaminu“, – kalbėjo Zoselė.
Pastatą, kuris yra buvęs dvaro kumetynas, moteris įsigijo prieš aštuoniolika metų ir taip kartu su šeima pradėjo jį atkurti. Antrame aukšte Zoselė gyvena, o pirmame yra kavinė.
„Kiek tiksliai šiam pastatui metų, niekas nežino. Net regioninio parko direktorius ieškojo istorijos, bet prieš kiek metų jis pastatytas – niekas nežino“, – sako Zoselė.
Ji pati gimusi Bazilionuose, čia baigė vidurinę mokyklą, o kai ištekėjo – išvyko į Šiaulius. Šiauliuose gimė vaikai, čia Zoselė dirbo 20 metų. Prekyboje, tačiau jos darbas nebuvo susijęs su maisto pramone. Tačiau maisto gamybos pamokos buvo visa jos vaikystė.
„Savo tėvams esu dėkinga“
Netikėtai prabilus apie vaikystę, Zoselė susigraudina. Pasakoja apie mamą, kuri kepdavo duoną, gamindavo „zacirką“ ir kitus senovinius valgius. Dar kepdavo sausainius, kuriuos vadindavo „piernikais“.
„Mes buvome keturi vaikai. Aš viena ir trys berniukai. Mus tėvai labai vertė prie darbo – dirbom, ir sunkiai. Bet dėl to aš dabar galiu pasakyti savo tėvams ačiū. Per darbą daug pasiekiau“, – sako Zoselė.
Todėl visi prie darbų, o aš prie maisto. Ir sriubas reikėjo virti, ir cepelinus dariau būdama jau 6–7 klasėje.
Ji pasakoja, kad jos tėvai gyvenę ūkiškai – turėjo du arklius, pievų, kurias reikėjo šienauti, dvi karvutes, kiaulių.
„Todėl visi prie darbų, o aš prie maisto. Ir sriubas reikėjo virti, ir cepelinus dariau būdama jau 6–7 klasėje.
Prisimenu, kai mano brolis su mergaite atvažiavo, pagalvojau, kad reiktų greitai cepelinų padaryti. Juk kaime gyvenam, tai visko yra – bulvių, mėsytės. Po šiai dienai mano brolienė tuos cepelinus atsimena“, – juokiasi Zoselė.
Ir įvardija svarbiausią pamoką, išmoktą vaikystėje: jei darbą pradėjai, turi jį ir baigti. Negali pasakyt, kad kažko nėra ar kad padarysi vėliau. Viskas yra čia ir dabar: „Išmokau rūpestingumo.“
„Atėjo rytas ir pasakiau, kad perku“
Po 20 metų, praleistų Šiauliuose, likimas Zoselę atvedė į Kurtuvėnus. Čia gyveno vienas iš jos brolių dvynių.
„Jis sunkiai susirgo. Pagyveno pusantrų metų ir mirė. Aš važiavau čia ir jį slaugiau“, – sako Zoselė.
Pastatas, kuriame dabar yra ir kavinė, ir Zoselės namai, tuo metu stovėjo vienišas, su nudegusiu stogu.
„Ar nenori, Zosyt, pirkti?“ – tokio klausimo vieną dieną sulaukusi Zoselė sako iš karto pasakiusi, kad ne.
„Bet per naktį pagalvojau... Galvoju, gal reikia pirkti, gal suręsim kažką, pasidarysim ateičiai. Atėjo rytas ir pasakiau, kad perku. Taip ir pradėjome tvarkytis“, – pasakojo Zoselė.
Namus kūrėsi visa šeima – vyras, vaikai. Per kelerius metus buvęs dvaras buvo sutvarkytas: „O tada Kurtuvėnų regioninio parko direktorius, ponas Tamulaitis, įkalbėjo, kad reikia įkurti kavinę.“
„Pareinu, būdavo, ir verkiu“
Kai kavinė atvėrė duris, ponas Tamulaitis Zoselei įteikė ir dovaną – vietinės gyventojos Ramunės iš Kurtuvėnų senbuvių užrašytus senuosius maisto receptus.
„Man daug kas buvo žinoma. Bet cibulynė ne, o ir kumpį mes kitaip kepėme.
Pareinu, būdavo, ir verkiu. O dukra sako: dar truputį, mamyte.
Mūsų virtuvėlė maža, tad aš išsirinkau, ką gaminsiu, ir taip po truputį pradėjau. Maždaug trejus metus buvo labai sunku, reikėjo pasidaryti technologines korteles, eidavau į mokymus, seminarus. Pareinu, būdavo, ir verkiu. O dukra sako: dar truputį, mamyte. Ji barmenė buvo, aš dirbau virtuvėje. Paskui pas mus pradėjo dirbti virėja, bet prie maisto ruošimo aš dirbu ir pati, kiekvieną dieną“, – sako Zoselė.
Moteris sako, kad kavinės pradžia buvo sunki ir dėl to, kad reikėjo daryti visus darbus: „Įsivaizduokit, aš mieste pradirbus 20 metų ir ateinu į kaimą, kur žmonių tiek nėra. Ir buhalterė buvau, ir virėja, ir valytoja. Viską dirbau.
Vakarais, apie 11 valandą, dar dokumentus tvarkydavau. Buvo sunku. Bet va taip gyvenimas viską sudėlioja. Dabar jau ir vaikai suaugo, jie dirba kartu, ir marti padeda.“
„Tą dieną, kai kumpis kepa, negali jo vieno palikti“
„Va čia tai originalas“, – tokį komplimentą ne kartą girdėjo Zoselė iš savo klientų, šiems užsisakius senovinį patiekalą.
Mat įprastame kasdieniniame meniu – patiekalai įprasti. Įvairūs blyneliai, mėsos kepsniai, cepelinai ir panašiai. Tik, sako Zoselė, jokių kebabų ir picų nėra: „Tiesa, pastebėjau, kad jaunimas dabar cepelinų nelabai mėgsta.“
Išskirtinumas čia ir toks, kad Zoselės virtuvėje nėra jokių ten mikrobangių. Viskas ruošiama čia ir dabar.
Tuo tarpu jei klientai nori pagal specialų receptą pagaminto kumpio, ji reikia užsakyti prieš penkias dienas, iš kurių viena skiriama kepimui, o kitos paruošimui: „Bet tą dieną, kai kumpis kepa, irgi negali jo vieno palikti. Turi prižiūrėti, liesti, vartyti. O kai ruošiamas – tomis dienomis irgi negali jo palikti, su kumpiu turi kasdien susitikti, įtrinti prieskoniais, stebėti.“
Kiti žmonių pamėgti patiekalai – sriuba „Cibulynė“, kastinys, dar Zoselė ruošia karpius, mat Kurtuvėnai garsėja jų veisyklomis: „Su kokia meile aš dirbu prie maisto, jūs neįsivaizduojat.“
Kavinėje gaminami ir cepelinai. Su mėsa, su plaučiukais, su varške: „Labai atsargiai reikia vasarą, nes karšta, produktai genda. Atsakomybė didelė.“
„O peletrūnas tinka į cepelinus“
Zoselė savo virtuvėje nenaudoja jokių atvežtinių ar įmantrių prieskonių. Ji sako, kad reikia tik žinoti, ką ir kiek dėti į kiekvieną patiekalą ir kam kas tinka – tada puikiai pakanka tradicinių ir paprastų prieskonių.
„Mano prieskoniai yra druska, pipiras, lauro lapas, raudonėlis, melisa, čiobrelis, peletrūnas, mėta. Mėta labai tinka žuviai ir duoda jai paslapčių, o peletrūnas tinka į cepelinus. Grynai senoviniai prieskoniai, jokių pirktinių nededu“, – apie savo virtuvės paslaptis kalbėjo Zoselė.
Kai žmogus pasako, kad jam skanu, kai padėkoja – moteris džiaugiasi. Nes valgančiųjų įvertinimas yra svarbu: „Viskas svarbu. Jei žmogus su nuotaika išeina, patenkintas, pasako ačiū ir paskui sugrįžta. Aš džiaugiuosi, kad mane daug kas myli ir aš juos myliu.“
„Kažkuriuo laiku aš išeisiu iš gyvenimo“
Maždaug prieš pusantrų metų Zoselė palaidojo vyrą, kuris buvo pagalbininkas įvairiuose ūkio darbuose.
Dabar moterį ramina ir džiugina jos vaikų įsitraukimas į bendrą verslą. „Jie matė mano jaunystę, kai atvažiuodavom pas močiutę ir matydavo, kaip dirbdavom. Jie tvirtą mūsų šeimą matė, kaip seneliai vienas su kitu sutikdavo, kaip mes su vyru. Gal dėl to?
Kažkuriuo laiku aš išeisiu iš gyvenimo, bet matau, kad jie šiuo verslu domisi. Man smagu, kad jie noriai, meiliai dirba.
O savo gyvenime aš nekeisčiau nieko. Labai įdomu gyvenimą pragyvenau, džiaugiuosi juo, džiaugiuosi, kad suradau save. Nežinau, kiek mane dar gyvenimas laikys, bet kiek laikys – tiek aš džiaugsiuosi savo virtuvėle.“
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
