Rugsėjo 27 d. minima Lietuvos socialinių darbuotojų diena, skaičiuojama, kad šalyje įvairiose šio sektoriaus srityse, dirba apie 4845 darbuotojai, o sostinėje šios srities specialistų per 1200.
Socialinių darbuotojų indėlis į visuomenės gerovę yra neįkainojamas – nuo pagalbos ligoniams, skurstantiems, našlaičiams, rizikos grupėje atsiduriančioms šeimoms, senjorams iki psichologinės sveikatos, skurdo ir socialinės atskirties mažinimo. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad net 69 proc. šalies gyventojų socialinį darbą laiko naudingu.
Kaip žmonės pasirenka dirbti žmonių labui, ar tam reikalingas pašaukimas? Kalbamės su socialine darbuotoja Jolanta Kalinauskiene.
– Viena grupė žmonių, besimėgaujančių savo darbu – atvesti pašaukimo, kiti mėgstamą sritį atranda ieškojimo keliu, bet lygiai taip pat būna labai patenkinti. Koks jūsų atvejis?
– Mano veikiausiai antrasis. Esu baigusi socialinės pedagogikos mokslus, ne socialinį darbą, taigi norėjau būti pedagoge. Tiesa, esu dar baigusi vadybos ir administravimo magistrą. Šioje srityje irgi save išbandžiau, lyg ir sekėsi neblogai, bet tas darbas neišpildė asmeninių lūkesčių, galbūt naudingumo koeficientas buvo per mažas ar gal tiesiog buvo ne toks, kokio tikėjausi.
Dabar suprantu, kad prieš šešerius metus pasiryžusi keisti sritį ir eiti dirbti socialinio darbo nesuvokiau, kas tai yra iš tiesų, bet tai nekeičia esmės – džiaugiuosi pasirinkimu. Labiausiai motyvuoja tai, kad jaučiu šio darbo prasmę.
– Socialinį darbą pradėjote dirbti globos namuose. Kokios buvo pirmosios mintys, patirtys?
– Iš pradžių visiškai ne taip, kaip tikėjausi. Maniau, kad turiu labai daug žinių, tuoj imsiu jas taikyti ir jomis dalintis, ateinu padėti vaikams. O susidūriau su kitokia realybe – jiems nereikia mano pagalbos. Man reikėjo gal pusės metų, kad perprasčiau kitokią mąstyseną, gyvenimo suvokimą ir tikslus.
Aišku, ir klydau, ir mokiausi, ir klausiau kolegų, kaip čia elgtis. Mano nuomone, galbūt dalis darbuotojų neišlaukia to laiko, kol ima suprasti šią pasaulėžiūrą, nes tai tikrai nelengva. Bet kai tai įveiki, pradedi suprasti, koks šis darbas prasmingas. Dažnai tie paaugliai, ir tos šeimos, su kuriomis mes dirbame, tiesiog nežino kito kelio, nežino kito pasirinkimo, o mes jiems galime jį parodyti. Ir tikrai pasiekus norimą rezultatą, kad ir nedidelį postūmį, džiaugiesi, o ką jau kalbėti, kai žmonės bendrai pasikeičia ir patys tuo labai džiaugiasi. Štai ir dabar mums, būna, paskambina moteris, mes jau su ja kuris laikas nebedirbame, bet ji susisiekia, pasidalina, kaip jai sekasi, kartu pasidžiaugiame jos pasiekimais.
– Kas buvo sunkiausia?
– Pasirinkau dirbti su paaugliais, nes maniau, kad tai – mano stiprioji pusė.
Pavyzdžiui, įkalbėti jaunuolį eiti į mokyklą nėra taip lengva, juk mes neturime jokių įrankių, jokių svertų – tėvai dar gal yra autoritetai, gali šiek tiek griežčiau pasakyti ar kokių kitų motyvacijų sugalvoti, o mes – turime tik žodį.
Bet vienas sunkiausių dalykų, ką turime suvokti, kad jiems reikia mūsų pagalbos, mes neturime ateiti kaip gelbėtojai, jiems reikia normalaus gyvenimo ir normalaus santykio. Mano tikslas – būti žmogumi, kuriam rūpi jų gyvenimas, jų ateitis, o svarbiausia – kad jie irgi tai suprastų.
Dar noriu paminėti, kad dirbant socialinį darbą iš tiesų labai svarbu mokėti džiaugtis mažais laimėjimais, mažais žingsneliais. Tie procesai vyksta lėtai ir dalykai, dėl kurių mes dirbame, neįvyksta per dieną ar kelias. Taigi labai svarbu džiaugtis net ir pačiais mažiausiai laimėjimais, kitaip sunku būtų ilgai išlaikyti motyvaciją.
– Padirbėjusi su jaunuoliais, atkeliavote į Socialinės paramos centrą, Pagalbos šeimai skyrių. Kaip pasikeitė jūsų darbas, juk dabar jūs bendraujate ne su jaunuoliu, o su visa rizikos šeima?
– Iš vienos pusės, atrodo, kad darbas labai skiriasi, kita vertus, aš tik nusikeliu į priešistorę. Ten, iš kur atėjo tie jaunuoliai, su kuriais dirbau.
Aš pamačiau, kad šeimose vyrauja tas pats pasaulio suvokimo modelis, juk vaikai jį tiesiog perima iš tėvų, tiesiog dabar matau platesnį paveikslą.
Kodėl žmogus atsiduria krizėje? Nes jis kažkurioje gyvenimo situacijoje palūžo, užsisuko rate, savo pasaulėlyje ir tiesiog nemato išeities. Tu ateini į šeimą ir jie dažnai sutinka bendrauti, įsileisti tave, tačiau prisibelsti iki tikrosios priežasties, iki paskatinimo keistis, yra labai tolimas kelias. Ir labai svarbu, jog žmogus pats suvoktų, pats norėtų, o ne kas nors jam sakytų. Tik tokiu atveju, kai jis pats suvokia, kad nori keistis, galime tikėtis teigiamo rezultato.
– Socialinio darbuotojo kasdienybėje tikrai netrūksta iššūkių, tačiau kuriuos jūs įvardintumėt sunkiausiais?
– Sakyčiau, kad didžiausias iššūkis, nepaisant to, kad einame vedami teigiamų paskatų, dažniausiai tai, kad nesame kviesti padėti. Šeimos dažnai žiūri į mus kaip į primestą pagalbą. Pasipriešinimas, kad ir ne visada atviras, bet tikrai labai dažnas. Pasitaiko žmonių, kurie neturi socialinės atskirties ar kitų problemų, tačiau suka skirtingais keliais. Šeimoje tada labai daug įtampos – abu suaugę su savo ego, jausmais, o šalia – tarp dviejų ugnių atsidūręs vaikas. Dirbti su tokiais atvejais nėra lengva, tas emocijas pasigauni, galvoji, sprendi, turi būti savotišku ugnies gesintoju.
– Tai visgi kodėl jūs pasirinkote šią profesiją?
– Pagrindinis motyvas turbūt tas, kad rūpi žmogus. Be šio veiksnio socialiniame darbe niekas tikrai negalės išbūti. Antra, tai darbas, kuriame gali panaudoti ir panaudoji absoliučiai visas turimas kompetencijas, kurias sukaupei per gyvenimą. Galiausiai, amžius ir patirtis šitame darbe visada bus tik privalumas, kuo tu daugiau sukaupi, įveiki – tuo vertingesnis esi.
Trečia, šį darbą turbūt renkasi žmonės, kuriems svarbu kontaktas su žmogumi, ir, aišku, kuriems nesvetima empatija, nes be jos taip pat neįsivaizduoju socialinio darbuotojo.
Jei ir jums socialinio darbuotojo veikla yra prasminga ir įdomi, kviečiame prisijungti prie šaunios socialinių darbuotojų komandos – parašykite mums į Vilniaus socialinės paramos centrą info@spcentras.lt.
Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.
