– Socialiniuose tinkluose paskelbėte, kad ieškote moterų, kurios patyrė smurtą artimoje aplinkoje, kad dalytųsi savo istorijomis ir ypač tuo, kaip joms pavyko iš tokių santykių išeiti. Kodėl tai jums pasirodė svarbu?
– Manau, kad tokių moterų yra nemažai, tačiau jos nedrįsta kalbėti. Matau aplinkoje daug nesupratingumo, kaltinimo jų atžvilgiu ir tai norisi keisti, norisi šviesti visuomenę, dėl kitų moterų ir dėl savo pačios šeimos. Mane domina sėkmės istorijos – kaip moterys atranda stiprybės ir ryžto atsisakyti toksiškų santykių, nebebūti vadinamomis aukomis, nukentėjusiomis.
Visada troškau nuveikti ką nors svarbaus ir naudingo, kas padėtų kitiems žmonėms. Pati auginu dvi dukras ir kuo toliau, tuo labiau jaučiu vis didesnę atsakomybę už jas.
– Jūsų idėja – surinkti, o vėliau išleisti atskiru leidiniu moterų istorijas ir jų portretus. Kaip kito pats sumanymas? Kodėl būtent smurto prieš moteris tema?
– Idėja kilo vienoje anglų kalbos paskaitoje (augindama dukrą užsirašė į kursus, kad pagilintų žinias – red.), kai su mokytoja žiūrėjome filmą apie moteris iš musulmoniškų šalių. Filme buvo akcentuojamas mergaičių švietimas, išsilavinimas, jų teisės, kova.
Ir štai po dviejų savaičių mano viduje kažkas surezonavo – aš irgi galiu!
Negaliu sakyti, kad su smurtu neturiu nieko bendro, – mano mama patyrė smurtą. Augau šeimoje, kurioje tėtis smurtavo. Smurtas nebuvo nuolatinis, tačiau, kai tėtis išgerdavo... Būtent alkoholis išprovokuodavo psichologinio smurto, retkarčiais – ir fizinio, protrūkius.
– Tačiau esate laimingai ištekėjusi moteris.
– Taip, su santuoka, su vyro atėjimu į mano gyvenimą, su dukryčių gimimu aš pradėjau į praeitį žvelgti ir ją vertinti kitaip. Kol gyvenau šeimoje, gal kažkiek ir nesuprasdavau mamos, nuolat kėliau klausimus, kodėl jai sunku išeiti ir palikti tėtį – ypač dėl vaikų.
Meilė apakina ir nepastebi tuo metu jokių pavojaus ženklų, o ir būdamas jaunas galvoji, jog viską pakeisi.
Perskaičiau daug literatūros apie moteris, kurios patiria smurtą artimoje aplinkoje. Šiandien aš tuometinius mamos sprendimus ir poelgius vertinu visiškai kitaip, daug ką suprantu ir pateisinu, smerkimo ir priekaištų neliko.
– O kai tada smerkėte – už ką? Kad nepasiryžo keisti gyvenimo?
– Taip, kad nesiėmė ryžtingų sprendimų bent dėl vaikų.
Mažam vaikui ar paauglei mergaitei sunku suprasti, kodėl mama kenčia tuos pažeminimus, įžeidinėjimus, niekinimą. Atrodo, palik, išeik, ir viskas pasibaigs. Bet dabar, tapusi mama, viską vertinu kiek kitaip, įgijau daugiau gyvenimiškos patirties, daugiau suprantu, gebu analizuoti, ieškoti informacijos, tad galiu mamos motyvus ir pasirinktą gyvenimo kelią suprasti.
Mama anksti liko našle su dviem mažom dukrytėm, buvo sunku. Po 10 metų susipažino su mano tėčiu ir jį pamilo, susilaukė manęs. Meilė apakina ir nepastebi tuo metu jokių pavojaus ženklų, o ir būdamas jaunas galvoji, jog viską pakeisi.
– Tėtis smurtaudavo tik prieš mamą?
– Taip. Daugiausia smurtavo psichologiškai, retai fiziškai, stengdavomės neišprovokuoti.
– Tačiau tai irgi buvo smurto patirtis – gyventi apimtam baimės, sekti artimo žmogaus elgesį, nerimauti dėl mamos?
– Neslėpsiu, būdavo baisu. Tačiau asociali šeima nebuvome. Gyvenome kaime, tėvai ūkininkavo. Mes visos seserys baigėme mokslus, esame išsilavinusios, sukūrusios laimingas šeimas.
Tačiau kai tėtis užgerdavo – ar tai vasaros darbų pabaigtuvės, ar taip kokia šventė – ir dingdavo kelioms paroms, mes nežinodavome, koks jis grįš. Belsdavo į langus, prašydavo įleisti.
Drebėdavau dėl mamos ir stengdavausi visada būti netoli, nors be galo bijojau.
Kaip ir dabar daugelis smurtautojų sako, kad išprovokavo moteris, taip ir tėtis kaltindavo mamą, kad tai ji kalta, jog jis yra toks. Mama kartais mėgindavo su juo neblaiviu kalbėtis, tad būdavo užčiaupiama rėkimu, žeminimu, kad yra nieko verta, kartais buvo vejama iš namų ar stumdoma.
– Ir jūs tai matydavote, girdėdavote?
– Visada viską girdėdavau ir matydavau ir kartais stengdavausi užstoti mamą, jei sukaupdavau drąsos. Nors tėvas man nieko niekada nedarė, neužkliūdavo, bet būdavo visko. Drebėdavau dėl mamos ir stengdavausi visada būti netoli, nors be galo bijojau.
– Taip tėvai ir neišsiskyrė?
– Ne. Gyveno iki pat tėčio mirties – jį ištiko infarktas.
– Ar mamai palengvėjo?
– Be abejo, ne tik jai, bet ir mums visiems. Du jausmai – gailestis ir palengvėjimas – tada ėjo šalia. Tie beveik 10 metų, kai jo nėra, visai kitokie. Iš pradžių jaučiausi kalta – juk kažkada norėjau tėčio mirties. Tačiau paskui nusikračiau to kamuojančio jausmo – juk nėra jokio ryšio, tiesiog taip nutiko.
Ir apie mamą pagalvojau – dabar jai nereikės bijoti, drebėti, kentėti.
– Kaip dabar galvojate, kodėl mama nesikreipė pagalbos?
– Gyvenant kaime prieš 20 metų nelabai kur buvo kreiptis ir niekas iš tikro to nedarė. Mamą varžė ir daugybė kitų baimių – dėl turto dalybų, gyvenimo po skyrybų viename name. Tai būtų buvę dar blogiau. Neturi, kur išeiti, nėra palaikymo iš šalies, niekas neištiesia pagalbos rankos – visa tai tiesiog privertė tuo metu sukąsti dantis ir gyventi toliau.
Čia reikia suprasti psichologiją moterų, kurios ilgą laiką patiria smurtą. Tuo šviesiu, santykių pagerėjimo laikotarpiu jos dažnai save guodžia ir įsiteigia: juk vyras yra geras tėvas, darbštus.
Dažnai moteris įpranta prie tokio buvimo ir nežino, netgi nemoka gyvenimo pradėti viena, savarankiškai. Galvoja, kad tai, kaip gyvena, yra geriau, nei daryti kažkokius pokyčius.
– Toks susitaikymas užmigdo moters savigarbą, drąsą ir ryžtą prisiimti atsakomybę už savo bei vaikų gyvenimą.
– Nesakyčiau, kad gyvendamos su smurtautoju jos nedrįsta prisiimti atsakomybės už savo ir vaikų gyvenimus. Joms tiesiog sunku adekvačiai vertinti situaciją, kai nėra jokio palaikymo, kai visi nusistatę prieš. Kiekviena smurto banga, nesvarbu, kokia ji būtų, moteris gniuždo, atima jėgas, blaivų situacijos vertinimą ir situacijos kontrolę.
Didžiuojuosi savo mama ir džiaugiuosi, kad jai pavyko išsaugoti tą kitokio gyvenimo viltį ir mums perduoti tiesą ir grožį.
Kaip rašoma knygose apie smurtą patiriančias moteris, jos per daug galvoja apie kitą žmogų, tiki, kad jį pažįsta ir gali su juo susitvarkyti, – žodžiu, kontroliuoti situaciją.
Aš suprantu mamą – ji pavyzdingo ir gražaus šeimos modelio neturėjo. Anksti palaidojo pirmąjį vyrą, paskui mamą, pati vargo su dviem mažom mergaitėm... Puokštė įvairiausių aplinkybių, kur tik galvojo, kaip vaikus išleisti į mokslus, kaip jiems padėti, o apie save galvojo mažiausiai.
– Bet kai negalvoji apie save, tai ir savivertė krinta, ir pasitikėjimas slopsta, kaip stipria, savarankiška asmenybe, gebančia prisiimti atsakomybę.
– Taip. Štai aš turiu medicininį išsilavinimą, žinau, kad nepražūčiau su vaikais, nes svarbu jaustis finansiškai saugiam. Nežinau, kaip mano dabartinis ryžtas ir stiprybė, mano savigarba ir pasitikėjimas savimi gyvuotų, jei patirčiau smurtą – fizinį, emocinį, seksualinį ar psichologinį. Jaučiu, kad tai stipriai mane sugniuždytų. Ar sugebėčiau atsitiesti?
– Toksiški santykiai veikia, žmonės tampa priklausomi – išmoksta to elgesio, kaip neužkliūti, neprovokuoti ir pan. Kaip jūs, mačiusi smurtą artimoje aplinkoje, sugebėjote sukurti darnius santykius?
– Galiu būti dėkinga mamai, nes ji įskiepijo tą pojūtį, kas yra teisinga ir gera. Kad ir kaip sunkiai gyveno, ji nukreipė mus visas vadovautis sektinomis vertybėmis.
Ji pasakodavo, kas svarbu gyvenime, kokius draugus rinktis, gyvenimo kelią. Tada gana kritiškai jos klausydavausi, nesilipdė paveikslas – juk pati taip negyveno. Tačiau visos jos pamokos, žodžiai nepraslydo pro ausis, aš jų paklausiau. Nieku gyvu nenorėjau sau tokio gyvenimo, kokį mačiau.
Didžiuojuosi savo mama ir džiaugiuosi, kad jai pavyko išsaugoti tą kitokio gyvenimo viltį ir mums perduoti tiesą ir grožį. Už tai esu jai labai dėkinga. Kaip turbūt ir mano sesės, kurios sėkmingai ištekėjo, jų santykiai irgi klostosi puikiai.
– Sakėte, jog teko domėtis, skaityti nemažai literatūros smurto tema. Koks atėjo suvokimas po žinių bagažo?
– Kad nėra viskas taip paprasta, net jei kalbame apie psichologinį, ne fizinį smurtą. Ilgą laiką nuolatos jį patyrusios moterys nebesugeba savęs adekvačiai vertinti, mato save smurtautojo akimis. Jos įtiki, kad nieko nesugebės be jo, kad pražus, kad yra nevykusios, kad toks vyras yra geriausias, ką jos turi gyvenime. Jos tiki, kad nusipelnė pažeminimo ir menkinimo, kai vyras sako, jog sriuba per sūri... Jomis manipuliuoti yra labai paprasta, ypač kai moteris myli vyrą.
Dažnai tokios moterys išteka jaunos, neturėdamos tėvų palaikymo ir meilės, besijausdamos vienišos. Vyras joms atrodo gelbėtojas, tas, kuris jas įvertino, pamilo. Kadangi jų žema savivertė, jos jaučiasi, kad pagaliau jas kažkas pastebėjo, kad jos nusipelnė meilės.
Taip pat būtina suprasti, kiek daug įtakos turi smurtautojo veiksmai, jų gebėjimas manipuliuoti žmogumi. Svarbu ne tik žiūrėti iš moters pusės, bet ir išmokti analizuoti smurtautojo poelgius bei tų poelgių kilmę.
Net kai darbo kolektyve ar draugų būrelyje sakome kokį užgaulų juokelį, komentarą, mes smurtaujame.
Jei kažko nesuprantame, tai gilinkimės, skaitykime, bet nepulkime iš karto kaltinti. Kiekvienas skaudus komentaras žaloja žmogų, kuriam pakilti naujam gyvenimui ryžto ir taip mažai. Kaip reikia viešai kalbėti apie patyčias mokykloje, taip reikia kalbėti ir apie smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje.
Artimiau susipažinusi su moterų istorijomis galiu pasakyti, kad ir institucijos dirba ne visada be priekaištų. Moteris dažnai lieka apimta baimės: bijo, kad sutuoktinis atims vaikus, kad nutiks kažkas, ko jos negalės paveikti. Ir kalbu su moterimis, kurios nėra asocialios, neturinčios vaikų auginimo įgūdžių ir pan. Ne. Tai išsilavinusios, dirbančios moterys, tačiau patyrusios smurtą šeimoje – psichologinį, emocinį, ekonominį, fizinį.
Smurto veidų yra įvairių, tad reikia mokytis juos atpažinti. Net kai darbo kolektyve ar draugų būrelyje sakome kokį užgaulų juokelį, komentarą, mes smurtaujame. Tokiems dalykams tolerancijos negali būti. Išgirdę turime sudrausminti.
– Ar manote, jog kalbėjimas smurtą išgyvenusioms moterims yra jų sveikimo dalis?
– Žinoma. Fizinės žaizdos gali greitai užgyti, jas primins randas, o sielos žaizdos gyja ilgai, dešimtmečius. Neišleistos, neiškalbėtos neigiamos emocijos prasiverš pačiu netikėčiausiu metu netikėčiausioje vietoje. Tikiu, kad sulig kiekvienu pokalbiu imi kitaip vertinti savo situaciją, pagaliau imi tikėti, kad ne tau nepavyko sukurti darnių santykių, o abiem – juk santykius kuria du žmonės.
Taigi kviečiu moteris kalbėti, siųsti savo istorijas ir taip padėti ne tik sau, bet ir kitoms moterims pakilti, pagalvoti apie save, vaikus, savo stiprybę ir brangiausią dovaną – gyvenimą. Iškart pasaulio nepakeisime, bet po truputį, keisdami save, savo supratimą, savo artimiausią aplinką, mes kursime pasaulį saugesnį ir geresnį. Aš noriu, kad mano vaikai gyventų empatiškoje visuomenėje.
– Kaip manote, kodėl ta baimė kausto smurtą patyrusias moteris?
– Sunku sveikti ir atsiverti. Be to, visuomenė dar nėra brandi. Iš dalies ji pripažįsta, kad smurtas blogai, tos moterys yra nukentėjusios, aukos, o iš kitos pusės – jas kaltina, smerkia, kad pačios išprovokuoja smurtą, yra kaltos dėl savo abejingumo ir susitaikymo.
Projektu noriu visa tai keisti – kad visuomenėje daugėtų supratimo, kad tai nėra vien juoda ir balta, kad kiekvienos moters istorija slepia savo priežastis, skausmingus pasirinkimus, apnuogina psichologinį moters portretą, jos būseną esant tokiuose toksiškuose santykiuose.
Psichologinėse knygose rašoma, kad vaikai myli tėvus besąlygiškai, kad ir kokie jie būtų, tai kodėl tėvai negali taip mylėti savo vaikų?
Taip, smurtas baisu, bet dar svarbiau žinoti ir pamėginti suprasti, kaip moteris jautėsi šeimoje, ką išgyveno, kai kreipėsi pagalbos, kaip reagavo artimieji, kur ta jų nuomonė moterį nuvedė ir pan. Juk vienos iš smurtinių santykių greitai išeina, o kitos vaduojasi sunkiai. O pagalbos reikia abiem moterims.
– Jau kelios moterys atsiuntė istorijų. Kokios jos?
– Labai įvairios. Joms vis dar baugu prabilti. Tarkim, iš 200 moterų noriai kalba 2–3. Pagalvokite, kaip joms vis dar sunku. Tačiau skaudžiausia skaityti, kaip tų moterų nesuprato ir nepalaikė artimieji – tėvai, seserys. Tai išties labai slegia – likti vienai su savo problemomis.
Aš ir su vyru pakalbu, o kas būtų, jei kuri iš mūsų dukterų įklimptų į tokius santykius. Tai esu pasakiusi, kad daryčiau viską – gal užrakinčiau namuose, kalbėčiau, aiškinčiau, kreipčiausi į institucijas, psichologus, bet tikrai nepalikčiau jos vienos skriaudikui, net jei už tokius veiksmus dukra manęs ir nekęstų. Aš niekada nepalikčiau jos vienos. Niekada. Nesuprantu, kaip tėvai gali nusisukti nuo savo vaiko?
Būna, kad tėvai patys dar ir apkaltina dukrą, neva ji to verta, paauglystėje jau buvo nepaklusnus vaikas, trankėsi su visais, tai todėl dabar pelnytai „gauna į kuprą“, prisiprašė.
To niekada nesuvokiau ir nesuvoksiu. Kad ir kas bebūtų, tėvai turi mylėti ir rūpintis savo vaiku, ypač tada, kai jam reikia pagalbos. Psichologinėse knygose rašoma, kad vaikai myli tėvus besąlygiškai, kad ir kokie jie būtų, tai kodėl tėvai negali taip mylėti savo vaikų? Kur dingsta jų meilė vaikui, kad paskui galį jį smerkti ir nuo jo nusisukti?
Tad savo projektu noriu prisibelsti į visuomenės širdį: kai vyksta smurtas šeimoje, nepulkite iškart kaltinti tų moterų šeimoje, pateisinti nereikia, bet bent jau pamėginkite jas suprasti. Žaviuosi tomis moterimis, kurios sugebėjo pakilti ir neperduoti vaikams patirto negatyvo, kurios gražiai bendrauja su vaikais ir stengiasi viską jiems paaiškinti. Noriu, kad šviesios tų moterų istorijos, ta realiai įmanoma laiminga pabaiga įkvėptų ir kitas moteris ieškoti sprendimų, kad pažadintų jų savivertę, kad jos vėl galėtų šypsotis ir didžiuotis savimi.
Mano mintis – pateikti ne tik istorijas, bet ir tų moterų menines fotografijas. Jei nenorės, kad jas pažintų, fotomenininkui tikrai nesudėtinga surežisuoti kadrą taip, kad tos moters tapatybė būtų neatskleista.
– Sakėte, kad tai bus leidinys. Leisite pati ar ieškosite rėmėjų?
– Kreipiausi į kelias leidyklas, ieškosiu paramos. Socialiniuose tinkluose paskleidusi žinią, sulaukiau palaikymo, yra net keletas fotografų, kurie pasiryžę dirbti be jokio atlygio. Nesiekiu leidiniu – ar tai būtų žurnalas, ar albumas – jokio pelno. Noriu, kad apie smurtą šeimoje būtų žinoma ir kad tas žinomumas keistų visuomenę, jos požiūrį.
Moteris, kurios nori pasidalyti savo patirtimi apie išgyventą smurtą šeimoje, apie tai, kokius kelius teko nueiti, kol išsivadavo iš nesveikų santykių, kviečiame dalintis istorijomis.
Rašykite adresu gyvenimas@15min.lt – Jūsų laiškus persiųsime Loretai. Arba susisiekite su iniciatyvos autore Loreta Tamošauskiene loretaleiliono@gmail.com.
